Žmogus, pažvelgęs į pasąmonės gelmes

Karlas Gustavas Jungas – šveicarų psichiatras, išdrįsęs leistis į paslaptingiausias žmogaus psichikos gelmes. Sukūręs analitinės psichologijos kryptį, naujai pažvelgė į sapnus, archetipus ir pasąmonę. Vienatvė, atskirtis ir patyčios vaikystėje paskatino anksti atsigręžti į savo vidinį pasaulį. O vienas neįprastas sapnas tapo postūmiu rinktis gamtos mokslų bei medicinos studijas. Tuomet nė nenumanė, kad jo idėjos pakeis požiūrį į žmogaus asmenybę ir atvers naują langą į kolektyvinės pasąmonės pasaulį.

Nepasitikėjimas moterimis

Karlas Gustavas Jungas gimė 1875 m. liepos 26 d. Kesvilyje, Šveicarijoje. Vienintelis protestantų dvasininko sūnus augo tylus, pastabus ir dažnai vienišas. Daug laiko praleisdamas vienas, valandų valandas stebėdavo aplinkinius suaugusiuosius, jų elgesį ir atliekamus socialinius vaidmenis. Jau vaikystėje berniuką traukė tai, kas slypi už matomo žmogaus elgesio.

Tačiau jo vaikystę formavo ne vien vienatvė. Ne mažiau svarbūs buvo sudėtingi santykiai su tėvais. Tėvas Paulas buvo malonus, tačiau silpnavalis žmogus. Nors dirbo protestantų dvasininku, ilgainiui vis labiau abejojo religijos galia. Sūnaus akimis, tėvas buvo pernelyg nuolankus religinei dogmai, kuria pats jau buvo praradęs tikėjimą.

K. G. Jungo motiną Emilie kamavo psichikos sveikatos problemos – ji tvirtino, kad ją lanko dvasios. Kai berniukui buvo vos treji, motiną ištiko nervinis sutrikimas ir ji kelis mėnesius praleido ligoninėje. Šis ankstyvas išsiskyrimas vaikui paliko gilų pėdsaką. Vėliau, 1961 m., savo memuaruose jis rašė: „Nuo tada visada jausdavau nepasitikėjimą, kai buvo tariamas žodis „meilė“. Ilgą laiką su moterimi siejau įgimto nepatikimumo jausmą.“

Neįprastų asmenybių netrūko ir K. G. Jungo giminėje. Jo senelis iš tėvo pusės, kurio vardu buvo pavadintas būsimasis psichiatras, dirbo gydytoju. Sklido gandai, kad jis galėjo būti nesantuokinis Johano Volfgango Gėtės sūnus. Vėliau tapęs Bazelio universiteto rektoriumi, taip pat buvo Šveicarijos laisvųjų masonų ložės didysis meistras.

Dar paslaptingesnė asmenybė buvo K. G. Jungo senelis iš motinos pusės Samuelis Preisverkas. Teologas regėjo vizijas ir, kaip teigta, kalbėjosi su mirusiaisiais. Visą gyvenimą jis skyrė hebrajų kalbos studijoms, nes tikėjo, kad būtent šia kalba kalbama danguje.

Kaip ir jo tėvas bei daugelis kitų vyriškosios giminės atstovų, K. G. Jungas turėjo tapti dvasininku. Tačiau paauglystėje filosofijos veikalais susižavėjęs jaunuolis nusprendė nepaisyti šeimos tradicijos ir įstojo į Bazelio universitetą. Čia jis domėjosi įvairiomis mokslo sritimis – biologija, paleontologija, religija ir archeologija, tačiau galiausiai pasirinko medicinos studijas.

Vidinio pasaulio slaptavietė

K. G. Jungas augo vienišas ir daug laiko praleisdavo savo vidiniame pasaulyje. Dar vaikystėje įsivaizdavo turintis dvi asmenybes: viena buvo jo laikų moksleivis, o kita – tarsi iš praeities atklydęs autoritetingas žmogus. Šį paslaptingą vidinį pasaulį atspindėjo ir neįprasti žaidimai. Kartą medinės liniuotės gale jis išraižė mažytę žmogaus figūrėlę. Ją, kartu su nudažytu akmenėliu, laikė pieštukų dėkle, kurį slėpė palėpėje. K. G. Jungas vis sugrįždavo prie figūrėlės ir šalia jos palikdavo popieriaus ritinėlius, išmargintus paties sukurta slapta kalba.

Mokykloje taip pat jautėsi nepritapęs ir patyrė patyčių. Būdamas dvylikos metų, gavo smūgį į galvą. Nukritęs ant žemės gulėjo gerokai ilgiau, nei buvo būtina, ir galvojo: „Dabar tau nebereikės eiti į mokyklą.“ Po šio įvykio net šešis mėnesius vengė mokyklos. Kaskart tėvams bandant priversti lankyti pamokas, jis nualpdavo – taip iš arti susidurdamas su reiškiniu, kuris tuo metu buvo vadinamas isterija.

