Kaip užauginti savimi pasitikinčią mergaitę?

Ji gimsta smalsi, drąsi, pasirengusi klausti ir tyrinėti pasaulį. Tačiau augdama dažnai susiduria su lūkesčiais, kokia „turėtų būti“: graži, mandagi, patogi, ne per daug garsiai reiškianti savo nuomonę. Štai čia prasideda tylus savivertės išbandymas. Pasitikėjimas savimi nėra įgimtas – tai vidinis balsas, kurį reikia kasdien ugdyti. Jis sako: „aš galiu“, „aš esu pakankama“, „mano balsas svarbus“. Kaip padėti tam balsui neužtilti?

Kas yra ir nėra pasitikėjimas savimi?

Pasitikėjimas savimi dažnai suprantamas klaidingai. Įsivaizduojame drąsią, visada ranką keliančią, scenos nebijančią mergaitę. Tačiau tikrasis pasitikėjimas kur kas tylesnis ir gilesnis.

Pasitikėjimas ≠ nuolatinis drąsumas. Savimi pasitikinti mergaitė gali bijoti. Ji gali dvejoti, jaudintis prieš kontrolinį ar pasirodymą. Skirtumas tas, kad ji vis tiek pabando. Drąsa nėra baimės nebuvimas, tai gebėjimas veikti nepaisant jos.

Pasitikėjimas ≠ tobulumas. Tobulumo siekis net silpnina savivertę, nes kiekviena klaida tampa grėsme geram įvaizdžiui. O tikras pasitikėjimas leidžia klysti ir iš klaidų mokytis. Tai supratimas, kad nesėkmė nėra asmenybės įvertinimas.

Pasitikėjimas ≠ garsumas ar lyderystė. Ne kiekviena pasitikinti mergaitė bus klasės seniūne ar scenos žvaigžde. Ji gali būti rami, introvertiška, tačiau tvirtai žinoti, ko nori ir ką jaučia. Pasitikėjimas – ne triukšmas, o stabilus vidinis pagrindas. Iš esmės pasitikėjimas savimi – tai vidinis jausmas: „Esu pakankama tokia, kokia esu.“ Tai gebėjimas bandyti net tada, kai rezultatas neaiškus, priimti kritiką nesugriūvant, atsitiesti po klaidos ir mėginti dar kartą.

Čia itin svarbi psichologų aprašyta vadinamoji augimo mąstysena, kurią išpopuliarino amerikiečių psichologė Carol Dweck. Jos esmė – tikėjimas, kad gebėjimai nėra fiksuoti. Jie gali būti lavinami pastangomis, mokymusi ir praktika. Kai mergaitė girdi ne „tu tokia gabi“, o „tu daug dirbai ir išmokai“, ji pradeda tikėti ne savo talento etikete, o galimybe augti. Būtent tai ir tampa tikruoju pasitikėjimo pamatu.

Ankstyvieji metai: saugumas ir besąlyginė meilė

Mergaitės pasitikėjimo savimi pamatai klojami gerokai anksčiau, nei ji pradeda lyginti save su kitais. Jie formuojasi kasdieniuose santykiuose – žvilgsniuose, reakcijose, balse. Pirmasis veidrodis, kuriame ji pamato save, yra tėvų akys.

Emocinis saugumas.Vaikas, kurį išklauso, išmoksta, kad jo jausmai svarbūs. Vaikas, kurio emocijos nuvertinamos („nieko čia tokio“, „neverta verkti“), išmoksta jomis abejoti. Psichologiniai tyrimai rodo, kad jautrus ir nuoseklus tėvų emocinis atsakas tiesiogiai susijęs su aukštesne vaiko saviverte ir geresniu emociniu reguliavimu. Kai suaugęs žmogus padeda įvardyti jausmus („matau, kad tau pikta“, „atrodo, nusivylei“), mergaitė išmoksta, kad emocijos nėra grėsmė – jos yra patirties dalis. Emocinis saugumas reiškia ne tai, kad vaikas niekada nepatirs frustracijos, o tai, kad jis žinos, jog su savo jausmais nėra vienas.

Besąlyginė meilė. Mergaitė turi žinoti, kad jos vertė nepriklauso nuo pažymių, sporto pasiekimų ar elgesio „patogumo“. Kai meilė atrodo sąlyginė („didžiuojuosi tavimi, kai laimi“, „gera mergaitė taip nedaro“), savivertė pradeda sietis su rezultatais, o šie visada svyruoja. Besąlyginė meilė nereiškia ribų nebuvimo. Tai reiškia aiškią žinutę: „Aš galiu nepritarti tavo elgesiui, bet niekada neatsisakau tavęs.“ Ši skirtis – tarp žmogaus ir jo elgesio – yra esminė.

