Iš vakarėlio – neatsisveikinus

Ar teko sprukti iš renginio arba šventės nepastebėtiems? O gal svečiai išėjo netikėtai – be paaiškinimų, apsikabinimų ir pažadų susitikti kitą kartą? Žmonės pasišalina iš socialinių situacijų dėl įvairių priežasčių. Nors pirma reakcija būna negatyvi, galima juos suprasti.

Pabėgimo planas

Remiantis tradiciniu Vakarų kultūros etiketu, išeinant iš renginio reikia atsisveikinti su organizatoriais, paliekant šventę – su sukaktuvininkais, pasisvečiavus namuose – su šeimininkais. Įprasta pagirti, padėkoti, aptarti galimybę susitikti ateityje ar bent pažadėti paskambinti. Bet koks pasišalinimas nepranešus laikomas socialiniu nusižengimu. Psichologų teigimu, vengimo elgesys nebūtai reiškia nemandagumą, grubumą ar nepagarbą. Tam tikrose situacijose dingimas gali būti sveikiausias vakaro pasirinkimas.

Atsisveikinimas pasibaigus ilgai trukusiam įvykiui, kai galva ūžia nuo triukšmo, linksta kojos ir merkiasi akys, gali tapti varginančiu ritualu. Jaučiamės išsekę ir be energijos, todėl sunkiau susidoroti su emocijomis. Sustiprėjus jausmui, kad esame stebimi, vertinami, stengsimės prisitaikyti prie aplinkinių lūkesčių, elgtis kuo normaliau. Kai kuriems žmonėms, linkusiems į nerimą, sergantiems depresija, introvertams, turintiems socialinių fobijų, asmenybės sutrikimų ir neurologinių skirtumų, sudėtinga atlikti vaidmenį, reikalaujantį bendravimo įgūdžių, empatijos, dėmesingumo.

Jeigu bendraujant reikia prisitaikyti, sveikiausia saugoti paskutinius energijos likučius ir pasirūpinti savimi, net jei vakaras patiko. Kartais norisi išeiti tyliai. Nesijaučiame svarbūs, nenorime sukelti šurmulio, vengiame trukdyti. Tikime, kad niekas nepasiges, jei išeisime neatsisveikinę, todėl nesureikšminame poelgio.

Pabėgimas apsaugo nuo diskomforto, tačiau moneta turi dvi puses. Verta paklausti savęs, ar tylus išvykimas palengvino savijautą ir kitą kartą susitiksime su tais pačiais žmonėmis be gėdos, kaltės, nepatogumo. O gal sustiprėjo nerimas, kuris tapo dar viena priežastimi vengti bendravimo.

Neteisti ir atleisti

Visada verda vidinė kova tarp noro priklausyti socialinei grupei ir troškimo likti savimi. Jei atsisveikinimas atrodo lyg spaudimas ir privalomas gestas, prarandant autentiškumo jausmą, santykiai kainuoja daugiau, nei yra verti. Su tam tikrais žmonėmis jaučiamės lyg chameleonai, nes įsitempiame, renkame žodžius, bijome suklysti ir nuvilti, tikimės neigiamos reakcijos. Tuomet natūralu sprukti netarus žodžio. Psichologai rekomenduoja atsisveikinti su artimiausiais draugais ir šeimos nariais, o likusią svitą – neinformuoti, jei nėra noro. Kanzaso universiteto (JAV) psichologų tyrimas atskleidė, kad tik būnant savimi įmanoma sukurti visaverčius ir sveikus santykius.

Jei asmuo serga depresija, nerimauja, nustatytas autizmas ar dėmesio trūkumo sutrikimas, patarimas atvirai papasakoti apie save skamba rizikingai. Tačiau tik garsiai įvardijus poreikius galima sulaukti priėmimo, palaikymo, supratimo. Aplinkiniai gali nežinoti ir nenujausti, kas vyksta, interpretuoti pasišalinimą netinkamai. Tokiais atvejais psichologai siūlo iš anksto ir asmeniškai pasakyti organizatoriams ar šeimininkams, jog išvyksite iš renginio neįspėję. Nebūtina detalizuoti asmeninių priežasčių ir motyvų, tačiau svarbu pabrėžti, kad išėjimas neturi nieko bendro su pačiu renginiu. Priešingu atveju kyla pavojus, kad žmonės pabėgimą supras kaip šaltumą, abejingumą ar net kritiką.

Mažiau yra daugiau

Populiarėja idėja, kad išrankumas socialiniuose santykiuose nėra blogybė ar asocialumo požymis. Kai kurie psichologai šią savybę vadina selektyviu bendravimu. Atsižvelgiant į visuomenės individualizaciją ir spartų gyvenimo tempą, nieko keisto, kad renkamės, su kuo ir kiek bendrauti. Įrodyta, kad jautrūs ir empatiški žmonės greitai pavargsta minioje, atgauna resursus būdami vieni. Tikslas – ne atsiriboti, o investuoti į gilesnius santykius, užuot gaišus energiją paviršutiniškiems pokalbiams. Žinodami savo ribas ir atvirai kalbėdami apie jas, nesusilpninsime santykių, atvirkščiai, kursime ryšius, kuriuose jausimės tikri ir autentiški. Jeigu draugai ir artimieji žino, kodėl dingome neatsisveikinę, nuoširdžiai rūpinasi ir palaiko, nekils papildomų klausimų. Laisvė tam tikrose socialinėse situacijose pasirinkti save atveria kelią prasmingai draugystei ir artumui.

Atsakomoji reakcija

Emocinis intelektas – dar ne viskas. Remiantis pagrindine hipoteze, žmonės, turintys aukštesnį emocinį intelektą, susidūrę su nemandagiu elgiasi ramiau, brandžiau, konstruktyviau. Nebrijos universiteto (Ispanija) tyrimai atskleidė, kad reakcija į netikėtą svečio dingimą labiau susijusi su morale, charakteriu ir socialinių normų laikymųsi. Vadovaujamės ne gebėjimais apdoroti emocijas, o savo sąžine, vertybėmis, etikos kodeksu. Žvelgiant iš socialinės ir kognityvinės perspektyvos, emocinis intelektas formuoja, kaip vertiname „nusikaltimą“, tačiau galiausiai socialinės normos ir asmeninė etika nulems, ką pasakysime.

Socialumas – individuali savybė. Introvertas ir ekstravertas reaguoja į nemalonias situacijas skirtingai. Mažiau bendraujantys žmonės linkę patylėti, net jei aplinkinių elgesys papiktino ar nuvylė. Labiau bendraujantys asmenys linkę aiškintis ir atkakliai gilintis į svečio poelgį. Pasirinkimas nereaguoti gali tapti būdu susidoroti su atstūmimu. Galbūt asmuo įsižeidė, bet nusprendė to nerodyti arba nenorėjo atvirai reikšti jausmų.

Nuotaika – stipriausias indikatorius. Jei neramu, kaip į dingimą reaguos šeimininkai, užtenka atkreipti dėmesį į nuotaiką esamuoju laiku. Suirzę, pavargę, nepatenkinti, ypač šventės pabaigoje, gali nepagailėti piktų komentarų. Gerai nusiteikę asmenys, sužinoję apie galimą išvykimą neįsibėgėjus renginiui, reaguoja ramiau ir pozityviau, nevertina to kaip nemandagumo. Tačiau realybėje scenarijus gali būti nenuspėjamas. Tyrimai rodo, kad įsižeidžia net geros nuotaikos žmonės, o komentarai būna tiesmuki ir aiškiai suformuluoti, palyginti su tais, kuriuos valdo emocijos. Šie modeliai sutampa su psichologiniais tyrimais, rodančiais, kad nuotaika lemia, kaip tiksliai atsižvelgiame į socialines taisykles.

Įdomu

Naujojo Pietų Velso universiteto (Australija) mokslininkai nustatė, kad atsisveikinimas su draugais vakarėliuose kainuoja brangiai. Tad pasišalinti nepastebėtiems nėra bloga idėja. Anot pagrindinio tyrėjo dr. Deano Hoddle, nuo momento, kai nusprendžiame išeiti, iki realaus išvykimo praeina apie 45 min. Kai kurie sugaišta dvigubai daugiau laiko, nes būna priversti aiškinti pasitraukimo priežastis. Kiti pasiduoda įkalbinėjimams pasilikti vakarėlyje, nors iš tikrųjų nori miegoti arba turi kitų planų. „Nepakliūkite į šiuos spąstus, – sako D. Hoddle. – Dauguma vakarėlių organizatorių yra per daug užsiėmę arba pavargę, kad rūpintųsi, jog išėjo vienas kitas svečias.“

Autorė Jurgita Ramanauskienė