Vaikai su draugais žaidžia, mokosi bendrauti, dalijasi išgyvenimais ir ieško savo vietos tarp bendraamžių. Tačiau kartais noras pritapti skatina priimti netinkamus sprendimus ar pakeisti elgesį ne į gerąją pusę. Kaip atpažinti, kada draugų įtaka tampa žalinga, ir padėti vaikui išsaugoti pasitikėjimą savimi bei priimti gerus sprendimus?

 

Kodėl tokie svarbūs?Group,Of,Hipster,Teenage,Friends,Eating,Junk,Food,Drinking,Unhealthy

 

Draugystė – neatsiejama vaiko augimo dalis. Dar ikimokykliniame amžiuje vaikai mokosi dalytis, bendradarbiauti, spręsti nesutarimus ir atpažinti kitų žmonių jausmus. Augant draugai tampa ne tik žaidimų, bet ir emocinio palaikymo, pasitikėjimo, savęs pažinimo šaltiniu.

 

Pradinio mokyklinio amžiaus vaikams draugystė padeda ugdyti socialinius įgūdžius, mokytis laikytis taisyklių, dirbti komandoje ir spręsti konfliktus. Tuo metu vaikai vis dažniau lygina save su bendraamžiais, todėl draugų nuomonė ima daryti didesnę įtaką jų savivertei.

 

Paauglystėje bendraamžių reikšmė dar labiau išauga. Šiuo laikotarpiu jauni žmonės ieško savo tapatybės, siekia daugiau savarankiškumo, o draugai tampa svarbia atrama priimant kasdienius sprendimus. Dėl šios priežasties paaugliai dažniau atsižvelgia į draugų nuomonę, stilių ar elgesį, kartais net labiau nei į tėvų patarimus.

 

Specialistai pabrėžia, kad noras pritapti prie bendraamžių – visiškai normalus ir būdingas kiekvienam vaikui. Priėmimas grupėje suteikia saugumo jausmą, stiprina pasitikėjimą savimi ir padeda formuoti socialinį tapatumą. Problema kyla tada, kai vaikas, siekdamas būti priimtas, ima atsisakyti savo vertybių, daryti tai, kas jam kelia diskomfortą, arba įsitraukia į rizikingą elgesį.

 

Svarbu prisiminti, kad didžioji dauguma draugysčių vaikams yra naudingos. Jos moko empatijos, atsakomybės, bendravimo ir gebėjimo kurti artimus santykius. Tad tėvų tikslas neturėtų būti apsaugoti vaiką nuo bet kokios bendraamžių įtakos: jie turi padėti atpažinti, kada draugystė skatina augti, o kada ima kenkti emocinei gerovei ar elgesiui.

 

Kada tampa žalinga?

 

Ne kiekvienas vaiko elgesio pokytis reiškia, kad jam daroma bloga draugų įtaka. Vaikai auga, keičiasi jų pomėgiai, interesai ir bendravimo ratas, todėl tam tikri pokyčiai yra natūralūs. Vis dėlto tėvams verta atkreipti dėmesį, jei pasikeitimai staigūs, ryškūs ir išlieka ilgiau, ypač jei sutampa su naujomis pažintimis.

 

Vienas pirmųjų signalų – vaikas pradeda dažniau meluoti arba slėpti informaciją: vengia pasakoti, kur buvo, su kuo leido laiką ar ką veikė. Nors privatumo poreikis augant didėja, nuolatinis slapukavimas gali rodyti, kad vaikas baiminasi tėvų reakcijos arba žino, kad jo elgesys nėra tinkamas.

 

Susirūpinimą turėtų kelti staiga pasikeitęs bendravimas. Jei anksčiau mandagus vaikas darosi grubus, nepagarbiai kalba su tėvais, mokytojais ar kitais suaugusiaisiais, verta pasidomėti, kas galėjo paskatinti tokius pokyčius. Kartais vaikai tiesiog perima bendraamžių bendravimo manieras, norėdami pritapti prie grupės.

 

Dar vienas įspėjamasis ženklas – kai vaikas pradeda tyčiotis iš kitų, pateisina patyčias ar pats dalyvauja žeminant kitus. Toks elgesys dažnai susijęs su noru pelnyti draugų pripažinimą arba baime pačiam tapti atstumtam.

 

Neigiama bendraamžių įtaka gali pasireikšti ir rizikingu elgesiu. Vaikas gali sutikti daryti tai, ko iš tiesų nenori, vien tam, kad nebūtų atstumtas ar išjuoktas. Tai gali būti įvairios pavojingos užduotys, taisyklių laužymas ar kiti veiksmai, kuriuos jis renkasi ne savo noru, o siekdamas pritapti.

 

Verta atkreipti dėmesį, jei vaikas netikėtai atsisako anksčiau mėgtų būrelių, pomėgių ar nutraukia ryšius su senais draugais. Nors interesų kaita yra įprasta, staigus atsiribojimas nuo veiklų, kurios anksčiau teikė džiaugsmo, gali rodyti, kad naujoje draugų grupėje jis jaučia spaudimą keistis.