Reakcija į klaidas.Klaidos leidžia formuotis savivertei. Jei girdima: „Kas tau negerai?“, „Tu visada taip“, kritika nukreipiama į asmenybę. Jei girdima: „Šį kartą nepavyko. Kaip galėtume padaryti kitaip?“, kalbama apie situaciją. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurių tėvai kritikuoja konkretų elgesį, o ne vaiko tapatybę, pasižymi aukštesniu pasitikėjimu savimi ir didesniu atsparumu nesėkmėms. Jie supranta, kad klaida nėra jų vertės įrodymas, tai mokymosi dalis.

Ankstyvaisiais metais mergaitė dar neturi vidinio filtro, kuris atskirtų: „tai apie mano veiksmą“ ar „tai apie mane“. Todėl tėvų žodžiai tampa jos vidiniu balsu. Jei tas balsas anksti išmoksta sakyti „esi saugi“, „esi mylima“, „esi pakankama“, – jis lydės ją ir tada, kai pasaulis taps sudėtingesnis.

Žodžių galia

Vaiko savivertė ilgainiui tampa jo vidiniu dialogu. O tas dialogas pirmiausia gimsta iš suaugusiųjų žodžių. Tai, ką kartojame kasdien, vieną dieną vaikas pradės kartoti sau.

Vengti vien išvaizdos akcentavimo. „Kokia graži!“ – švelni, įprasta frazė. Ji nėra bloga. Tačiau jei ji tampa pagrindiniu ir dažniausiu komplimentu, mergaitė pradeda suprasti, kad jos vertė pirmiausia slypi išvaizdoje. Svarbu išplėsti dėmesio centrą: „Kokia sumani mintis“, „Kaip kūrybiškai sugalvojai“, „Matau, kiek pastangų įdėjai“, „Tu labai rūpestinga.“ Tyrimai rodo, kad mergaitės dažniau nei berniukai sulaukia komentarų apie išvaizdą, o berniukai – apie gebėjimus ar veiksmus. Ilgainiui tai formuoja skirtingus savęs vertinimo kriterijus. Jei mergaitė girdi įvertinimus apie savo pastangas, idėjas ir charakterį, jos tapatybė tampa platesnė nei tik veidrodis.

Gyrimo kokybė. Ne kiekviena pagyra stiprina pasitikėjimą. Kartais net priešingai. „Tu tokia talentinga“ gali skambėti puikiai, tačiau ši frazė formuoja vadinamąją fiksuotą mąstyseną – įsitikinimą, kad gebėjimai yra duoti ir nekintantys. O jei esu talentinga, kas nutiks, jei nepavyks? Vietoj to veiksmingesnės frazės: „Tu daug dirbai“, „Matai, kai pasistengei, tai ir pavyko“, „Kas tau padėjo tai išmokti?“ Kaip pabrėžia psichologė C. Dweck, pastangų ir proceso įvardijimas skatina augimo mąstyseną. Mergaitė ima tikėti ne savo etikete, o savo gebėjimu tobulėti.

Neatsargios frazės. Kartais savivertę žeidžia ne sąmoninga kritika, o įpročio frazės, pavyzdžiui, „nebūk tokia jautri“. Ši žinutė moko, kad emocijos yra problema. Ilgainiui mergaitė gali pradėti abejoti savo jausmais arba jų gėdytis. „Leisk broliui, jis geriau moka“ – net jei pasakyta be iš blogos intencijos, tai gali įtvirtinti įsitikinimą, kad ji mažiau pajėgi. „Tu visada taip…“ – generalizacijos paverčia pavienį elgesį asmenybės etikete.

Žodžiai formuoja vidinius įsitikinimus, o vidiniai įsitikinimai – ribas arba sparnus. Todėl svarbiausia kalbėti sąmoningai: atskirti elgesį nuo asmens, matyti pastangas, plėsti vertės apibrėžimą. Vieną dieną mergaitė su savimi kalbės taip, kaip šiandien su ja kalbame mes.

