Kai skaitymas tampa iššūkiu. Kaip laiku padėti vaikui?

Jurgita Pocienė

Apie 10 % žmonių kenčia nuo skaitymo sutrikimų, kurie ne tik trukdo mokytis, bet ir gali turėti neigiamų pasekmių psichoemocinei sveikatai. Vilniuje įsikūrusio „DYSLEXIA centro“ vadovė Jurgita Pocienė atkreipia dėmesį, kad svarbu laiku diagnozuoti skaitymo sutrikimus ir gauti reikalingą pagalbą.

„Disleksija yra įvairiapusis mokymosi sutrikimas, kuris gali apimti ne tik skaitymo ir rašymo, bet ir atminties, dėmesio koncentracijos, teksto, erdvės suvokimo sunkumus. Kartais ji gali būti lydima ir kitų sutrikimų – ADHD, nerimo sutrikimo, autizmo spektro. Kiekvienam ji gali pasireikšti nevienodai, todėl labai svarbu į kiekvieno vaiko atvejį gilintis individualiai. Visgi pagrindinis disleksijos bruožas susijęs su tekstinės informacijos apdorojimu: gali būti sunku skaityti tekstą, kartais perskaityti sekasi neblogai, tačiau sudėtinga suprasti tai, ką perskaitei, – paaiškina pašnekovė. – Svarbu žinoti, kad disleksija yra genetinis sutrikimas, dažniausiai paveldimas iš tėvų arba artimų giminaičių. Liga jis nelaikomas, nes negalima išgydyti.

Dar prieš 20 metų apie skaitymo sutrikimus buvo žinoma mažai: jei žmogus su tuo susidurdavo, numodavo ranka – „ai, jam visada sunku buvo skaityti“, „kažkodėl visai neskaito knygų“. Iki šiol gajus mitas, kad disleksiją turintys žmonės yra žemesnio nei vidutinis intelekto, bet iš tiesų atvirkščiai – disleksija būdinga vidutinio iraukšto intelekto asmenims.

Jei žmogus turi žemesnį intelektą, tai negebėjimas skaityti atsiranda dėl bendrųjų sutrikimų, nulemtų raidos, o disleksija nulemta genetiškai. Tokių žmonių kairiojo smegenų pusrutulio sritys, atsakingos už skaitymą, veikia nepakankamai aktyviai, todėl visą darbą reikia atlikti tarsi per aplinkui: dėl to būna sudėtinga, kyla didelis nuovargis.“

Susigyventi su sutrikimu

Pasak J. Pocienės, vienas populiariausių mitų, lydinčių disleksiją, – kad ją galima išaugti. „Iš tiesų šis sutrikimas neišaugamas, bet dedant daug pastangų ir nuosekliai dirbant galima išmokti skaityti. Kaip minėjau, disleksija gali būti ne tik skaitymo problema, todėl egzistuoja terminas „disleksiškos smegenys“ – kai kairysis smegenų pusrutulis mažiau aktyvus nei dešinysis, kuris atsakingas už kūrybiškumą, emocijas, meniškąją gyvenimo pusę. Didžioji populiacijos dalis yra dešiniarankiai, tai reiškia, kad labiau įgalina kairįjį – pragmatiškąjį pusrutulį, kuriame skaičiai, raidės, planavimas. Gimus su mažiau aktyviu kairiuoju pusrutuliu, reikia pačiam ir aplinkai dėti daug pastangų. Svarbiausia – suprasti, kad vaikui tiesiog neišeina skaityti. Ne dėl to, kad jis nenori ar tingi, bet dėl to, kad jo foneminis suvokimas nėra išvystytas,jis nesuvokia raidės ir garso santykio, – pažymi specialistė. – Svarbu kuo anksčiau pastebėti, kad vaikui sunku, kad jis ne taip imliai priima raideles, negeba skaityti, kaip bendraamžiai (skiemenuoja, spėlioja žodžius). Geriausia tai padaryti, kol vaikas dar pradinėse klasėse, nes vėliau jau būsime praleidę visą etapą, kurio metu galėjome daug nuveikti: išmokyti skirti ir suvoktiraides, skiemenis, balses, priebalses, dvigarsius. Jei šių dalykų vaikas išmoksta iki ketvirtos klasės, jis gebės skaityti bent jau tai, kas privaloma. Nebūtinai taps puikiu skaitytoju, kuris mėgs knygas, bet perpras pačią skaitymo techniką. Žinoma, yra ir vaikų, kurie labai prasilaužia, bet daugeliui tėvų reikėtų priimti faktą, kad vaikui ateityje gali būti maloniau klausytis knygų, nes tai jam patogu ir nesukelia frustracijos. Skaitome tam, kad gautume vienokios ar kitokios informacijos, todėl knygų klausymasis nėra bėda, jei vaikas jau perpratęs skaitymo techniką. Visada rekomenduoju pamėgti garsines knygas, nes tai ne tik puiki alternatyva, bet ir puikus įprotis ateičiai. Turintys išvadą apie skaitymo sutrikimus vaikai gali nemokamai naudotis Lietuvos audiosensorinės bibliotekos garsinėmis knygomis, tereikia užsiregistruoti.“