 

Kartais sunkumus išduoda ne žodžiai, o emocijos. Jei vaikas dažnai grįžta namo nusiminęs, irzlus ar įsitempęs, tačiau vengia kalbėti apie tai, kas nutiko, neskubėkite jo spausti. Ramus pokalbis, nuoširdus domėjimasis ir palaikymas padeda sužinoti daugiau nei priekaištai ar griežti draudimai.

 

Svarbiausia prisiminti, kad vienas požymis dar nereiškia, jog vaikas pateko į blogą kompaniją. Kur kas daugiau pasako kelių ženklų visuma ir tai, kaip stipriai jie keičia vaiko kasdienį gyvenimą, savijautą, santykius su artimaisiais.

 

Kaip reaguoti?

 

Sužinojus, kad vaikas bendrauja su, tėvų nuomone, netinkama kompanija, natūralu pajusti nerimą, pyktį ar nusivylimą. Vis dėlto pirmoji reakcija dažnai nulemia, ar vaikas norės apie tai kalbėtis ateityje. Jei pokalbis prasideda kaltinimais, priekaištais ar draudimais, tikėtina, kad užsisklęs ir apie savo draugus pasakos dar mažiau.

 

Pirmiausia svarbu išklausyti. Vietoj klausimų „Kodėl tu su jais draugauji?“ ar „Ar nematai, kokie jie blogi?“ geriau pasiteirauti, kuo patinka tie draugai, kaip leidžia laiką kartu, kaip jaučiasi būdamas jų draugijoje. Tokie klausimai padeda geriau suprasti situaciją ir parodo vaikui, kad tėvai nori ne nubausti, o padėti.

 

Taip pat verta domėtis vaiko draugais ir, jei yra galimybė, pažinti jų šeimas. Tai nereiškia, kad reikia kontroliuoti kiekvieną vaiko žingsnį. Paprastas bendravimas su draugais, kvietimas užsukti į namus ar pažintis su jų tėvais gali suteikti daugiau informacijos nei vien spėlionės ar išankstinės nuostatos.

 

Kalbantis su vaiku svarbu aptarti ne žmones, o jų elgesį. Užuot sakius „Tavo draugas blogas“, naudingiau atkreipti dėmesį į konkrečią situaciją: „Man kelia nerimą, kad jis ragino tave meluoti“ arba „Pastebėjau, kad po susitikimų su šia kompanija grįžti nusiminęs.“ Taip vaikas mokosi vertinti poelgius, o ne klijuoti etiketes žmonėms.

 

Ne mažiau svarbu ugdyti kritinį mąstymą. Vaikui naudinga mokytis įvertinti galimas sprendimų pasekmes ir suprasti, kad tikri draugai gerbia vieni kitų ribas. Kuo labiau vaikas pasitiki savimi ir geba priimti savarankiškus sprendimus, tuo lengviau jam atsispirti spaudimui daryti tai, ko iš tiesų nenori.

 

Nors tėvai negali parinkti draugų, jie gali padėti vaikui išsiugdyti gebėjimą atpažinti sveikus santykius. Atviras bendravimas, pasitikėjimas ir nuoširdus domėjimasis vaiko gyvenimu veiksmingesni už griežtą kontrolę ar draudimus.

 

Kada verta kreiptis pagalbos?

 

Nors daugeliu atvejų vaikui gali padėti atviri pokalbiai ir palaikymas šeimoje, kartais vien tėvų pastangų nepakanka. Jei nerimą keliantys elgesio pokyčiai išlieka kelias savaites ar mėnesius, stiprėja arba ima trukdyti vaiko kasdieniam gyvenimui, verta pasitarti su specialistais.

 

Didesnio dėmesio reikėtų, jei vaikas tampa agresyvus, dažnai konfliktuoja su bendraamžiais ar suaugusiaisiais, ima pažeidinėti taisykles, praleidinėti pamokas ar elgiasi rizikingai. Toks elgesys ne visada reiškia, kad dėl visko kalti draugai, tačiau jis gali įspėti apie gilesnius emocinius sunkumus ar netinkamą aplinkos įtaką.

 

Nedelsti tuo atveju, jei paaiškėja, kad vaikas patiria patyčias arba pats jas inicijuoja. Abi situacijos reikalauja suaugusiųjų įsitraukimo – svarbu bendradarbiauti su mokykla, ieškoti problemos priežasčių ir išmokyti sveikų bendravimo būdų.

 

Specialisto pagalba naudinga ir tada, kai tėvams nepavyksta užmegzti konstruktyvaus dialogo su vaiku. Jei kiekvienas pokalbis baigiasi ginču, atžala visiškai užsisklendžia arba kategoriškai atsisako kalbėtis, šeimos ar vaikų ir paauglių psichologas gali padėti atkurti tarpusavio ryšį ir rasti būdų, kaip spręsti kylančius sunkumus.

 

Svarbiausia nepamiršti, kad kreiptis pagalbos nėra nesėkmės požymis. Priešingai – tai atsakingas žingsnis, padedantis laiku pastebėti problemas ir suteikti vaikui reikalingą pagalbą, kol sunkumai netapo dar didesni.

 

Autorė Jūratė Survilė