Gali atrodyti, kad vaikas tiesiog nuobodžiauja nieko neveikdamas, kelia skandalus lygioje vietoje arba paprasčiausiai bijo visko iš eilės. Tačiau kartais toks elgesys slepia rimtesnes problemas – galbūt atžalai reikalinga specialisto konsultacija. Kaip laiku suskubti į pagalbą ir ko tikėtis iš psichologo?

 

vaikai

Įspėjantys ženklai

 

Niekuo nesidomi. Paprastai vaikai yra smalsūs ir trokšta tyrinėti supantį pasaulį. Jei vaikas neturi jokio pomėgio, nežino, kuo užsiimti, jo nedomina nė vienas mokykloje dėstomas dalykas – verta pasitarti su psichologu. Gali būti, jog kažkada iš vaiko pomėgio pasišaipyta. Galbūt tėvai vaikui bruka tai, kas įdomu jiems patiems, o atžala bijo priešintis tėvų valiai.

 

Agresyvus elgesys. Jei vaikas nuolat elgiasi agresyviai, greičiausiai reikalinga psichologo pagalba. 3 metukų mažylio isterijos ir pyktis gali būti savotiški tyrinėjimai, kas (ne)galima, kokia bus tėvų reakcija. Tačiau jei ir vyresnis vaikas vis dar elgiasi agresyviai – skriaudžia keturkojus arba bendraamžius, tuomet reikėtų aiškintis priežastis su psichologu.

 

Negebėjimas tinkamai vertinti neigiamų emocijų. Dažnai tai pasireiškia isterijomis, skandalais, muštynėmis su tėvais ar kitais vaikais. Arba atvirkščiai – vaikas gali užsisklęsti, nenori kalbėtis. Kai atžala pyksta, jaučia nuoskaudą, tai reikia pripažinti ir išreikšti tinkamu būdu: „Suprantu, ką šiuo metu jauti… Tu jautiesi taip ir taip… todėl, kad… Padarykime taip ir taip…“ Psichologas padės vaikui išmokti suvokti savo emocijas ir su jomis susitvarkyti.

 

Padidėjęs nerimas ir baimės. Nereikia vaiko vadinti bailiuku, jeigu bijo prisijungti prie žaidžiančių bendraamžių kieme, deklamuoti eilėraštį giminaičiams per šeimos vakarėlį arba važiuoti vienas į stovyklą. Greičiausiai viso to priežastis – psichologinė trauma, su kuria turėtų dirbti specialistas. Tai gali būti stiprus emocinis stresas ir reakcija į tam tikrą įvykį, kuri traumavo vaiko psichiką. Gali būti, kad panašiomis aplinkybėmis vaikas patyrė smurtą arba patyčias.

 

Bendravimo su bendraamžiais problemos. Kartais vaikai nedrįsta įsilieti į sociumą, negeba susirasti draugų, mažai su kuo bendrauja ir linkę likti nuošalyje. Jei vaikas – it balta varna, jam gali padėti psichologas.

 

Nėra motyvacijos mokytis. Problemos su mokslais – dažna vizito pas psichologą priežastis. Kartais bėda – ne dalyko neišmanymas, o konfliktas su pedagogais ar bendraamžiais. Specialistas padeda išsiaiškinti, kur tikroji priežastis ir kaip galima ištaisyti padėtį. Kartais padeda ir mokymosi formos pakeitimas.

 

Staigi nuotaikų kaita. Jausmų proveržiai įspėja apie tai, kad vaikas patiria emocinę įtampą. Vaikai dažnai taip reaguoja į sudėtingus gyvenimo pokyčius: tėvų skyrybas, persikraustymą ar pan. Psichologas padės susitvarkyti su nestabiliomis emocijomis.

 

Vaikas dažnai serga. Jei atžala nuolat serga, greičiausiai suprastėjusi jos emocinė būsena. Išoriniai psichologiniai veiksniai – barniai šeimoje, mokytojo žeminimai mokykloje, bendraamžių patyčios, tėvų abejingumas – daro didžiulę įtaką vaiko fizinei sveikatai. Visi psichologai dirba su šiomis problemomis. Tačiau verta ieškoti specialisto, kurio specializacija – psichosomatika.

 

Profilaktinis vizitas. Vis dar vyrauja stereotipas, kad pas psichologą reikia keliauti tik tuomet, kai nutiko kažkas negero. Iš tikrųjų be reabilitacinės pagalbos psichologas teikia ir profilaktinę, palaikomąją pagalbą. Kai kurie psichologai padeda išsiaiškinti polinkį ar gebėjimą tam tikroms profesijoms – jie itin naudingi vyresnėse klasėse besimokantiems jaunuoliams. Įvairius seminarus bei mokymus vedantys psichologai padeda vaikams įveikti nerimą, sustiprinti savivertę, išmoko nebijoti prisiimti atsakomybės ar įveikti viešo kalbėjimo baimę.

 

Dauguma psichologų gali pasakyti, ar mažylis jau gali lankyti mokyklą, konsultuoja tėvus, ką reikėtų žinoti apie vaiko psichiką tam tikrais amžiaus etapais – kokią krizę vaikas gali išgyventi, kaip jam galima padėti.

