Pabėgti nuo pasaulio ir ieškoti trokštamos ramybės įprasta SPA centre, masažo kabinete, pajūryje, kaimo turizmo sodyboje, lankant meditacijos užsiėmimus ir einant piligrimų keliais. Nors kartais galbūt naudingiau ne ką nors daryti, bet tiesiog nedaryti.

 

spa

Būti kaip daugelis

 

„Esi labiausiai nepavykęs gyvenimo projektas“, – moteris ištaria dukrai, kai ši antrą kartą neišlaikiusi matematiko egzamino sulaukia žinios, kad negalės studijuoti norimame universitete. Mamos akimis tai reiškia ateitį be perspektyvų, įtakingų ryšių, reikalingų draugų, puikių galimybių ir daug žadančios ateities. T. y. be visiems žinomų ir puikiai veikiančių standartų. Juk įprasta aplinkinius vertinti net pagal automobilį, laikrodį, rankinę. Trokštamas statusas – neabejotina šių dienų asmenybės siekiamybė. Reikia nemažai stiprybės, jei kas ne taip, tėvų ir aplinkinių akyse neišvysti nusivylimo, žlugimo, jokių perspektyvų. O jeigu jos nepakanka? Kaip ir motyvacijos ieškoti savo kelio, o neiti tuo, kurį kažkas parenka ar kuriuo stengiasi sukti daugelis. Gyventi be išankstinių nuostatų, suprasti, kad kieno nors požiūris ne visada yra teisingas ir nebūtinai atspindi tikrovę – taip pat galimybė. Savivertės pajautimas tikrai nemažėja nuo aplinkinių vertinimo ar nepritarimo, užtat daugeliu atvejų kelia įtampą ir neleidžia džiaugtis gyvenimu.

 

Turėti viską

 

Siekti sėkmingos karjeros, sukurti darnią šeimą, didžiuotis dailiu kūnu ir ištaigingais namais šiais laikais tiesiog norma. Nors nuolatinis siekis visose gyvenimo srityse jaustis, galvoti ir elgtis tobulai dažnai atneša ne pasitenkinimą, o nerimą ir nuovargį. Nerealūs ir sunkiai pasiekiami tikslai neleidžia džiaugtis tuo, kas jau nuveikta. Kartais tikrai verta bent kiek nuleisti kartelę ir pamėginti reikalauti iš savęs mažiau. Tikėtina, kad tuomet pasitenkinimas ir atpildas už nuolatines pastangas pakeis nesibaigiantį nerimą bei poreikį būti nepakeičiamiems. Juk kaip dažnai džiugina ne rezultatas, o procesas ir nuojauta, kad einama tikslo link. Kartais įveikti kalvą daug vertingiau, nei pasiekti kalno viršūnę. Nuo kalvos atsiveria nauji horizontai, o viršukalnė gali grasinti nesibaigiančia baime, kaip ant jos išsilaikyti. Kodėl įprasta manyti, kad sėkmės lydimi žmonės (nepriekaištinga išorė, socialinė padėtis, žinomumas) yra laimingesni už tuos, kurie to neturi. Paradoksalu, bet pastarųjų gyvenimas gali būti daug kokybiškesnis, nei siekiančių sėkmės ir trokštančių turėti viską bet kokia kaina. Jau vien dėl to, kad nekausto nuolatinis nerimas ar baimė klysti.

 

Baimintis dėl ateities

 

Galimi įvykiai ir gyvenimo scenarijai, kuriuos įkyriai diktuoja protas, – anaiptol ne tikrovė. Galbūt dėl to šiandien vis daugiau jaunų žmonių renkasi gyvenimą be išankstinių scenarijų, kurie kelia daugiau abejonių nei tikrumo. Daugeliu atvejų jie būna teisūs, nors iš šalies atrodo, kad taip elgtis lengvabūdiška. Iš tiesų, kam rūpintis sunkumais, kurie dar neužklupo ir, tikėtina, niekada neužklups? Nesibaigiantis minčių srautas: tiek pozityvių, tiek negatyvių, įkvėptų akimirkos nuotaikų ar svetimo gyvenimo būdo ir sėkmės, dažniausiai atneša ne tokius rezultatus, kurie tenkintų. Akivaizdu, kad tokiais atvejais pralaimėjimas garantuotas, net jei pralaimėti ir neįmanoma. Tad, kad ir kokios mintys kiltų šią akimirką, viskas priklausys nuo įvykių, kurie iš anksto nėra žinomi. Daugelis jų gali būti lengvai įsivaizduojami, bet ar tikėtini? Kita vertus, natūralu žinoti, kad kasdienybėje pasitaikys blogų dienų, reikalai pakryps ne ta linkme, sustos darbai, jausmai ims blėsti. Visa kita – kaip atrodome, ar esame patrauklūs, sėkmės lydimi, seksualūs – tik nuolatinis dirgiklis, verčiantis nerimauti ir karštligiškai lyginti save su kitais.

 

Pasakyti „gana“

 

Kodėl nepradėjus gyventi taip, kaip išeina: priimti tikrovę tokią, kokia yra ir natūraliai judėti savo keliu. Nustoti aplinkinius skirstyti į nevykėlius ir sėkmės išrinktuosius, nesukti galvos, kaip išlaikyti statusą visuomenėje ir uždirbti kuo daugiau, atsikratyti nuostatos, kad jeigu gyvenime bus taip, o ne kitaip, tai tik tuomet užplūs palaima ir dvasios ramybė. Kodėl šiandien tokia populiari nuostata, kad būtina mokytis visą gyvenimą? Suprantama, padedant koučeriams, dvasios mokytojams, įvairiausiems kūno ir sielos guru. Ar iš tiesų gyvenimo būdo seminarai, stovyklos ir klubai nepriekaištingai surikiuoja mintis, laiką ir padeda gyventi taip, kaip reikia? Kartais tampa tiesiog nepatogu, jei neužsiimi kokiomis nors dvasinėmis praktikomis, nepropaguoji sveikos gyvensenos, proto mankštos. Regis, pati aplinka siekia užkrauti kuo daugiau visokiausių laikmečio vertybių (o gal niekų) naštos. Įvaldę tas vadinamąsias vertybes nė nepajuntame, kaip imame brautis į kitų gyvenimus ir siekiame netgi valdyti juos. Natūralu, kad viso to pasekmės – nuolatinis nerimas, konfliktai su pasauliu, savimi ir nevaldomi panikos priepuoliai.

 

5 svarbiausi vidinės ramybės požymiai

 
  • Nekyla poreikis vertinti kitų, klijuoti etikečių.
  • Suvokimas, kad viskas nuolat kinta ir yra laikina.
  • Gebėjimas priimti ir nesipriešinti gyvenimo įvykiams.
  • Galimybė galvoti ir veikti spontaniškai.
  • Siekiamybė dvasinės ramybės ieškoti savyje, o ne išorinėje aplinkoje.
 

Daug paprasčiau, nei atrodo

 
  • Palikti nemėgstamą darbą ir imtis to, kas įkvepia.
  • Išklausyti kitą.
  • Suvalgyti tai, ko labai norisi.
  • Ištarti „ne“.
  • Susitarti, kad atidėtų skolas.
  • Praleisti dieną nieko neveikiant.
  • Žengti pirmąjį žingsnį.
  • Paskambinti seniai pamirštiems bičiuliams.
  • Pripažinti klydus.