Iš Tolimosios Azijos kilę ginkmedžiai (lot. Gingko biloba) auga nuo tada, kai žeme vis dar vaikščiojo dinozaurai. Rytų šalyse (Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje) šis medis buvo auginamas kaip dekoratyvinis imperatorių parkuose, šalia šventyklų ir vienuolynų. Iki XVII amžiaus vienuoliai tikėjo, kad ginkmedis – ilgaamžiškumo medis, todėl laikė jį šventu. Tik 1690 metais vokiečių gydytojas Engelbertas Kaempferis į Europą slapta atvežė ginkmedžių vaisių branduolių, nors apie jų nuostabias savybes dar nė neįtarė. Todėl ilgą laiką ginkmedžiai Europoje tiesiog puošė sodus ir parkus. Tik palyginus neseniai jie pradėti naudoti medicinoje. Iš šių medžių lapų ir vaisių pradėtos gaminti tabletės, tirpalai, geliai, kapsulės ir kt. Kosmetologijoje vertinamas dėl jauninančio poveikio: skatina ląstelių atsinaujinimą, stiprina odos kapiliarus, naikina raukšles, stiprina plaukus ir naikina celiulitą. Ko gero, dažniausiai ginkmedžių preparatai skiriami, kai nusilpsta atmintis ir sutrinka kraujotaka.

 

Ginkmedžio vaisiai

Ginkmedis – stabilumo ir ištvermės pavyzdys. Atsparus vėjui, kenkėjams, virusams, grybams ir vabzdžiams. Gali augti bet kokioje dirvoje visose klimato juostuose. Japonijoje tikima, kad ginkmedis – atsparumo ir ilgaamžiškumo simbolis. Net J. V. Gėtė šį medį minėjo savo poemose, todėl Vokietijoje kartais galima išgirsti, kad ginkmedis vadinamas „Gėtės medžiu“.

 

Išvertus iš japonų kalbos gingko biloba reiškia „sidabrinį abrikosą“ arba „sidabrinį riešutą“. Apvalūs, gintarinio atspalvio vaisiai atrodo lyg pasidabruotos, mažesnės abrikosų versijos. Vėlyvą rudenį, kai žemė pasidengia pirmuoju ledu, pradedamas rinkti ginkmedžių derlius. Sėklos (branduoliai) atskiriami nuo minkštimo, kuris skleidžia labai specifinį kvapą, primenantį sugedusių riebalų. Prieš naudojimą maistui arba gydymui sėklos nuplaunamos, sudžiovinamos ir išlukštenamos. Tada balti branduoliai troškinami arba verdami su mėsa, daržovėmis, žuvimi, grybais. Jų dedama į sriubas ir arbatas. Galima valgyti ir vienus – džiovintus ir skrudintus. Ginkmedžių sėklų branduolius valgyti ypač naudinga žmonės virš 40 metų. Tačiau tai nereiškia, kad tai produktas, skirtas pagyvenusiems arba sergantiems asmenims. Ginkmedžių preparatai taip pat naudingi tiems, kurie dirba sunkų fizinį arba protinį darbą.

 

Ginkmedžių lapai ir branduoliai turtingi antioksidantų, organinių, aminorūgščių, steroidų, eterinių aliejų, alkaloidų, įvairių vitaminų, mikro ir makroelementų. Dėl unikalios biocheminių maistinių medžiagų sudėties ginkmedis yra nepakeičiamas, gydant daugelį ligų:

 

  • Greitina ląstelių atsinaujinimą, neleidžia susidaryti kraujo krešuliams;
  • Didina kraujagyslių elastingumą, padeda išlaikyti skaidrų protą ir sustiprinti atmintį;
  • Lėtina hipertenzijos ir Alzheimerio ligų vystymąsi;
  • Gerina smegenų ląstelių deguonies ir gliukozės pasisavinimą;
  • Mažina kraujo klampumą, gerina širdies, smegenų, galūnių kraujotaką;
  • Turi sutraukiantį, antihistamininį, diuretinį poveikį;
  • Gerina potenciją, padeda nuo priešmenstruacinio sindromo;
  • Padeda nuo astmos, nemigos, depresijos, hemorojaus;
  • Greitina gijimą po smegenų traumų.

 

Būtina atkreipti dėmesį, kad ginkmedžių preparatų vartojimas gali padidinti kraujavimą, todėl juos būtina vartoti taip, kaip paskyrė gydytojas. Kai kuriais atvejais jų vartoti iš viso negalima. Ginkmedžių ekstraktų negalima vartoti nėščioms ir krūtimis maitinančioms moterims, prieš operaciją, vaikams iki 18 metų.

 

Ginkmedžio preparatai vartojami kaip maisto papildai, iš pradžių po mažą dozę, ją po to galima palaipsniui didinti. Rekomenduojama vartoti valgio metu užgeriant stikline vandens. Maksimalią dozę konkrečiam asmeniui gali nustatyti tik gydytojas, kuris įvertina paciento būklę ir ligas, kuriomis jis serga. Labai svarbu šio preparato neperdozuoti, nes ginkmedžių preparatai skystina kraują, mažina jo krešumą, gali net išsivystyti hemofilija. Savigyda gali baigtis tragiškai, todėl prieš vartojant bet kokius vaistus ar maisto papildus reikėtų pasitarti su sveikatos specialistu.