„Lietuvos garbė 2017“ – kai žmogiškumas tampa didvyriškumu

Lietuvos Nepriklausomybės diena jau 12 kartą tapo pasididžiavimo Lietuvos žmonėmis diena. Tradiciniuose „Lietuvos garbės“ apdovanojimuose skambėjo šešios jaudinančios didvyrių istorijos. Į sceną lipo paprasti Lietuvos žmonės, kurie savo kilniais darbais nušviečia mūsų šalį ir įkvepia visus būti geresniais.

„Lietuvos garbės“ ceremonijos pradžioje kaip ir kasmet skambėjo Lietuvos himnas, tačiau šį kartą jo atlikti į sceną lipo skirtingo amžiaus dainininkai – nuo mažiausio iki vyriausio. Renginio organizatoriai ir globėjai –TV3 televizija ir bankas „Nordea“ – herojus ir laureatus stebino pildydami jų svajones ir norus, o renginyje skambėjo išskirtiniai muzikiniai kūriniai. Šiemet „Lietuvos garbės“ ceremonija buvo verčiama į gestų kalbą, kartu su atlikėjais scenoje, ceremonijos svečiai  taip pat gestų kalba sakė frazę „Aš myliu Lietuvą“.

Metų globėją, 91-erių kretingiškę Apoloniją apdovanojo Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Apolonija, dar visų meiliai vadinama Olyte, jau 26 metus, nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios, savanoriauja Kretingoje esančioje Pranciškonų vienuolyno labdaros valgykloje. Kretingoje Apoloniją pažįsta visi, nėra įstaigos, kurios ji nebūtų aplankiusi prašydama pagalbos varguoliams. Ji savo gyvenimą yra paaukojusi žmonėms, kurie jaučia alkį. Olytė sako, kad ji yra paprasta moteris, iš visų paprastų moterų paprasčiausia, ji neverta tokios garbės, pripažinimo. Bet akivaizdu, kad tik tokie žmonės ir kuria stebuklus.

Metų narsa – 22-ejų Lukas Nemeika, nuo užpuolikų išgelbėjęs Lietuvoje studijavusį Indijos pilietį. „Lietuvos garbės“ apdovanojimą vaikinui įteikė Indijos Oro pajėgų atsargos pulkininkas leitenantas Indijos garbės konsulas Lietuvoje Rajinder Kumar Chaudhary. Šių metų sausio 1 d. Lukas prisimins visą gyvenimą. Eidamas namo, naujųjų metų naktį pačiame Vilniaus centre – Vinco  Kudirkos aikštėje, pastebėjo dviejų žmonių kivirčą. Vyko grumtynės. Nedelsdamas Lukas pribėgo prie konfliktuojančių  žmonių. Lukas stūmė užpuoliką šalin ir staiga pajuto aštrų skausmą nosies srityje. Atlikus dvi sėkmingas  operacijas  vaikinas viena akimi mato 40 procentų. Po dar vienos, laukiančios operacijos, bus aiški jo regėjimo diagnozė. Dėl kito, net nepažįstamo žmogaus, Lukas paaukojo savo išsvajotą karjerą  Lietuvos  kariuomenėje.

Metų iniciatyvos apdovanojimas atiteko Juliui Davidoniui. Jis visai atsitiktinai išgirdo Širvintų rajone, Lapelės kaime gyvenančio Ramūno istoriją. Prieš 6 metus autoįvykyje žuvo  Ramūno žmona, palikusi jį su trimis mažamečiais vaikais, vienas iš jų neįgalus – serga cerebriniu paralyžiumi.  Po trejų metų našlio sodyboje kilo gaisras, sunaikinęs visą sodybą, visą užgyventą turtą.  Liko tik  ūkinis pastatas – tvartas. Čia vyras ir apsigyveno su savo tėvu  ir trimis vaikais.  Ramūno šeima vengė viešumo, vyrui, o ypač jo vaikams,  buvo gėda, kad šeima turi gyventi  tvarte. Tačiau pats pakeisti tokios sunkios situacijos Ramūnas neišgalėjo. Tai padarė Julius, kuris ne tik pastatė Ramūno šeimai naują namą, bet ir tapo geru jų draugu. Juliaus veikla išsiplėtė, dabar jis globoja jau tris nuo gaisrų nukentėjusias šeimas ir juokaudamas skaičiuoja savo vaikus – ne tik tuos, kurių sulaukė su žmona, bet ir tuos, kuriems padeda.

