Agresija – natūrali vidinė energija, kurią tinkamai panaudoję galime paversti teigiama, kuriančia jėga. Kaip pažinti savo agresyviąją pusę, suvaldyti viduje kunkuliuojančią energiją ir nukreipti ją į tikslų siekimą?

 

Kiekvienas turime agresijosFist,Hand,Can,Destroy

 

Agresija – natūrali žmogaus ir kitų gyvūnų emocija, pasireiškianti susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, dažniausiai tada, kai jaučiama grėsmė. Kalbant apie gyvūnus ir pirmykščius žmones, agresiją dažniausiai išprovokuodavo pavojus gyvybei. Tačiau evoliucionuojant ši emocija ėmė kilti ne tik dėl grėsmės gyvybei, bet ir dėl peržengtų asmeninių ribų, patirtos neteisybės, beviltiškumo jausmo, nusivylimo savimi ar kitais žmonėmis ir t. t.

 

Agresija pasireiškia kaip vidinio karščio ir jėgos antplūdis, kurį norisi čia pat fiziškai išreikšti. Paprastas pavyzdys – trenkti kumščiu į sieną ar sužeisti oponentą. Fizinė agresijos išraiška buvo priimtina ir įprasta skirtingais istorijos laikotarpiais – prisiminkime riterių dvikovas, užkariautas šalis ir masinio naikinimo ginklus. Tačiau dabar gyvename laikais, kai netinkamai išreikšta agresija gali užtraukti baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, net jei kalbame tik apie piktus komentarus socialiniuose tinkluose.

 

Nuo netinkamų agresijos raiškos formų gali apsaugoti geresnis savęs pažinimas, suvokimas, kas mumyse pažadina agresiją ir kaip tinkamai tvarkytis su šia galinga jėga.

 

Pažinti savo agresiją

 

Norint atpažinti, kas įžiebia agresiją, verta stabtelėti, kai pajuntame, jog įsitempia kūnas. Įsivardykime fizinius požymius, tokius kaip padažnėjęs širdies plakimas ar sugniaužti kumščiai. Atkreipkime dėmesį ne tik į pyktį, bet ir į po juo slypinčius jausmus – baimę ar skausmą, taip pat užsirašykime konkrečius įvykius, sukėlusius tokią reakciją.

 

Agresiją išduoda įsitempęs ar sukąstas žandikaulis, sustingusios, į kumščius sugniaužtos rankos. Tuo pat metu padažnėja kvėpavimas ir širdies plakimas, užlieja karščio banga, atsiranda noras pakelti balsą. Tokios fizinės organizmo reakcijos nekyla be priežasties, todėl reikėtų paieškoti neatlieptų poreikių, peržengtų ribų ar prarastos kontrolės jausmo. Patikrinkime, ar jaučiamės įskaudinti, pavargę, ar su mumis elgiamasi nesąžiningai. Atpažinkime senas baimes, kurios verčia jaustis nesaugiai.

 

Siekiant agresiją nukreipti teigiama linkme, reikėtų užsirašyti kiekvienos pykčio akimirkos laiką ir vietą, o nusiraminus ieškoti pasikartojančių situacijų, žmonių ar temų. Ypač naudinga ne tik suprasti, bet ir garsiai įvardyti, koks konkretus veiksmas peržengė asmenines ribas.

 

Agresijos tipai

 

Nors skirtingiems žmonėms fiziniai agresijos požymiai gali būti panašūs, o juos sukelti – tos pačios priežastys, agresiją galime reikšti skirtingai. Psichologai išskiria tris pagrindinius agresijos tipus.

