Nimfomanija – moteriška lytinė patologija, pasireiškianti nevaldomu potraukiu intymiems santykiams su įvairiais partneriais, nepriklausomai nuo jų lyties, amžiaus, išvaizdos. Sergančios dailiosios lyties atstovės patiria daugybinį orgazmą, tačiau nejaučia emocinio pasitenkinimo. Nimfomanės buvo tokios istorinės asmenybės kaip Pauline Bonaparte, Valerija Mesalina, Jekaterina II, karalienė Viktorija. Jos stebino pasaulį palaidu gyvenimo būdu ir nenumaldomais seksualiniais įgeidžiais…

 

nimfomanes

Pauline Bonaparte. Linksmybės svarbiau už mirštantį sūnų

 

Mylimiausia ir ištikimiausia Napoleono Bonaparto sesuo Pauline (1780–1825 m.) stulbinamu grožiu žavėjo vyrus nuo ankstyvos paauglystės. Merginos veido bruožai buvo dailūs ir išraiškingi, ideali figūra atitiko tuometinius standartus: didelė sultinga krūtinė, platūs klubai, aptakios šlaunys. Būdama vos 16 m. pasinėrė į aistringą romaną su prastos reputacijos sifiliu sergančiu mergišiumi Stanislasu Fréonu. Vyriškis už Pauline’ą buvo daugiau nei dvigubai vyresnis! Bonapartų šeimai vargais negalais pavyko juodu išskirti.

 

Mergina ilgai neliūdėjo – jau po mėnesio buvo užtikta besimylinti su Napoleono bendražygiu pulkininku Victoru Emmanueliu Leclerku. Susižavėjimo jaunikaičiu neslėpė: perėmė jo manieras, mėgdžiojo eiseną ir aprangos stilių… 1797 m. jiedu susituokė ir po 9 mėn. susilaukė sūnaus. Net ir apsigyvenusi su mylimuoju Haityje, Pauline neatsispirdavo pagundoms: mylėdavosi su visais kelyje pasitaikančiais vyrais – ir su žemo rango prancūzų kareiviais, ir su karininkais… Atžala nežinojo, kas yra motiniška šiluma ir meilė.

 

Pradėjusi siausti geltonoji karštinė 1802 m. pasiglemžė Victoro gyvybę. Moteris liūdesį reiškė ekspresyviai, tačiau labai trumpai. Ji nusikirpo ilgus plaukus ir kuokštelį įmetė į karstą, liejo graudžias ašaras, isteriškai klykė prie kapo. Nepraėjus nė mėnesiui nuo laidotuvių, grįžusi į Prancūziją rengdavo daugybę įspūdingų puotų, kvietėsi meilužių ir kėlė orgijų. Moteris kasdien mirkdavo pieno vonioje ir nesibodėjo gulėdama joje nuoga priimti svečius. Po grožio procedūrų tarnas ant rankų ją parnešdavo į miegamąjį. Kalbama, kad net ir su juo moteris mylėdavosi. Biografės Floros Flasser, analizavusios itin glaudų brolio ir sesers bendravimą, teigimu, intymiuosius santykius Pauline palaikė net su Napoleonu! Labai stebėtis neverta – Korsikoje, iš kur jie buvo kilę, tokie ryšiai anuomet laikyti norma.

 

Praėjus 8 mėn. po pirmojo vyro mirties Pauline ištekėjo už Italijos princo Camillo Borgheses. Turtingiausias šalies žmogus, deimantų kolekcionierius suteikė moteriai prabangų gyvenimą, tačiau seksualinių poreikių nepatenkino. Sklido gandų, kad Camillo yra gėjus, o Pauline neištikimybės vyrui net nesistengdavo nuslėpti… Visą gyvenimą ji nesivaržydama mėgavosi kūniškais malonumais – egoistiškai puoselėdavo kūną, tenkindavo seksualinius poreikius ir dalyvaudavo puotose. Ji nerado laiko nei budėti, nei atsisveikinti su savo mirštančiu 8-ečiu sūnumi…

 

Pauline mirė 44 m. nuo tuberkuliozės.

