XVII amžiaus pradžioje šiaurinėje Ispanijoje, Baskijoje, įsiplieskusi masinė raganų isterija apėmė ne tik kaimus, bet ir visą teisinę sistemą. Šimtai žmonių buvo apkaltinti sąmokslu su velniu, o vaikų pasakojimai tapo pagrindiniais įrodymais. Tūkstančiai asmenų atsidūrė kaltinamųjų suole, kol galiausiai šias nepagrįstas fantazijas sustabdė racionalaus proto balsas.

 

Raganų deginimo pradžiaA,Portrait,Of,An,Angry,Witch,Tied,For,Incineration.,Magic,

 

XVII a. pradžioje šiaurinėje Ispanijos dalyje, tarp kalnų ir miškų išsibarsčiusiuose baskų kaimuose, gyvenimas tekėjo sava vaga. Čia gyvavo saviti papročiai, folkloras, žolininkystės tradicijos ir kolektyvinis pasaulio suvokimas, po vienu stogu tilpo ir šventieji, ir piktosios dvasios. Tačiau šią harmoniją netrukus sudrumstė įtampa – vieną po kito derlių naikino šalnos, plito ligos, o pasienio nesutarimai tarp Prancūzijos ir Ispanijos kėlė vis didesnį nerimą. Šios aplinkybės sudarė palankias sąlygas įsiplieksti masinei raganų baimei.

 

Raganų persekiojimo banga prasidėjo 1609 m. ne Ispanijoje, o kaimyninėje Prancūzijos pusėje – Laburdo regione. Ten karaliaus paskirtas teisėjas Pjeras de Lankras paskelbė, kad kraštas esą užvaldytas velnio tarnų – žmonių, dalyvaujančių naktiniuose susibūrimuose, skraidančių oru, garbinančių šėtoną ir aukojančių jam savo kraują. P. de Lankras pasiryžo veikti ryžtingai – jo įsakymu sudeginta apie 70 žmonių. Mirties nuosprendžiai buvo pagrįsti vaikų ir suaugusiųjų prisipažinimais, kuriuose minėti skrydžiai ant šluotų, lytiniai santykiai su velniu, kūdikių aukos ir kanibalizmas. Ši represinė kampanija paskatino panašias istorijas sklisti ir kituose regionuose, ypač Baskų krašte.

 

Įsiaudrinę gyventojai pradėjo siųsti skundus Ispanijos inkvizicijai teigdami, kad jų bendruomenėse taip pat veikia raganos, susibūrimai vyksta požeminėse olose, o gyvuliai gaišta be aiškios priežasties. Atsakydama į šią situaciją, Ispanijos inkvizicija tais pačiais 1609 metais išsiuntė į regioną tyrimo komisiją, kurioje dalyvavo ir vėliau žinomu tapęs inkvizitorius Alonso de Salazaras Friasas. Tyrimo metu apklausta daugiau nei 7 tūkst. žmonių, o per 2 tūkst. buvo įtarti raganavimu. Daugelis jų, paveikti baimės, spaudimo ar sekdami kitų pavyzdžiu, prisipažino. Liudijimuose dažnai kartojosi tie patys vaizdiniai – velnias juodo ožio pavidalu, naktiniai šokiai, krikšto išsižadėjimai, skraidymai ant šluotų. 1610 m. Logronjo mieste po tokių prisipažinimų buvo sudeginta 11 žmonių, tačiau dauguma kitų kaltinamųjų išvengė mirties – atgailavo ir buvo nubausti simbolinėmis bausmėmis.

 

Tarp vis dar kraujo ištroškusių inkvizitorių išsiskyrė būtent A. de Salazaras Friasas, kurio netenkino liudijimai – jis pats keliavo po kaimus, ieškojo materialių įrodymų, analizavo prisipažinimų logiką. Jo tyrimai atskleidė, kad dauguma pasakojimų buvo prieštaringi, grįsti sapnais, vaikiškomis fantazijomis ar vietiniais socialiniais konfliktais. „Be liudytojų, be įrodymų, be nusikaltimo“ – taip jis apibendrino daugumą bylų. 1613 m. A. de Salazaras Friasas pateikė išsamią ataskaitą, kurioje pagrįstai teigė, kad raganų medžioklė grįsta klaidingais ir neracionaliais pagrindais. Jo balsas galiausiai buvo išgirstas – po metų Ispanijos inkvizicija oficialiai nutraukė raganų teismus Baskijoje ir nuo tol reikalavo tik aiškių, materialiais įrodymais pagrįstų kaltinimų.

 

Pavojingi vaizduotės žaidimai

 

Tarp visų XVII a. Baskijoje sklandžiusių pasakojimų dažniausiai kartojosi raganų susibūrimų – sąlėkių – istorijos. Šie naktiniai ritualai, neva vykę kalnų urvuose ar tankiuose miškuose, buvo laikomi pagrindiniu raganų kulto bruožu: ten jos esą garbino velnią, šoko nuogos, aukojo kūdikius ir laimino blogus darbus, kuriuos vėliau įvykdydavo kaimuose. Tokie pasakojimai plito visur – juos pasakojo tiek vaikai, tiek suaugusieji. Inkvizitorius A. de Salazaras Friasas, apklausęs šimtus liudininkų, pastebėjo, kad šie pasakojimai visada kartojasi, o liudytojai negali paaiškinti nei detalių, nei aplinkybių. Dauguma prisipažinimų gįsti sapnais, nugirstomis istorijomis ar vaikiška fantazija. Ne vienas vaikas, kuris apkaltino kaimynus dalyvavus sąlėkiuose, vėliau atsiėmė savo žodžius arba prisipažino, kad viską sugalvojo žaisdamas. Net suaugusieji dažnai tvirtino tai darę iš baimės ar norėdami, kad juos paliktų ramybėje.