 
  • Šio tipo žmones aplinkiniai gali laikyti tiesiog agresyviais, nes jų emocijų raiška yra žaibiška ir dažnai neapgalvota. Tokie žmonės įtemptose situacijose kelia balsą, o kartais gali pakelti ranką prieš kitą žmogų, mėtyti ar niokoti daiktus ir kt. Nors pasidavus agresijai ir ją iškart išreiškus intensyviausios emocijos atslūgsta ir pajuntamas palengvėjimas, netrukus jas gali pakeisti kaltė, nusivylimas, gėda ir kiti neigiami jausmai. Gali pasireikšti ir kitos pasekmės: nutrūkę santykiai, prarastas darbas, finansiniai nuostoliai, teistumas ir kt.
  • Tai impulsyviajam priešingas agresijos reiškimo tipas, kai žmogus šios emocijos neparodo ir neišreiškia. Kylančią karščio ir pykčio bangą sulaiko viduje, neleidžia jai prasiveržti į paviršių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad taip žmogus apsaugo save ir aplinkinius nuo neigiamų pasekmių, tačiau iš tiesų taip nėra. Neišreikšdami agresijos neigiame savo emocijas, neleidžiame sau jų jausti, atimame iš savęs galimybę nusibrėžti ribas, todėl nepalankios situacijos gali kartotis vis dažniau. Be to, neparodydami kitam žmogui savo ribų, galime skatinti jo nederamą elgesį su mumis ir potencialiai su kitais žmonėmis. Ilgainiui pasyvusis agresijos reiškimo tipas gali virsti savidestrukciniu, kuris yra pavojingas.
  • Šio tipo agresija nukreipiama ne į neigiamas emocijas sukėlusią situaciją ar žmones, bet į save. Kylanti agresija ne užgniaužiama, o išreiškiama įvairiais būdais žalojant save: fiziškai susižeidžiant, baudžiant save maistu ar skandinant emocijas priklausomybėse. Siekiant to išvengti, svarbu išmokti agresiją nukreipti teigiama linkme ir atrasti tokias jos raiškos formas, kurios būtų ne tik nežalingos, bet ir naudingos asmeniškai, aplinkiniams bei visuomenei.

 

Užsiimti sportu

 

Vienas paprasčiausių ir teigiamą poveikį turinčių būdų įgalinti agresiją – fizinis aktyvumas. Agresija yra emocija, evoliucijos eigoje susiformavusi tam, kad paruoštų kūną kovai, todėl ji gali sukelti staigų jėgos antplūdį. Būtent todėl šią energiją galima panaudoti siekiant fizinių tikslų. Pajutus kylančią agresiją, verta ją „išsportuoti“. Tinka bet kokie fiziniai pratimai: bėgimas, ypač klausantis raminančių gamtos garsų ar mėgstamos muzikos, joga, įvairios kovos menų šakos, bokso kriaušės daužymas. Mažiau tinka komandiniai žaidimai, nes siekis laimėti gali kelti papildomą įtampą, o pralaimėjimas – frustraciją. Todėl labiau tinka individualūs užsiėmimai.

 

Išreiškę agresiją per fizinę veiklą, paleisime susikaupusias neigiamas emocijas, paskatinsime vadinamųjų laimės ir motyvacijos hormonų gamybą, o ilgainiui pastebėsime ir teigiamus kūno pokyčius. Žinoma, ne visuomet yra galimybė tiesiog išbėgti į parką, todėl darbo stalo stalčiuje naudinga turėti streso kamuoliuką ar mini rankų treniruoklį. Sukilus agresijai, juos galima stipriai spaudinėti ir taip patirti emocinį palengvėjimą.

 

Spręsti sudėtingas užduotis

 

Tyrimai rodo, kad agresija gali didinti atkaklumą ir ištvermę sprendžiant kognityvines užduotis. Jungtiniame Teksaso ir Kalifornijos universitetų tyrime dalyvavusių žmonių buvo paprašyta išspręsti 21 penkių raidžių anagramą. Pirmosios septynios anagramos buvo neišsprendžiamos. Tyrėjai norėjo įvertinti tokių nesėkmių poveikį nuotaikai ir motyvacijai, todėl kiekviename testo etape klausė dalyvių apie jų emocijas ir fiksavo, kiek laiko jie skyrė kiekvienai užduočiai.