Netrukus į sceną lipo Metų atjautos nominacijos laureatė Jolanta Grinevičienė, kurią apdovanojo TV3 vadovė Laura Blaževičiūtė. Jolantos vardas galbūt daug kam nieko nesako, tačiau apie istoriją, kurioje jai teko nenorom sudalyvauti kalbėjo visa Lietuva. Jolanta konsultuoja žmones telefonu. Ta diena neišsiskyrė iš kitų. Ir darbo telefono skambutis nuskambėjo kaip kasdien. Pakėlusi ragelį pasisveikino, prisistatė. Toliau viskas keitėsi kardinaliai. Skambinantysis nesureagavo į pasisveikinimą, nieko neatsakė. Kitame laido gale Jolanta girdėjo piktą rėkimą. Girdimas fizinių veiksmų triukšmas, pikti žodžiai, keiksmažodžiai kūrė siaubingus vaizdinius galvoje. Jolanta sako: norėjau tik vieno  – sustabdyti moters piktą kalbą,  apkabinti ir nuraminti nuolankiai atsiprašinėjantį vaiką. Jolanta įrašė pokalbį, kreipėsi į įmonės vadovus, o šie savo ruožtu – į policiją. Vėliau apie smurtą globos įstaigoje išgirdo ir visa Lietuva. Jolanta sako, jog tikėjosi atkreipti visuomenės dėmesį, tačiau nesitikėjo tiek daug dėmesio sau.

Metų gelbėtojais tapo septynerių Kotryna Lenkšaitė ir 51-erių Egidijus Kazlaučiūnas. Kotryna su savo drauge, taip pat pirmoke Rimante, po pamokų žaidė prie upės. Bežaidžiant Rimantė nuslydo dumblu į Miniją. Srovė mergaitę pasigavo iškart, Ji nemoka plaukti ir labai bijo vandens. Kotryna nepasimetė ir puolė draugei į pagalbą. Tačiau mergaitės jėgos buvo per menkos, kad pasipriešintų srovei ir pasiektų į šakas įsikibusią Rimantę, tad Kotryna šoko iš upės ir puolė ieškoti pagalbos. Jos šauksmą išgirdo netoliese dirbęs Egidijus, kuris ir ištraukė mergaitę iš šaltos upės. Tiek Egidijus, tiek Kotryna graudinasi prisimindami baisią dieną, tačiau tik jų dėka Rimantė gali džiaugtis gyvenimu.

Už viso gyvenimo nuopelnus „Lietuvos garbės“ ceremonijoje apdovanotas legendinis krepšinio treneris Vladas Garastas. Vladui Garastui  buvo 47-eri,  kai jis sutiko treniruoti „Žalgirio“ komandą. Tuo metu jis jau buvo pakankamai patyręs treneris. Septynerius metus vadovavo Lietuvos jaunių rinktinei, nemažai jo auklėtinių jau buvo pakviesti į „Žalgirį“. Komandą jis žinojo. Žaidžiant Žalgiriui – Kauno gatvės būdavo tuščios. Visų Vlado pasiekimų tikrai neįmanoma išvardinti. Į Lietuvos krepšinio istoriją įrašyta ne viena svarbi  pergalė: Kauno „Žalgiris“ triskart tapo SSRS čempionu, dukart žaidė Europos klubinių turnyrų finale, Argentinoje laimėjo tarpžemyninę Williamo Joneso taurę, Lietuvos rinktinė iškovojo Barselonos ir Atėnų olimpinę bronzą, 1995 m. Europos sidabrą. Vladui Garastui pavyko suburti tokią komandą, kurią mes prisimename kaip „auksinę“ ar „žvaigždžių“ komandą. Jis – tarsi Lietuvos krepšinio ambasadorius  pasaulyje.