D. Britanijoje nutiko stulbinamas dalykas. Į Žemę trumpam grįžo mirusi moteris, kad padėtų savo dukteriai. Sakote taip nebūna? Pati mirusiąją regėjusi moteris tvirtina, kad nėra nė menkiausių abejonių.

 

seima

Dabar britės sūneliui jau trys mėnesiai. Moteris jaučia labai stiprų ryšį su sūnumi, kurį pavadino Dešu. Vos pažvelgusi į jį, Klovė prisimena savo mamą, kuri mirė, kai ji buvo penktą mėnesį nėščia. Dešas – vienintelis iš jos keturių vaikų, kuris niekada nematė močiutės. „Su ja aš jaučiu ypatingą ryšį. Kai gimdžiau, ji aplankė mane ir padėjo ištverti skausmą“, – pasakojo jauna moteris ir prisiminė neseniai įvykusius dalykus, rašo dailymail.co.uk.

 

Ji yra įsitikinusi, kad tai nebuvo iliuzija. Mama buvo šalia jos, kalbėjosi ir atrodė labai gyva.

 

Ryškiausi Klovės prisiminimai apie mamą yra išlikę nuo tada, kai jai buvo 52 metai (Klovei tuo metu buvo 16). Tada ji pateko į automobilio avariją, po kurios liko fiziškai ir protiškai neįgali. Likusį gyvenimą ji nebegalėjo savimi pasirūpinti. Neverta nė kalbėti apie tai, kad ji būtų galėjusi tapti svarbia vaikaičių gyvenimo dalimi.

 

Tačiau taip buvo ne visada. Kol buvo sveika, ji buvo nuostabi motina ir labai laukė, kol dukra taip pat tokia taps. Kai pagaliau galėjo aplankyti ją su trimis savo vaikais, ji negalėdavo nustygti vietoje. Be galo džiaugėsi, kad pagaliau Klovė laiminga mama.

 

Gruodį išseko paskutinės mamos jėgos ir ji paliko šį pasaulį. Netektis sukrėtė, bet paguodą teikė trys vaikai, prisiminimai apie didžiulę mamos meilę ir laukimas naujo šeimos nario, kuris turėjo gimti gegužę.

 
 

 
„Vieną naktį, kai buvo 37 savaitę nėščia, prie manęs priėjo vyriausioji dukra ir paklausė, ar aš bijau. Nuraminau ją ir nusišypsojau. Norėjau jai pasakyti tiesą, kad gimdymas yra pati sunkiausia gyvenimo patirtis ir išbandymas, tačiau taip pat ir labai ypatinga, dvasinga ir stebuklinga. Neslėpiau, kad bijau, bet taip pat pasakiau, kad esu labiau susijaudinusi negu išsigandusi“, – prisiminė nesenus įvykius Klovė.

 

„Ankstesni mano gimdymai buvo greiti, bet labai skausmingi. Todėl prasidėjus pirmiesiems sąrėmiams iš tiesų nesijutau susijaudinusi, bet beprotiškai išsigandusi. Gimdymo palatoje, nors kartu buvo ir vyras, ir akušerė, staiga pasijutau be galo vieniša. Norėjau kažkokiu būdu pabėgti iš palatos, pasislėpti ir grįžti į saugią būseną.

 

Būdama tokios būsenos visai nenustebau, kai prie palatos durų atsirado mano mama. Ji stovėjo ir žiūrėjo į mane. Vilkėjo ilgą, džinsinio audinio sijoną ir nertą liemenę, kurią vilkint paskutinį kartą mačiau būdama paauglė. Ji buvo tokia, kokią ją prisimenu iki nelaimingo atsitikimo. Motina šypsojosi man.

 

„Ateik pas mane“, – ji sakė. Jos balsas buvo toks pažįstamas ir skambėjo lyg mano pačios. „Ateik čia. Ateik ir pasitik mane“, – kartojo motinos vaiduoklis. Akimirką, kęsdama sąrėmius, pagalvojau, kodėl mano vyras ir akušerė nepasakė, kad į palatą atėjo mano mama, kai ją aš taip aiškiai mačiau. Tačiau netrukus supratau, kad jie negali jos matyti ir girdėti. Praėjus keturiems mėnesiams po mirties, ji norėjo aplankyti tik mane vieną. Kai išvydau ją, pajaučiau palengvėjimą. Nė vienos minutės nepagalvojau, kad galbūt regiu haliucinacijas. Ji stebėjo mano gimdymą, nenuleisdama akių. Kai jausdavausi išsigandusi, pažiūrėdavau į ją ir nusiramindavau. Jos šypsena veikė lyg raminamieji vaistai”, – apie nepaprastą patirtį pasakojo keturių vaikų mama.

 

„Mirus mamai norėjau dar kartą ją pamatyti ir ji pati atėjo pas mane pačiu sunkiausiu gyvenimo metu, kai gimė naujas žmogus“, – dabar ašarų nebeslėpdama kalba britė.