 

Romos imperatorė, tapusi prostitute

 

Valerija Mesalina (17 (arba 20)–48) būdama vos 20 m. ištekėjo už savo antros eilės pusbrolio Klaudijaus, tuometinio Romos imperatoriaus Kaligulos sūnaus. Po pastarojo mirties sutuoktiniai perėmė Romos valdymą. Moteris garsėjo ne tik nepalaužiamu charakteriu, bet ir gašliu bei palaidu gyvenimo būdu. Ji kaip apsėsta flirtuodavo su svetimais vyrais, mėgaudavosi jų dėmesiu ir aistringu seksu. Daugelį meilužių vesdavosi į namus ir meilės žaidimais užsiimdavo šeimos miegamajame. Nesutinkančius mylėtis ji paprasčiausiai įsakydavo nužudyti. Valerija nevengdavo ne tik pati dalyvauti, bet ir organizuoti orgijas kitoms pasiturinčioms moterims.

 

Klaudijui išvykus į Britaniją, Valerija išbandė prostitutės amplua. Moteris kiekvieną vakarą puošdavosi gražiausiais kostiumais ir eidavo į gatves. Teigiama, kad imperatorė buvo netgi susilažinusi su „kolege“Scile, kuri iš jų pasimylės su daugiau vyrų per 24 val. Laimėjo Valerija, ji aptarnavo net 25 klientus!

 

Pasak istorinių šaltinių, mylimiausias Valerijos meilužis buvo Gajus Silijus – labai protingas ir patrauklus Romos konsulas. Jam moteris atvėrė širdį, papasakodama apie nenusisekusią santuoką, sudarytą tik dėl politinių motyvų. Gajus atsakė į moters jausmus, netgi norėjo įsivaikinti ir priimti kaip savo Valerijos ir Klaudijaus sūnų Britaniką. Mat ir įpėdinis pusamžiam Romos imperatoriui mažai terūpėjo.

 

Valerija, įkalbėjusi Gajų išsiskirti su žmona, ir pati vienašališkai paskelbė nutraukianti santuoką su Klaudijumi. 47 m. naujoji pora iškėlė didingas vestuves ir pradėjo planuoti imperatoriaus nužudymą. Tuo metu grįžęs Klaudijus netruko sužinoti apie žmonos naują santuoką ir siekius į imperatoriaus sostą pasodinti jaunąjį meilužį. Imperatorius spėjo sugriauti piktus kėslus – jo įsakymu Valerijai ir Gajui buvo įvykdyta mirties bausmė.

 

Jekaterina II valstybės iždą švaistė sekso partneriams

 

Sofija Augusta Frederika Angelt Cerbskietė (1729–1796) būdama vos 11 m. jau žinojo, kieno žmona turės tapti ir galėjo numanyti, koks gyvenimas jos laukia. 1744 m. jaunoji prūsaitė atvyko į Rusiją, priėmė stačiatikių tikėjimą ir gavo Jekaterinos II vardą. Tai buvo padaryta, kad kunigaikštytė netrukus galėtų patenkinti politinius šeimų siekius ir susituokti su trečios eilės pusbroliu sosto įpėdiniu Petru III.

 

Jekaterina II po vestuvinės nakties esą liko nekalta. Mat jaunikaitis, nepaisant amžiaus (tuomet jam buvo 17 m.) turėjo potencijos bėdų. Negana to, teigiama, kad Petras III buvo protiškai neįgalus ir labai agresyvus.

 

Paguodos Jekaterina II pradėjo ieškoti kitų vyrų glėbiuose. Manoma, kad moteris vienu metu turėdavo po kelis meilužius, lova dalydavosi ir su prasčiokais, ir su kilmingaisiais. Svarbiausia, kad vyras būtų ištvermingas ir turėtų didelį penį – būtent tokių po visą imperiją ieškodavo įnoringosios carienės pasiuntiniai.

 

Petrui III buvo atlikta operacija ir po beveik 10 santuokos metų Jekaterina II pastojo. Tiesa, neišvengta gandų, kad pirmagimis Pavelas I buvo vieno iš tuometinių moters meilužių Sergejaus Saltykovo palikuonis. Nepasotinamosios nimfomanės meilužis buvo ir Stanislovas Augustas Poniatovskis, būsimasis paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius. Jiedu netgi susilaukė dukters Anos. Nors atžala po 2 m. mirė, tačiau savo tėvui užtikrino garbingą titulą. Nutrūkus santykiams su Stanislovu Augustu Poniatovskiu Jekaterina ilgai nelaukusi pasinėrė į romaną su grafu Grigorijumi Orlovu. Šaltiniuose teigiama, kad vyras Jekaterinos II aistras malšino ant varpos užsimaudamas nugludintą medinį rutuliuką. Šie santykiai taip pat buvo vaisingi – gimė sūnus Aleksejus, vėliau duktė Jelizaveta.