Veikia ne tik gebėjimą mokytis

„DYSLEXIA centro“ vadovė pabrėžia, kad svarbiausia – ne pažymiai, o kaip vaikas jaučiasi. Deja, skaitymo sutrikimai gali paveikti daugelį gyvenimo sričių. „Jei aplinka nepastebi, kad vaikas patiria sunkumų, jis negauna pagalbos, pritaikytos mokymosi medžiagos, taip pat gali būti pašiepiamas bendraamžių, nes kažko nepavyksta perskaityti. Tokiais atvejais vaikas užsidaro, nebedrįsta bandyti. Jei toliau niekas nereaguoja, gali panirti į depresiją, kilti skirtingų agresijos išraiškų. Vienos jų yra matomos, nes nukreiptos į išorę, kitos – vidinės. Atrodo, ramus, tylus vaikas, bet iš tiesų save graužia, nekenčia. Paauglystėje tai gali lemti savižalą ir priklausomybes. Tyrimai rodo, kad mokymosi sunkumų patiriantys vaikai labiau linkę į priklausomybes, nes pripažinimo bando ieškoti ne per akademinius pasiekimus, bet įtartinose kompanijose ir užsiimdami rizikingais dalykais. Tokiais atvejais disleksija lemia nebe akademinius pasiekimus, bet vaiko gyvenimą ir ateitį, todėl labai svarbu pamatyti kuo anksčiau, – pabrėžia pašnekovė. – Dažnai tėvai klausia, ar pasakyti vaikui, kad jis turi disleksiją. Būtinai reikia apie tai kalbėtis, skaityti knygeles, žiūrėti filmus, kuriuose vaikas gali save atpažinti ir suprasti, kad nėra nevykėlis, tiesiog kitoks. Kai vaikas jaučiasi suprastas ir aplinka į jį reaguoja adekvačiai, jis gali puikiai atsiskleisti, juk visi turime savų trūkumų ir talentų. Beje, nemenka saujelė garsių menininkų, aktorių, muzikantų ir net rašytojų (!) turi skaitymo sutrikimų.“

Kaip padėti vaikui?

„Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar jis turi sutrikimą, o tam reikalingas specialistas. Lietuvoje šią diagnostiką atlieka Pedagoginė psichologinė tarnyba (PPT), tačiau disleksijos termino švietimo dokumentuose nėra – žymima „specifiniai mokymosi sutrikimai“ (skaitymas, rašymas arba abu). Nustačius, kad vaikas turi disleksiją, jam reikalinga speciali pagalba. Svarbu dirbti paisant rekomendacijų, kurioje vietoje kyla sunkumų: jei foneminis sutrikimas (pvz., negirdi, painioja „ie“ ar „ei“; „o“ ar „uo“),reikia lavinti foneminę klausą ir suvokimą, jei raidės mirga, juda, labiau kreipti dėmesį į regimąjį suvokimą ir parinkti atitinkamus tekstus: tam tikrą šriftą, dydį, tarpus tarp eilučių, pritaikyti specialią membraną, kuri padeda sumažinti mirgėjimą, – aiškina specialistė. – Svarbu ne tik nuosekliai dirbti, pradedant nuo vienos raidės, bet pasitelkti žaidimo formą, neversti skaityti ilgiausių tekstų. Kitaip darysime vaikui meškos paslaugą – jis pavargs, bus sunku, nemalonu, todėl nebenorės to daryti, gali atsirasti baimė.

Net jei vaikas neturi skaitymo sutrikimų, labai rekomenduoju skaityti kur kas ilgiau, nei jis tą gali daryti savarankiškai. Neužtenka paskaityti iki 1–2 klasės. Net pradinėse klasėse vaikams tenka skaityti gana ilgus tekstus, tačiau jie dar negeba apdoroti, suvokti, pajausti malonumo, kitaip nei to paties teksto klausydamiesi. Padedant vaikui mokytis skaityti, patarčiau tai daryti pakaitomis – vieną ar du sakinius perskaito mama, vieną ar du vaikas. Taip skaitymas bus malonus ir įdomus užsiėmimas. Jei vaikas turi skaitymo sutrikimų, svarbu parinkti tinkamo šrifto, dydžio, tarpų tarp eilučių tekstą.“

Informuoti mokytojus

Tam, kad disleksiją turintis vaikas patirtų kuo mažiau neigiamų emocijų ir mokymosi sunkumų, J. Pocienė ragina tėvus gauta išvada dalintis su mokytojais. „Vis dar susiduriu su atvejais, kai tėvai nelinkę informuoti mokytojų, nes bijo, kad vaikas bus išskirtas, gaus mažiau užduočių, nukentės jo lavinimas, tačiau būtina pranešti apie vienokį ar kitokį sutrikimą. Nepasidalindami informacija bloga darome savo vaikui, nes jis iš tiesų negali mokytis ta pačia eiga, kaip bendraklasiai. Nežinodamas situacijos mokytojas gali jį spausti, pykti, kad nespėja, tinkamai neatlieka užduočių, įtarinėti, kad tingi. Taip įstumiame vaiką į psichologiškai sudėtingą situaciją, – sako pašnekovė. – Labai rekomenduoju tėvams būti iniciatyviems ir nebijoti apie tai kalbėtis, nes kai mokytojas žino realią situaciją, gali reaguoti į ją adekvačiai. Pati vedu daug mokymų, susiduriu su mokytojais, kurie jau daug žino apie skaitymo sutrikimus, juolab kad įtraukusis ugdymas šiuo metu yra prioritetas, todėl visi stengiasi gauti kuo daugiau vertingų žinių, kaip padėti. Informuotas mokytojas gali tinkamai pasiruošti pamokoms, pavyzdžiui, pateikti informaciją didesnėmis raidėmis ir asmeniškai (o ne užrašant ant lentos, nes disleksiją turinčiam vaikui sunku žiūrėti į lentą).

Ypač svarbu bendradarbiauti su vaiko mokytojais po pradinės mokyklos, nes iki ketvirtos klasės vaikas turi vieną pagrindinę mokytoją, kuri dėsto daugelį dalykų, praleidžia su vaikais daug laiko, o nuo penktos klasės vaiką moko gal dešimt mokytojų. Ne visi gali patys pastebėti ir atliepti vaiko poreikius. Tėvų užduotis – sukviesti visus atžalos mokytojus ir vienu metu informuoti apie sutrikimus, išvadas, rekomendacijas. Kai mokytojai gauna informaciją iš pirmų lūpų, o ne soc. darbuotojų, nebegali sakyti, kad nežinojo, turi pritaikyti ir paruošti medžiagą specialiai tam vaikui. Taip užtikrinamas kokybiškas ugdymas ir nenukenčia vaiko psichoemocinė būsena.“

Autorė Laima Samulė