 

Į neišsprendžiamas anagramas kiekvienas dalyvis reagavo skirtingai: vieni po nesėkmės jautė nerimą, kiti – liūdesį, o kai kuriems tai visiškai nerūpėjo. Vis dėlto atkakliausiai užduotis atliko tie žmonės, kurie jautė didžiausią pyktį. Užuot privertęs pasiduoti, stiprus susierzinimas jiems suteikė energijos, todėl atkakliau sprendė kiekvieną kitą užduotį. Tai rodo, kad agresiją galime panaudoti teigiama linkme.

 

Kiekvieną dieną turime ir lengviau, ir sunkiau įveikiamų užduočių. Kilus agresijai, prisiminkime sudėtingiausias jų ir sugrįžkime prie jų su nauja jėga, tačiau, priešingai nei būtų galima tikėtis, – itin šaltu protu.

 

Įžiebti kūrybiškumą

 

Atliekant idėjų generavimo užduotis, pikti žmonės sugalvoja originalesnių ir įvairesnių sprendimų, palyginti su tais, kurie jaučiasi liūdni, emociškai neutralūs ar bejėgiai. Didesnis susijaudinimas tarsi perkrauna protą ir leidžia užmegzti ryšius, kurie esant kitoms emocinėms būsenoms gali būti sunkiau pasiekiami. Pradinis kūrybinės energijos pliūpsnis gana greitai išsenka, tačiau verta pasinaudoti šiais agresijos privalumais, kai darbe susiduriame su erzinančia kliūtimi. Nesvarbu, ar tai būtų netinkami kitų atsiliepimai ar nenumatytas techninis trikdis, nemalonūs nusivylimo jausmai gali paskatinti kūrybinį proveržį.

 

Beje, nemažai visiems puikiai žinomų meno kūrinių, tikėtina, buvo sukurti būtent agresijos fone. Emocijas žadinantys impresionistų darbai, širdį veriančios išsiskyrimo baladės ir net grafičiai ant pastatų sienų – visa tai gali būti stiprių emocijų išraiška. Žinoma, ne kiekvienas agresijos įkarštyje galime sukurti įsimintiną meno kūrinį, tačiau galime pasitelkti įvairias meno formas, kad palengvintume savo būseną. Agresiją galime išreikšti užsiimdami rankdarbiais, rašydami tekstus, grodami ir kt.

 

Pagerinti bendravimą

 

Agresija dažnai sutelkia žmogų ir įgalina jį mąstyti šaltakraujiškiau. Gebėjimas blaiviai vertinti situaciją ypač praverčia nusprendus išreikšti pyktį kitiems. Žinoma, visiškai pasiduoti pykčiui, demonstruoti atvirą agresiją ar priešiškumą nepatariama, tačiau kontroliuojama pykčio išraiška gali padėti pakeisti kitų nuomonę, geriau pasirodyti derybose ir konfliktinėse situacijose.

 

Tam tikras agresijos demonstravimas – mimika, gestais, pakeltu balsu ar greitesniu kalbėjimu – padeda oponentui suprasti, kad jo elgesys ar žodžiai peržengė tam tikrą ribą. Žinodami, gerbdami ir gindami savo ribas, aiškiai parodome kitam žmogui, kad jų nevalia peržengti. Taip apsisaugome nuo nepageidaujamų, o kartais ir pavojingų situacijų, kartu mokydami kitą žmogų, koks elgesys yra nederamas ir netoleruotinas.

 

Įdomu tai, kad atkakliai gindami savo ribas auginame savivertę. Tai svarbu bet kurioje gyvenimo srityje, nes aukšta savivertė siejama su geresniais asmeniniais santykiais, didesne profesine sėkme, aukštesniu pragyvenimo lygiu ir kitais teigiamais dalykais.

 

Imtis pokyčio

 

Jau minėjome, kad agresiją gali sukelti neteisybės, nusivylimo ar bejėgystės jausmai. Tačiau iš tiesų niekas nėra visiškai bejėgis, todėl savo agresiją galime nukreipti į tas sritis, kuriose jaučiame minėtas neigiamas emocijas, ir prisidėti prie jų gerinimo. Pavyzdžiui, agresiją gali sukelti Rusijos kariniai veiksmai Ukrainoje. Reaguoti galima keliais būdais. Lengviausia – piktintis komentaruose, tačiau tai nesuteikia jokios realios naudos, išskyrus galimybę išlieti neigiamas emocijas ir trumpam pajusti palengvėjimą. Daug konstruktyviau savo agresiją nukreipti į konkrečius veiksmus. Galima finansiškai prisidėti prie įvairių pagalbos fondų, padedančių Ukrainai. Galima užsiimti įvairiomis savanorystėmis, pavyzdžiui, pinti maskuojamuosius tinklus ar gaminti žvakes apkasams. Taip pat galima stiprinti savo šalį stojant į Lietuvos šaulių sąjungą ar Karo komendantūrų valdybos gretas.

 

Jei agresiją jaučiame dėl bet kurios kitos temos, taip pat nesunkiai galime rasti galimybių tapti teigiamo pokyčio dalimi.

 

Kaip suvaldyti?

 

Nukreipti agresiją teigiama linkme įmanoma tik tada, kai ją pripažįstame ir gebame suvaldyti, o ne pasiduodame jai ir tampame jos įkaitais. Svarbiausios yra pirmosios akimirkos, kai pajuntame agresiją. Neleiskime jai prasiveržti visa jėga, nes žala gali būti didesnė, nei galėjome numanyti. Tokiais atvejais puikiai tinka paprastas triukas – mintyse suskaičiuoti iki 10 prieš pradedant kalbėti ar imantis veiksmo. Tolesni žingsniai padės agresiją įgalinti teigiamiems dalykams.

 
  • Pažvelgti į įvykį iš ateities perspektyvos. Kiek svarbi mums bus agresiją išprovokavusi situacija po kelių dienų, mėnesių ar metų? Tai padeda suprasti, kad emocijų įkarštyje svarbiausiu atrodantis dalykas iš tiesų gali būti tik smulkmena, todėl nereikėtų reaguoti pernelyg dramatiškai.
  • Į agresiją sukėlusio žmogaus vietą įsivaizduoti artimą žmogų. Ar taip pat pyktume, jei taip pasielgtų ar kalbėtų mama, sesuo ar draugė? Tai padeda išvengti neapykantos ir agresijos konkrečiam žmogui, suvokiant, kad nepriimtinas buvo tam tikras jo elgesys ar žodžiai, tačiau dėl to nebūtina griebtis karo kirvio.
  • Kalbėti arba galvoti apie save trečiuoju asmeniu. Kalbėjimas su savimi trečiuoju asmeniu, pavyzdžiui, sakant „Deividas pyksta, nes…“, skatina konstruktyvesnį požiūrį į įvykius. Tarsi patartume, kaip elgtis kritinėje situacijoje draugui, o ne sau.
  • Užrašyti jausmus ir juos sukėlusias priežastis. Daugybė tyrimų rodo, kad jausmų išreiškimas raštu gali padėti geriau suprasti skausmingus išgyvenimus ir juos sukėlusias aplinkybes. Tai suteikia galimybę į juos reaguoti racionaliau.
  • Nukreipti tinkama linkme. Dar senovės graikų filosofas Aristotelis sakė, kad pyktis gali lemti teigiamus pokyčius gyvenime, tačiau tam reikia įveikti didžiausią iššūkį – pykti ant tinkamo žmogaus, tinkamu mastu, tinkamu laiku, dėl tinkamos priežasties ir tinkamu būdu.
 

Autorė Laima Samulė