 

Bėgant metams Jekaterinos II žavesys blėso. Moteris suprato, kad jaunus meilužius labiau domina turtai ir valdžia, o ne ji pati, tačiau atsisakyti audringų santykių nė neketino. Carienė įkūrė savo meilužių klubą, kuris oficialiai buvo vadinamas „tarnyba imperijai ir sostui”. Meilužius atrinkdavo vienas geriausių jos tuometinių patikėtinių Grigorijus Potiomkinas, tada juos tikrindavo gydytojas ir išbandydavo samdoma rūmų dama… Jekaterina II gerai tarnaujantiems sekso partneriams dosniai dalijo valstybės iždo pinigus, dovanodavo dvarų, teikdavo titulų.

 

Istorikų dėmesio susilaukė erotinis Jekaterinos II kambarys Gatčinos rūmuose. Jame kėdžių ir stalų kojos, spintų rankenų dekoracijos buvo penio formos. Visi baldai buvo išraižyti vyriškų ir moteriškų lytinių organų atvaizdais. Moteris tuometinę visuomenę stulbino palaidu gyvenimo būdu ir priklausomybe nuo sekso. Nenuostabu, kad Jekaterina II neretai buvo vadinama naująja Mesalina. Imperatorė išgyveno 67 m. Istoriniuose šaltiniuose mirties aprašymai skirtingi: vienuose teigiama, kad ji mirė lytinio akto su arkliu metu, kituose – kad gulėdama savo lovoje patyrė insultą arba gyvybės neteko sėdėdama tualete.

 

Karalienė Viktorija: „Gyvenimas be sekso neturi prasmės“

   

Būsimoji Anglijos karalienė Viktorija (1819–1901) nuo mažumės buvo auklėjama labai griežtai: mama akylai saugojo nuo naujų pažinčių, bendravimo su vyriškosios lyties atstovais, kartu su dukra iki jos 18-ojo gimtadienio miegodavo viename kambaryje. Mergaitės maistas buvo ragaujamas, siekiant apsaugoti nuo nunuodijimo, leidžiama lipti laiptais tik su palyda… Bėgant metams, merginai darėsi vis sunkiau susitaikyti su perdėta globa. Vienintelė viltis ištrūkti buvo vedybos. Laimei, išrinktas jaunikis – pusbrolis Albertas, Vokietijos princas, Viktorijai patiko. Šaltiniuose teigiama, kad ji žavėjosi jo dailiais veido bruožais ir seksualiomis kojomis. Desperatiškas noras ištekėti Viktoriją pastūmėjo nieko nelaukiant pasipiršti jaunuoliui pačiai.

 

1840 m. pora susituokė. Kalbama, kad Albertas buvo homoseksualus, o moterys jam kėlė pasišlykštėjimą. Pirmąją naktį skaistus jaunikaitis slėpėsi nuo žmonos, o ši įtūžusi daužė kambario duris ir rėkė: „Įleisk! Aš esu Anglijos karalienė!“ Vėliau vyras sutuoktinio pareigas atliko puikiai – per vedybinio gyvenimo metus pora susilaukė net 9 vaikų! Teigiama, kad karalienė buvusi nepasotinama moteris, reikalavusi iš vyro daugybės sueičių ištisas dienas ir naktis, o gimusius vaikus vertinusi kaip vienintelį, tačiau neišvengiamą vedybinio gyvenimo minusą. Nuo mažųjų atžalų netgi buvo įrengti automatiniai durų skląsčiai, kad šie netrukdytų mylėtis. Kai gydytojas uždraudė moteriai susilaukti daugiau vaikų, nes ši galinti mirti, Viktorija pasakė: „Gyvenimas be sekso neturi prasmės…“

 

