Ne paslaptis, kad vis daugiau žmonių, susidūrę su emociniais sunkumais, santykių problemomis ar siekdami įveikti vaikystės traumas bei augti kaip asmenybės, kreipiasi pagalbos į psichologus. Terapijos pabaiga dažnai tampa svarbiu etapu – ji reiškia suvokimą, kad žmogus jau geba tvarkytis savarankiškai. Vis dėlto ne visada lengva nutraukti užsimezgusį ryšį su specialistu, kuris ilgą laiką lydėjo pokyčių kelyje.

 

Netekties jausmasSmiling,Patient,Gesturing,In,Psychologist,Office

 

Terapiniai santykiai sukuria savitą artumo formą. Tarp specialisto ir kliento užsimezga stiprus emocinis ryšys, grįstas pasitikėjimu, palaikymu ir empatija, nors bendravimą riboja etinės normos bei vienos valandos susitikimai kartą per savaitę. Svarbu suvokti, kad tai – vienpusiai santykiai: terapeutas parodo tik vieną, dažniausiai portretinę, savo gyvenimo nuotrauką, o klientas skatinamas atversti visą savo gyvenimo albumą. Be to, šie santykiai paremti paslaugų mainais – už juos mokama. Vis dėlto išsiskirti su psichologu dažnai būna nemalonu ir apmaudu. Tai šiek tiek primena atsisveikinimą su ilgamečiu plaukų stilistu, kosmetologe, sporto treneriu, gydytoju ar karjeros konsultantu. Nors šių ryšių negalima pavadinti draugyste (juos jungia pasiūlos ir paklausos dinamika), netekties jausmas vis tiek yra realus ir stiprus.

 

Kai kurie žmonės sako, kad lengviau atsisveikinti su draugu, išvykstančiu gyventi į užsienį, nei su psichoterapeutu. Gal todėl, kad terapeutas žino pernelyg daug paslapčių. Gal todėl, kad terapijoje nukrinta kaukės ir gynybiniai mechanizmai. O gal todėl, kad tik su šiuo žmogumi įmanoma apnuoginti sielą ir parodyti tikrąjį „aš“.

 

Yra daugybė priežasčių nutraukti terapiją. Atsisveikinimas nebūtinai reiškia gijimo pabaigą. Kartais pakanka kelių susitikimų, kad paaiškėtų – nesutampa bendravimo stilius, vertybės ar taikomi metodai. Kitais atvejais praeina pusmetis, kol žmogus supranta, jog terapija neatneša laukto rezultato. Net ir tada, kai sprendimas aiškus, ne visiems lengva apie tai prabilti tiesiogiai.

 

Dalis klientų tiesiog dingsta – nustoja atsiliepti į skambučius, nebeateina į susitikimus. Jie dažnai jaučia kaltę ar nemalonius jausmus, tarsi elgtųsi nemandagiai, vengdami atviros akistatos. „Baimė nubrėžti ribas ar atsisakyti paslaugų kyla dėl eksperto ar autoriteto vaidmens, kurį atlieka psichologas. Klientas gali jaustis menkesnis, išsigandęs ar susigėdęs, todėl nesugeba santykių nutraukti sveiku būdu“, – aiškina Rachel Freemon Sowers. Vis dėlto išsiskyrimas su terapeutu – tiek ilgamečiu, tiek laikinu – nebūtinai turi vykti pagal tėvo ir vaiko, mokytojo ir mokinio ar vadovo ir pavaldinio scenarijų. Jį galima patirti brandžiai, pagarbiai ir su dėkingumu už kelionę, kuri jau atliko savo vaidmenį.