Viską pakeitęs sapnas

Artėjant mokyklos baigimui, K. G. Jungui teko apsispręsti, kokį kelią rinktis. Jį traukė gamtos mokslai, tačiau ne mažiau domino filosofija, istorija ir žmogaus vidinis pasaulis. Tuo metu susapnavo sapną, kuris jį ir išgąsdino, ir padrąsino. K. G. Jungas regėjo save tamsoje, per tirštą rūką ir smarkų vėją nešantį mažą, tačiau nuo užgesimo saugomą švieselę. Atsigręžęs pamatė iš paskos sekančią milžinišką juodą figūrą, tačiau pabudęs suprato, kad ši tebuvo jo paties šešėlis, atsiradęs dėl nešamos šviesos. Savo atsiminimuose K. G. Jungas rašė: „…ši maža šviesa buvo mano sąmonė, vienintelė mano turima šviesa. Mano paties supratimas yra vienintelis mano turimas lobis ir pats didžiausias. Nors jis be galo mažas ir trapus, palyginti su tamsos jėgomis, tai vis tiek yra šviesa – mano vienintelė šviesa.“

Šį sapną K. G. Jungas suprato kaip raginimą nesigręžioti atgal ir žengti į išorinį pasaulį, kuriame laukė studijos, darbas ir atsakomybė. 1895 m. pavasarį įstojo į Bazelio universitetą ir pradėjo studijuoti mediciną, glaudžiai susijusią su jį dominusiais gamtos mokslais. Tačiau jau pirmaisiais studijų metais šeimą ištiko skaudi netektis – 1896 m. pradžioje mirė tėvas. Po jo mirties motina, prabilusi tuo, ką K. G. Jungas vadino jos „antruoju balsu“, sūnui tarė: „Jis mirė pačiu laiku dėl tavęs.“ Šiuos žodžius jis suprato kaip užuominą, kad su tėvu jiedu taip ir nesuprato vienas kito, o ilgainiui tėvas galėjo tapti kliūtimi jo pasirinktame kelyje.

Studijų metais K. G. Jungo domėjimasis žmogaus psichika vis labiau persipynė su neįprastų ir sunkiai paaiškinamų reiškinių tyrinėjimu. Studentų draugijoje pristatęs pranešimą „Tiksliųjų mokslų ribos“, jis pradėjo lankyti ir fiksuoti spiritizmo seansus, kuriuose mediume tapdavo jo pusseserė Helene Preisverk. Maždaug dvejus metus K. G. Jungas stebėjo jos būsenas, seansų metu tariamai perduodamus pranešimus ir asmenybės pokyčius. Surinkta medžiaga tapo pagrindu jo 1902 m. paskelbtai daktaro disertacijai „Apie vadinamųjų okultinių reiškinių psichologiją ir patologiją“.

Vis dėlto artėjant studijų pabaigai jis dar nebuvo galutinai apsisprendęs, kurią medicinos kryptį rinksis. Kurį laiką rimtai svarstė vidaus ligų specialybę, tačiau tuomet jo rankose atsidūrė Richardo von Kraffto-Ebingo psichiatrijos vadovėlis. K. G. Jungas nesitikėjo, kad ši knyga jį sudomins, tačiau jau pratarmėje perskaitytos mintys apie psichikos ligas kaip „asmenybės ligas“ padarė tokį stiprų įspūdį, kad turėjo atsistoti ir giliai įkvėpti. Tą akimirką suprato atradęs sritį, kurioje galėjo susijungti iki tol atskirai tekėję jo interesai.

1900 m. gruodžio 10 d. pradėjo dirbti Burghölzli psichiatrijos ligoninėje Ciuriche. Čia K. G. Jungas tapo Eugeno Bleulerio – psichiatro, vėliau sukūrusio terminą „šizofrenija“, – asistentu ir įsitraukė į eksperimentinius žmogaus psichikos tyrimus.

Ryšys su Z. Froidu

Žodžių asociacijų tyrimai ne tik sustiprino K. G. Jungo autoritetą psichiatrijos srityje, bet ir priartino jį prie Zigmundo Froido, kurio darbais jaunasis gydytojas jau kurį laiką domėjosi. 1906 m. jis nusiuntė Z. Froidui savo atliktų tyrimų rinkinį, o tarp abiejų mokslininkų netrukus užsimezgė intensyvus susirašinėjimas. Pirmą kartą jie susitiko 1907 m. Vienoje. Vėliau K. G. Jungas prisiminė, kad tąkart jiedu kalbėjosi beveik be pertraukos net trylika valandų.