Viktorijos visą gyvenimą nešiotas gedulas po netikėtos Alberto mirties liudija begalinę meilę. Moteris juodus drabužius vilkėjo net per vaikų vestuves, tarnams buvo įsakiusi jo kambarį prižiūrėti, it būtų gyvas: keisti naktinius marškinius, praustuvę kas rytą pripildyti šilto vandens. Alberto ilgesys netrukus paskatino imtis neįprastų veiksmų: moteris ieškojo tarpininko, per kurį galėtų susisiekti ir bendrauti su anapilin išėjusiu vyru… Pasirodo, toks žmogus buvo visai šalia – vyriausiasis arklininkas Johny Brownas. Sklandė gandų, kad jųdviejų bendravimas neapsiribojo tik spiritizmo seansais. Neva Viktorija su Johny’u buvo slapta susituokę ir vyrui buvo leidžiama atlikti visas santuokines pareigas. Rūmuose arklininkas pašaipiai vadintas karalienės meilužiu ir eržilu… Šaltiniuose teigiama, kad karališkajame archyve buvo rastas Viktorijos ir Johny’o santuoką įrodantis dokumentas, tačiau karalienės motina galimai jį vėliau sudeginusi… Karalienė Viktorija mirė sulaukusi 81 m. nuo insulto, savo rūmuose, apsupta artimųjų.

   

Įdomu

 

  • Žodis „nimfomanija“ kilęs iš graikų kalbos žodžių nymphe – jauna moteris, nuotaka, mania – liguistas potraukis, beprotystė.
  • Pasak senovės graikų mitų, nimfos viliodavo vyrus ir miškuose tenkindavo savo seksualinius poreikius. Manoma, kad būtent jos žmoniją išmokė įvairiausių sekso žaidimų.
  • Graikų filosofas Platonas nimfomaniją vadino „gimdos pamišimu“. Esą tai susiję su nepatenkintu gimdos poreikiu būti apvaisintai. Organas prilygintas žvėriui, siaučiančiam po dailiosios lyties atstovės kūną, kol galutinai jį išsekina.
  • XIX a. moterys, turinčios nesantuokinių ryšių arba užsiimančios masturbacija, gydytos dedant ledo arba dėlių ant lytinių organų, šalinant klitorį, susiuvant lytines lūpas.
  • Manoma, kad lytinio potraukio patologija vargina 1 iš 2,5 tūkst. moterų.
  • Nimfomanės per naktį vidutiniškai gali patirti 20–30 orgazmų.
  • Statistikos duomenimis, kas 3 vyras svajoja apie seksą su nimfomane, tikėdamasis patenkinti visas savo seksualines fantazijas.
  • Vyriškas šios rūšies sutrikimas vadinamas satyriaze. Pavadinimas siejamas su senovės graikų miškų dievu Satyru, kuris pasižymėjo gašlumu.
  • Lytinį potraukį gali padėti mažinti tinkama mityba. Rekomenduojama atsisakyti aistrą žadinančio maisto: juodojo šokolado, bananų, migdolų, avokadų, jūros gėrybių, aštrių patiekalų.
 

Specialisto komentaras

Balys Dainys, urologas

 

Dėl kokių priežasčių atsiranda lytinio potraukio patologija nimfomanija?

 

Moteriška lytinio potraukio patologija gali atsirasti keičiantis hormonams brendimo ar menopauzės laikotarpiais. Taip pat tai gali būti kitų ligų simptomas: neurologinių (pvz., galvos ir stuburo smegenų auglių), psichinių (pvz., tam tikrų šizofrenijos formų). Nimfomanija gali pasireikšti ir dėl hormonų pusiausvyros sutrikimų arba įvairiausių psichologinių bėdų. Šios moteriškos lytinio potraukio patologijos nereikėtų painioti su erotomanija – padidėjęs seksualinis aktyvumas iki tam tikros ribos yra normalu. Pvz., nieko blogo per dieną norėti 2–3 orgazmų, tačiau jei jų reikia 10 ir daugiau, tai jau sutrikimas, kurį reikia gydyti…

 

Ar nimfomaniją įmanoma išgydyti?

   

Be abejo, taip. Visų pirma reikia rasti priežastį – koks organizmo sutrikimas arba liga sukelia nevaldomą seksualinį poreikį. Pacientai apžiūrimi psichiatrų, neurologų, endokrinologų… Paprastai pašalinus priežastį dingsta ir lytinio potraukio patologija. Svarbiausia – nebijoti ir nesigėdyti kreiptis į specialistus.

 

Kaip manote, moteriai tai – palaima ar prakeiksmas?

 

Yra tekę susidurti su keliomis šią lytinio potraukio patologiją turinčiomis moterimis. Jos laimingos anaiptol neatrodė. Negalėjo suvokti, kas joms darosi, skundėsi, kad nuolat galvoja apie seksą, yra sunku susikaupti, dirbti, kenčia santykiai…