 

Tarp tūkstančių Baskijos regione apklaustų žmonių svarbiausiais liudytojais neretai tapdavo vaikai. Jie kaltino artimuosius, kaimynus, net tėvus. Iš jų liudijimų buvo kuriama visa raganų tinklo struktūra: įtariamųjų sąrašai, kaltinimų eiga ir sąlėkių eiga. Tokie pasakojimai dažnai susiję su išgąsčiu – paslaptingais šešėliais, ligomis, mirčių virtine, keistais sapnais ar suaugusiųjų kalbomis apie blogas moteris. Vaikai girdėdavo, ką kalba vyresnieji, matydavo, kaip suimami kaimynai, todėl pradėdavo jungti įvykius į tariamą sąmokslą.

 

Kai kurie vaikai, norėdami kerštauti, patraukti dėmesį ar būti svarbūs, liudijo apie raganų susibūrimus, kuriuose esą dalyvavo jų mama, močiutė ar teta. Vienas iš inkvizitorių pastebėjo: „Kai kurie vaikai buvo priimti kaip ekspertai – vien todėl, kad jų fantazijos sutapo su tuo, ką inkvizitoriai tikėjosi išgirsti.“ Tokio liudijimo kartais pakakdavo – viena dar brandos nesulaukusi mergaitė galėjo pasmerkti mirčiai dešimtis kaimo gyventojų.

 

Tačiau šis vaikų vaizduotės spektaklis netruko išsikvėpti. A. de Salazaras Friasas ėmė pastebėti, kad vaikai keičia pasakojimus, painiojasi, kartoja vieni kitų žodžius ar net atvirai fantazuoja. Tapę proceso dalimi net nesuvokdavo savo veiksmų pasekmių. Dalis buvo išgąsdinti, kiti – paveikti ar manipuliuojami suaugusiųjų. Kai kurie net prisipažino esantys raganos vien todėl, kad taip jiems pasakė kunigai, inkvizitoriai ar net šeimos nariai.

 

Remdamasi A. de Salazaro Friaso rekomendacijomis, Ispanijos inkvizicija galiausiai nusprendė: vaikų liudijimų nebegalima laikyti pagrindiniu įrodymu. O 1614 m. oficialiu nutarimu paskelbta, kad bet koks prisipažinimas, nepagrįstas aiškiais, nepriklausomais įrodymais, nebegalioja.

 

Baskija ir Salemas – du pasauliai, viena baimė

 

Nors baskų raganų teismai Ispanijoje vyko XVII a. pradžioje, o Salemo procesai dabartinėse Jungtinėse Amerikos Valstijose tik po beveik šimtmečio, 1692-aisiais, tarp šių įvykių ryškiai atsikartojo bendros žmonijos reakcijos į nežinomybę, baimę ir socialinį chaosą. Baskų krašte raganų medžioklė prasidėjo 1609 m., kai po masinių egzekucijų Prancūzijos Laburdo regione panika persimetė per sieną į Navaros ir Gipuskojos kaimus. Žmonės pradėjo skųsti vieni kitus, pasakoti apie skrydžius oru, sandorius su velniu ir naktinius susirinkimus Zugarramurdi oloje. Nors šie liudijimai dažnai buvo prieštaringi, jie tapo pagrindu tūkstančiams kaltinimų.

 

Panašiai situacija vystėsi ir Saleme. 1692 m., mažame Masačusetso kolonijos mieste, kelių paauglių merginų nepaaiškinami traukuliai ir isterija buvo priskirti raganų įtakai. Kaip ir Baskijoje, vaikų pasakojimai ėmė plisti – merginos pradėjo kaltinti vietos moteris raganavimu. Prisipažinusieji dažnai įvardydavo kitus, o visuomenė, apimta baimės, ėmė velnio ženklus matyti kiekvienoje keistenybėje. Tiesa, teismų aplinkybės skyrėsi. Baskijoje procesus vykdė katalikiškoji inkvizicija, tačiau kai kurie inkvizitoriai, ypač A. de Salazaras Friasas, ėmė sistemingai abejoti visais prisipažinimais, ypač vaikų. Racionali analizė ir kruopštūs tyrimai tapo pagrindu 1614 m. nutraukti raganų teismus visoje Ispanijoje. Nuo tol kaltinimai be aiškių, materialiais įrodymais pagrįstų faktų laikomi nepakankamais.

 

Tuo metu Saleme teismai vyko puritoniškoje protestantų bendruomenėje, kur pasaulietinė ir religinė valdžia buvo glaudžiai susipynusios. Inkvizicijos ten nebuvo – kaltinamieji teisti pagal kolonijinę teisinę sistemą. Procesai truko vos kelis mėnesius, tačiau jų pasekmės skaudžios: 20 žmonių buvo pakarti ar sudeginti, šimtai įkalinti, kai kurie mirė kalėjime. Tik valdžiai įsikišus iš Bostono ir pradėjus abejoti regimųjų įrodymų verte, teismai buvo nutraukti.

 

Autorė Monika Budnikienė