Profesinis ryšys netrukus tapo ir asmeniškai svarbus. K. G. Jungui Z. Froidas tapo autoritetinga tėvo figūra, o vyresnysis mokslininkas jame įžvelgė galimą savo idėjų tęsėją ir būsimą psichoanalitinio judėjimo lyderį. Tačiau kuo ilgiau jie bendravo, tuo labiau ryškėjo jų požiūrių skirtumai.

Z. Froidas manė, kad žmogaus elgesį ir vidinius konfliktus pirmiausia lemia seksualiniai impulsai, o pasąmonę daugiausia sudaro asmeniškai patirtas ir išstumtas turinys. K. G. Jungo požiūris buvo platesnis. Jo manymu, seksualumas tebuvo viena iš psichinės energijos išraiškų. Jis pradėjo plėtoti mintį, kad greta asmeninės pasąmonės egzistuoja ir gilesnis psichikos sluoksnis, bendras visai žmonijai.

Šį sluoksnį K. G. Jungas vėliau pavadino kolektyvine pasąmone. Joje, pasak mokslininko, glūdi universalūs vaizdiniai ir elgesio modeliai – archetipai. Jų pėdsakų ieškojo savo vaikystės sapnuose, pacientų vizijose, kliedesiuose ir haliucinacijose, taip pat skirtingų kultūrų mituose, religiniuose pasakojimuose ir legendose.

Skirtingos pažiūros pamažu tapo neįveikiama praraja. Buvęs mokytojo ir mokinio ryšys virto vis atviresniu intelektiniu konfliktu. 1913 m. pradžioje Z. Froidas pasiūlė visiškai nutraukti asmeninius jų santykius, o tų pačių metų rugsėjį abu vyrai susitiko paskutinį kartą.

Susidūrimas su pasąmone

Po santykių su Z. Froidu nutrūkimo K. G. Jungas išgyveno vieną sudėtingiausių savo gyvenimo laikotarpių. Jį užplūdo intensyvūs sapnai, vizijos ir įvairūs vaizdiniai, todėl psichiatras kartais baiminosi, kad šios patirtys gali nuvesti į psichozę. Vis dėlto, užuot mėginęs jas nuslopinti, nusprendė leistis į akistatą su savo pasąmone – sąmoningai gilinosi į vidinį pasaulį ir fiksavo jame pasirodančius simbolius bei figūras.

Tuo metu K. G. Jungas su žmona Emma Rauschenbach, kilusia iš turtingo pramonininko šeimos, jau augino penkis vaikus. Tačiau jų santuokinis gyvenimas nebuvo ramus. Jungas ne kartą užmezgė artimus santykius su kitomis moterimis, o 1910 m. laiške Z. Froidui rašė: „Atrodo, kad būtina geros santuokos sąlyga yra leidimas būti neištikimam.“ Ypač daug įtampos šeimoje sukėlė jo ryšys su buvusia paciente, vėliau bendradarbe tapusia Toni Wolff. Ji buvo ne tik artima psichiatro bičiulė, bet ir svarbi jo intelektualinė bei kūrybinė palydovė. Emma ilgą laiką toleravo Toni buvimą jų gyvenime, nors toks santykių modelis neišvengiamai komplikavo santuoką ir didino emocinę įtampą.

Ilgainiui K. G. Jungas išmoko savo vidinius išgyvenimus ne tik stebėti, bet ir suteikti jiems formą. Sapnus, vizijas ir pokalbius su pasąmonės figūromis jis fiksavo užrašuose, piešiniuose bei kaligrafiniuose tekstuose, vėliau tapusiuose „Raudonosios knygos“ pagrindu. Ši intensyvi vidinė kelionė padėjo geriau suprasti savo psichiką ir tapo svarbiu pagrindu tolesnėms jo idėjoms.

Vėlesniais dešimtmečiais K. G. Jungas plėtojo teorijas apie archetipus, kolektyvinę pasąmonę, individuaciją, religiją ir žmogaus asmenybės vientisumo paieškas. Jo susidomėjimas sapnais, simboliais ir dvasiniais išgyvenimais psichologijoje iki šiol vertinamas prieštaringai, tačiau būtent šis neįprastas žvilgsnis į žmogaus vidinį pasaulį tapo vienu svarbiausių jo palikimo bruožų.

K. G. Jungas mirė 1961 m. birželio 6 d. savo namuose Kiusnachte, Šveicarijoje, sulaukęs 85-erių. Jo gyvenimas ir darbai paliko ryškų pėdsaką psichologijos istorijoje, o pasąmonės tyrinėjimai iki šiol skatina klausti, kiek daug apie žmogų slypi už to, ką jis pats apie save žino.

Autorė Monika Budnikienė