 

Kaip vaikui paaiškinti vizitą pas psichologą?

 

Dažnai tėvai nežino, kaip dukrai ar sūnui pasiūlyti apsilankyti pas specialistą. Vaikas gali išsigąsti, kad jis ne toks, kaip visi, ir atsisakyti eiti pas psichologą. Tai susiję su psichoterapijos stigmatizavimu – juk ne tik vaikai, bet ir suaugusieji kartais įsitikinę, jog vizitas pas šį specialistą reikalingas tik tiems, kam „nuvažiavo stogas“.

 

Paaugliui reikėtų paaiškinti, kad psichologas – lyg gydytojas, tik gydo ne fizines, o sielos žaizdas. Normalu pasikalbėti su psichologu netgi tuomet, kai nieko neskauda.

 

Psichologas dirba taip, kad būtų ugdomas vaiko emocinis intelektas bei stiprinama savivertė. Todėl pokalbis su šiuo specialistu naudingas net ir tuomet, kai tėvai neturi konkretaus neraminančio klausimo.

 

Pastebima, kad psichoterapija tampa vis populiaresnė, ypač tarp paauglių. Gana dažnai paaugliai ir patys susivokia, jog būtina susitikti su specialistu, paprašo tėvų, jog nuvestų.

 

Tačiau jei vaikas dar per mažas, tėvai gali nesakyti tiesmukai, jog mažasis eis pas psichologą. Neverta jo pateikti kaip rimto specialisto, kuris „tau padės“ ar „išspręs tavo problemas“. Tokiu atveju vaikas gali užsispirti ir niekur neiti.

 

Kai vaikui išties reikia psichologo, vizitą galima pateikti kaip žaidimą – akcentuoti, jog atžalai ten bus įdomu, ji puikiai praleis laiką. Svarbu žinoti, kad per pirmą susitikimą su specialistu vaiko dalyvavimas nebūtinas. Dažnai specialistai dirba su tėvų „vidiniu vaiku“, o ne su jų atžala.

 

Drauge ar atskirai?

 

Jei specialistas mano, kad būtina dirbti tiesiogiai su vaiku, galimi du variantai. Ikimokyklinuko ar pradinuko tėvai gali dalyvauti seanse (tačiau viskas iš anksto aptariama su psichologu). Jei vaikas vyresnis, seanse dalyvauti tėvai neturėtų. Taip vaikui bus lengviau atsiverti, patikėti paslaptis, kurių negali papasakoti gimdytojams.

 

Susitikimai su psichologu – konfidencialūs. Specialistas neturi teisės išduoti susitikimo su vaiku smulkmenų – tai būtų vertinama kaip etikos kodekso pažeidimas. Tiesa, yra ir išimčių – kai kalbama apie gyvenimo ir mirties klausimus. Psichologas privalo pranešti tėvams ir teisėsaugos atstovams apie tai, jog prieš vaiką buvo padarytas nusikaltimas.

 

Kaip elgtis tėvams?

 

Stebėti psichologo elgesį. Jei pas specialistą atėjo nedidelio amžiaus vaikas, suaugusysis turėtų atsisėsti taip, kad jie būtų viename lygyje. Pavyzdžiui, atsitūpti. Santykiai ir gebėjimas palaikyti ryšį pastebimas per detales.

 

Klausti vaiko nuomonės. Jei vaikas atsisako susitikti su psichologu po kelių užsiėmimų, reikėtų švelniai pasidomėti, kas jam nepatiko. Į atžalos pageidavimą derėtų atsižvelgti. Nerekomenduojama priverstinai atžalą vesti į susitikimus su psichologu, ypač jei tėvai abejoja, ar specialistui pavyko rasti priėjimą prie vaiko.

 

Kalbėtis su psichologu. Dera užduoti visus klausimus, kurie kyla dėl bendravimo su vaiku per susitikimą – kaip vyksta susitikimas, kur kyla sunkumų, ar yra progresas. Geras specialistas suinteresuotas padėti, o jeigu jis tėvų klausimus vadina kvailais, tuomet nėra pakankamai kvalifikuotas.

 

Būti sąžiningiems. Jei psichologas dirba ir su tėvais, šie turėtų sakyti tiesą, o ne bandyti atrodyti geresni, nei yra iš tikrųjų. Absoliučiai visi bent kartą gyvenime vaiką aprėkė, stumtelėjo ar pasielgė netinkamai. Specialistas nesmerks ir nebaksnos pirštu, bet privalo suvokti tikrąją padėtį.

 

Tėvelių dėmesiui!

 

Kiekvienas suaugęs žmogus su tėvyste susiduria pirmą kartą. Vadinasi, gauna naujas pareigas, kurių neįmanoma išmokti teoriškai. Jei nežinote, kaip reaguoti į vaiko elgesį, kažkas jus neramina, mažylio sakomi žodžiai kelia nerimą arba nežinote, kaip pasielgti konkrečioje situacijoje – drąsiai kreipkitės į specialistą. Psichologas padės tėvams susigaudyti tarp jausmų, o vaikui augti ir vystytis taip, kaip jis turėtų tai daryti pagal amžių.

 

Shutterstock nuotrauka