 

Negalima pradingti

 

Pasak amerikiečių psichoterapeuto Aleno Gersto, gana dažnas elgesio modelis – kai klientas ateina į paskutinį susitikimą jau apsisprendęs baigti terapiją, tačiau apie tai neužsimena ir vėliau tiesiog dingsta. Toks scenarijus primena pabėgimą nuo nemalonaus pokalbio. Praleidus šią terapijos dalį, lieka daug neatsakytų klausimų – tiek specialistui, tiek pačiam klientui. Net jei paslaugos nepatinka ar netenkina lūkesčių, verta išsiaiškinti, kodėl taip nutiko. Ypač pradedantiesiems dažnai kyla pagunda nutraukti terapiją vos tik pasiekus nepatogią zoną – kai ima aiškėti giluminės problemos, įsitikinimai ar skausmingi prisiminimai. Baimė pažvelgti į save skatina atsitraukimą, todėl kartais paprasčiau apkaltinti psichologą nekompetencija, nei pripažinti savo bejėgystę. Staigus pabėgimas nesudaro sąlygų apmąstyti tikrosioms priežastims, dėl kurių terapija netiko ar nepasiteisino.

 

„Vienintelis dalykas, kurį rekomenduoju, yra pasakyti terapeutui, kad planuojate baigti seansus, – sako A. Gerstas. – Tai suteiks galimybę aptarti pažangą, nusivylimą ir galbūt išsiaiškinti kelią, kur link judėti. Geriausia pasikalbėti asmeniškai, o ne telefonu ar per vaizdo skambutį. Jeigu sunku reikšti mintis gyvai, galima parašyti elektroninį laišką. Bet kokia atsisveikinimo forma yra geriau nei tiesiog dingti.“

 

Paskutinis susitikimas turi savų privalumų. „Tikėtina, jog terapeutas priims naujienas ramiai ir adekvačiai, priešingai išankstinei nuomonei. Specialistui išsiskyrimas yra daug lengvesnis procesas nei klientui. Jis geba priimti reakcijas, komentarus ir yra atviras bet kokiai nuomonei. Pastabos ir konstruktyvi kritika naudingos sėkmingam tobulėjimui bei profesinei sėkmei. Be to, terapeutas gali padėti žmogui rasti kitą specialistą“, – tvirtina dr. Kelly Anderson.

 

Išsiaiškinti priežastis

 

„Jei ketinate išsiskirti su savo terapeutu, prieš imdamiesi bet kokių veiksmų įsitikinkite, kad apsvarstėte situaciją. Tada daug lengviau suprasti, ko ieškoti kitoje terapijoje, – pataria dr. Jonas Reevesas. – Įvertinkite, ar norite nutraukti seansus, nes netinka metodai, sustojo pažanga, o gal jaučiate, jog terapija kenkia. Būkite sąžiningi su savimi.“ Tai ypač aktualu tiems, kurie nori dingti nepastebėti ir nuslėpti, kodėl atsisako gydymo. Pokalbio siužetas skiriasi, atsižvelgiant į kliento priežastis.

 

Klinikinė psichologė dr. Anna Yam rekomenduoja suskirstyti pokalbį į du etapus: „Pirmas žingsnis – grįžtamasis ryšys terapeutui. Jei jaučiate, kad kažko trūksta, kažkas nepatinka, sakykite tiesą be pagrąžinimų. Grįžtamasis ryšys terapinių santykių kontekste yra gera praktika, padidinanti tarpasmeninio bendravimo veiksmingumą. Gali būti, kad specialistas atsižvelgs ir pakeis metodiką, prisitaikys prie kliento poreikių. Tuomet verta tęsti apsilankymus. Jei terapeutas nepriima pastabų, nereaguoja į grįžtamąjį ryšį, nekeičia savo elgesio, reikia pereiti prie antro žingsnio. Pakeiskite specialistą. Siūlyčiau pasakyti, kad vertinate praleistą laiką, bet ieškote kažko kito. Dauguma terapeutų supranta paciento pasirinkimo svarbą ir gerbia sprendimą.“

 

Sheldonas Reismanas aiškina, jog bet kokiu atveju nereikia nerimauti dėl psichologo reakcijos ar jausmų. „Daugelis nesupranta, kad terapeutai asmeniškai nepriima fakto, jog neįtiko. Pasaulyje yra daug skirtingų asmenybių, neįmanoma užmegzti vienodai gilaus ryšio su kiekvienu žmogumi. Tai tiesiog gyvenimo realybė. Galima atsisveikinti be nusivylimo, pykčių, nuoskaudų ir judėti toliau“, – tvirtina jis.