Leisti klysti

Norisi apsaugoti, padėti, pataisyti, perspėti, išspręsti. Tačiau perteklinė apsauga, nors ir gimsta iš meilės, gali tyliai silpninti pasitikėjimą savimi. Kai suaugęs žmogus nuolat užbėga už akių nesėkmei, mergaitė gauna ne žinutę „aš tau padedu“, o „tu pati nesusitvarkysi“.

Jei kiekviena užduotis pataisoma, kiekvienas konfliktas išsprendžiamas už ją, kiekviena rizika uždraudžiama, vaikas neišmoksta svarbiausio dalyko – kad gali bandyti ir atlaikyti rezultatą. Pasitikėjimas gimsta ne iš to, kad viskas pavyksta, o iš patirties: „Buvo sunku, bet susitvarkiau.“

Vaikystė yra saugi treniruočių erdvė gyvenimui. Čia galima pamiršti namų darbus ir patirti pasekmę, pralaimėti varžybas, susipykti su drauge ir mokytis susitaikyti. Tokios situacijos stiprina atsparumą. Tai gebėjimas atsigauti po sunkumų, prisitaikyti ir judėti toliau. Tyrimai rodo, kad atsparumas formuojasi ne tada, kai vaiką saugome nuo visų iššūkių, o tada, kai jis patiria valdomų sunkumų ir turi palaikantį suaugusįjį šalia. Leisti klysti nereiškia būti abejingiems, tai reiškia buvimą šalia, bet ne vietoj vaiko.

Kūno įvaizdis ir socialinių tinklų įtaka

Vyresnėms mergaitėms pasitikėjimo savimi tema beveik neišvengiamai susiduria su kūno įvaizdžiu. Ir šiandien ši sritis yra sudėtingesnė nei bet kada anksčiau. Tyrimai rodo, kad nepasitenkinimas kūnu gali prasidėti labai anksti – kai kurios mergaitės jau pradinėse klasėse pradeda kalbėti apie dietas ar tariamai storą pilvuką. Tarptautinės apklausos rodo, kad reikšminga dalis paauglių mergaičių bent kartą yra jautusios nepasitenkinimą savo kūnu, o vyresnėse amžiaus grupėse šis skaičius dar labiau išauga. Socialinis lyginimas tampa kasdieniu fonu: kas lieknesnė, kas gražesnė, kas sulaukia daugiau patiktukų socialiniuose tinkluose. Jei anksčiau lyginimasis apsiribodavo mokyklos aplinka, šiandien jis tęsiasi ir telefone.

Socialiniai tinklai kuria realybę, kurioje oda lygi, liemuo siauresnis, o veidas – be jokių netobulumų. Filtrai ir nuotraukų redagavimo programėlės pamažu formuoja iškreiptą grožio normą. Problema ne vien išvaizdos standartai, o tai, kad jie atrodo tikri. Mergaitė lygina save ne su profesionaliai retušuotu žurnalo viršeliu, o su tariamai natūraliu bendraamžės įrašu. Ilgainiui gali formuotis pavojingas įsitikinimas: „Esu nepakankama tokia, kokia esu.“

Ne mažiau žalinga grožio industrija, veikianti per pasąmonines žinutes: „tobulink save“, „pagerink“, „paslėpk trūkumus“. Kai šios žinutės kartojamos nuolat, jos tampa savivertės matu. Tyrimai rodo, kad dažnas grožio idealų turinio vartojimas siejamas su žemesne saviverte ir didesniu kūno nepasitenkinimu. Tai nereiškia, kad socialiniai tinklai ar reklamos savaime žalingi, tačiau be kritinio filtro jie gali stipriai paveikti jaunos merginos savęs suvokimą.

Tėvų užduotis – sąmoningai rodyti ir aptarti skirtingus kūno tipus, amžių, išvaizdą. Pabrėžti, kad grožis nėra vienas standartas. Aptarti, kad nuotraukos dažnai redaguojamos. Būtina ugdyti kritinį mąstymą. Klausti: „Kaip manai, ar ši nuotrauka redaguota?“, „Kodėl reklamai naudinga, kad jaustumės nepatenkintos?“, „Ką ši nuomonės formuotoja parduoda – produktą ar gyvenimo būdą?“

Svarbiausia žinutė, kurią mergaitė turi išgirsti ne kartą: jos vertė neprasideda ir nesibaigia kūnu. Kūnas – ne projektas, kurį reikia taisyti, o priemonė gyventi, judėti, kurti, patirti.

Autorė Jūratė Survilė