 

„Nusprendus atsisakyti paslaugų, reikėtų suprasti, kad pagalba, kuri nepadėjo vieną kartą, neims stebuklingai veikti kitą kartą. Negali būti jokių antrų galimybių. Panašiai kaip romantiniuose santykiuose – jeigu nebuvo chemijos, jos ir nebus. Nereikia grįžti ir bandyti iš naujo. Jei terapeutas nepadeda, apstu kitų specialistų. Reikia tik rasti sau artimą ir priimtiną, – įsitikinusi R. F. Sowers. – Nesiūlau pulti į kraštutinumą ir nuvertinti visus psichologus. Visada yra galimybė rinktis. Būkite lyderiu ir savo gyvenimo vedliu.“

 

Nauja pradžia

   

Atsisveikinimas su terapeutu yra paskutinis augimo etapas tiems, kurie maksimaliai išnaudoja psichoterapijos patirtį. „Pabaiga dažnai būna kupina skausmo ar baimės, todėl išmintingas terapeutas palengvins savijautą, kaip ir bet kurį kitą terapijos etapą. Jeigu atsisveikinimas įvyksta sąmoningai ir efektyviai, emociškai auga ir specialistas, ir klientas. Abiem padidėja turėtų santykių prasmė“, – teigia dr. K. Anderson.

 

Dažna pabėgimo priežastis – baimė kalbėti apie sunkius jausmus, vengimas išeiti iš komforto. „Klientai, neva norintys baigti terapiją, išsisukinėja. Jiems atrodo, jog meluoja meistiškai, bet esame (ne)verbalinės kalbos žinovai. Vienas juokauja, neva jau išsprendė problemas, užuot padėkojęs už patirtį. Kitas nuolat nukelia susitikimą, tačiau atvirai nepasako, kad nenori lankytis. Trečias skundžiasi, jog terapija nepadeda, tačiau negali įvardinti, kas yra blogai ir ką reikėtų keisti“, – atskleidžia S. Reismanas.

 

Psichologai sutaria, kad net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog terapija buvo nenaudinga, ji vis tiek palieka pėdsaką – moko pagarbos jausmams, atjautos ir dėmesio sau. „Tiesą sakant, pacientas, kuris siekia palikti terapiją dėl to, kad skaudu susidoroti su kylančiais sunkiais jausmais, nėra pasiruošęs pabaigai. Seansus galima nutraukti, kai žmogus ramiai priima realybę, tiki, kad pasaulyje yra gėrio ir blogio, tačiau jaučiasi užtikrintas, jog įveiks sunkumus ir iššūkius. Turite būti ramūs dėl savo ateities“, – akcentuoja dr. Anna Yam.

 

Sveikas ir prasmingas atsisveikinimas vyksta keliais etapais. „Klientas skatinamas palyginti ir paanalizuoti, kas pasikeitė į gerąją pusę, ties kuo reikia padirbėti. Neturėtų būti jokių aklaviečių. Galima pasidalinti, kokį įspūdį paliko terapija, ko trūks ir kokie jausmai kyla suvokus, kad daugiau nebus susitikimų. Jeigu žmogus jaučia poreikį turėti mentorių, verta aptarti retesnius seansus, pavyzdžiui, kas tris mėnesius. Sakoma, jog negali būti pradžios be pabaigos. Sėkminga terapija primena šią tiesą. Nenuvertinkite patirties, net jei liūdna atsisveikinti su psichologu“, – primena dr. J. Reevesas.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė