Perfluoralkilintos ir polifluoralkilintos medžiagos (PFAS) padėjo sukurti nepridegančias keptuves, neperšlampamus drabužius, efektyvias gaisrų gesinimo putas. Dešimtmečius šios medžiagos atrodė kaip vienas didžiausių chemijos laimėjimų. Tačiau tos pačios savybės, dėl kurių tapo tokios naudingos, šiandien yra pagrindinė priežastis, kodėl pasaulis ieško būdų jų atsisakyti.

 

Kaip gėris virto blogiuPfas,Perfluoroalkyl,And,Polyfluoroalkyl,Substances.,Pfas,,Pfos,And,Pfoa,Dangerous

 

PFAS vadinami amžinaisiais chemikalais, nes aplinkoje suyra itin lėtai. Anglies ir fluoro jungtys jų molekulėse ypač stiprios, todėl šios medžiagos atsparios vandeniui, karščiui ir cheminiam poveikiui. Kai kurie PFAS aplinkoje gali išlikti ilgiau negu bet kurios kitos žmogaus sukurtos cheminės medžiagos. Net visiškai sustabdžius jų išmetimą šiandien, dalis jau pasklidusių junginių aplinkoje liktų dar ištisoms kartoms.

 

PFAS – milžiniška sintetinių junginių grupė, apimanti daugiau kaip 10 tūkst. skirtingų medžiagų. Jų savybės ir galimas toksiškumas nėra vienodi, todėl mokslininkai pabrėžia, kad negalima kiekvienam PFAS automatiškai priskirti tokio pat poveikio žmogui. Vis dėlto išskirtinis patvarumas sukūrė kitą problemą – kuo ilgiau šios medžiagos naudojamos, tuo daugiau jų patenka į vandenį, dirvožemį, maistą ir gyvus organizmus.

 

Švedija neseniai paskelbė planuojanti nuo 2028-ųjų uždrausti amžinuosius chemikalus gaminant drabužius ir virtuvės reikmenis. Šalis ketina tai padaryti dar prieš įsigaliojant numatomam Europos Sąjungos reguliavimui. Planuojama, kad draudimas apims drabužius, avalynę, impregnavimo priemones, virtuvės reikmenis, kosmetikos gaminius ir slidžių vašką. Prancūzija jau nuo šių metų sausio, išskyrus kelias išimtis, uždraudė tam tikrų PFAS naudojimą gaminant drabužius, avalynę, kosmetiką ir slidžių vašką. Tiesa, viena PFAS ribojimo kryptis Europos Sąjungoje jau tapo realybe. Rugpjūtį įsigaliojo nauji apribojimai dėl šių medžiagų naudojimo maisto pakuotėse. Nuo šiol, jei maisto produktams skirtose pakuotėse PFAS kiekis viršys nustatytas ribas, jos nebegalės būti tiekiamos į ES rinką. Tokios medžiagos iki šiol plačiai naudotos gaminant picų dėžes, popierinius kepinių maišelius ir vyniojimo popierių, nes suteikia pakuotėms atsparumą vandeniui ir riebalams. Skelbiama, kad PFAS apribojimai – dalis platesnių ES taisyklių, kuriomis siekiama mažinti ir pakuočių atliekų kiekį. Pagal palaipsniui įsigaliosiančias nuostatas, iki 2030-ųjų visos pakuotės turės būti perdirbamos. Taip pat numatyta pakuočių atliekų kiekį sumažinti 5 %, o iki 2040 m. – 15 %, palyginti su 2018 m. lygiu.

 

Nuo 2030 m. numatoma atsisakyti ir kai kurių vienkartinių pakuočių, jeigu bus laikomos nebūtinomis arba bus prieinamos tvaresnės alternatyvos. Tarp tokių pavyzdžių minimi maži padažų pakeliai ir vienkartiniai šampūno buteliukai viešbučiuose. Taisyklėse numatytas aiškesnis pakuočių ženklinimas, kad vartotojams būtų lengviau suprasti, iš ko pagamintos, kur jas išmesti ir kaip grąžinti pakartotiniam naudojimui.

 

Tikimasi, kad 2027 m. Europos Komisija pateiks pasiūlymą dėl PFAS ribojimo kalbant apie įprastas vartojimo prekes: drabužius ar picų dėžes. Vis dėlto numatomos išimtys strategiškai svarbiems sektoriams, pavyzdžiui, medicinai. Tačiau prieš tai Briuselis dar turi sulaukti antrosios Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA) išvados, kurioje bus įvertintas PFAS ribojimo priemonių socialinis ir ekonominis poveikis. Šios išvados tikimasi iki šių metų pabaigos. Pirmojoje mokslinėje išvadoje, paskelbtoje kovo pabaigoje, rekomenduota plačiai riboti amžinuosius chemikalus.

 

Atsitiktinis atradimas pakeitė pramonę

 

1938 m. JAV chemikas Roy J. Plunkettas, dirbęs bendrovėje „DuPont“, ieškojo naujų šaldymo medžiagų. Eksperimentuodamas su tetrafluoretilenu pastebėjo, kad viename iš cilindrų laikytos dujos tarsi dingo. Atidaręs talpyklą mokslininkas jos viduje aptiko baltą vaškinę medžiagą – savaime susidariusį politetrafluoretileną (PTFE). Vėliau ši medžiaga išgarsėjo prekės ženklu „Teflon“. Naujasis polimeras išsiskyrė savybėmis, kurios tuo metu buvo itin vertingos pramonei. PTFE buvo atsparus aukštai temperatūrai ir agresyvioms cheminėms medžiagoms, pasižymėjo maža trintimi ir menkai reagavo su kitais junginiais. Dėl šių savybių jo potencialas greitai pastebėtas ne tik laboratorijose. Antrojo pasaulinio karo metais PTFE buvo naudojamas Manhatano projekte – JAV branduolinio ginklo kūrimo programoje. Medžiaga tiko įrangai, kuri turėjo atlaikyti sąveiką su itin reaktyviu urano heksafluoridu. Iš PTFE buvo gaminami kai kurie sandarikliai, vožtuvų ir kitų sistemos dalių komponentai.

 

1945 m. „DuPont“ užregistravo „Teflon“ prekės ženklą, o pasibaigus karui pradėta ieškoti vis daugiau būdų, kaip šią neįprastai atsparią medžiagą panaudoti civilinėje pramonėje. Ilgainiui PTFE tapo geriausiai visuomenei pažįstamas dėl nepridegančių paviršių. Tačiau jo panaudojimas buvo gerokai platesnis – fluoropolimerai pradėti vertinti ten, kur reikėjo atsparumo karščiui, cheminėms medžiagoms, vandeniui ar riebalams. Tuo pat metu sparčiai vystyta kitų fluorintų cheminių medžiagų gamyba. XX a. viduryje išmokta tokius junginius gaminti vis didesniais kiekiais, o jų pritaikymo galimybės plėtėsi. Viena svarbiausių medžiagų tapo perfluoroktano rūgštis (PFOA), kuri ilgą laiką naudota kaip technologinė pagalbinė medžiaga gaminant PTFE ir kitus fluoropolimerus. Kita plačiai naudota PFAS grupės medžiaga buvo PFOS. Su ja susiję fluorinti junginiai naudoti kuriant vandeniui, riebalams ar dėmėms atsparius gaminius. Tokios technologijos ilgainiui pritaikytos gaminant tekstilę, kilimus, popieriaus ir maisto pakuotes, odos gaminius, įvairias apsaugines dangas.

 

Pavojingų medžiagų gausu visur

 

PFAS taip plačiai paplito neatsitiktinai. Šios medžiagos pasižymi unikaliu savybių deriniu. Jos gali sulaikyti vandenį, riebalus ir nešvarumus, atsparios aukštai temperatūrai ir agresyvioms cheminėms medžiagoms. Kai kurios pasižymi itin maža trintimi, todėl naudingos tiek kasdienių prekių gamintojams, tiek pramonės šakoms, kur medžiagos atlaikyti sudėtingas ar ekstremalias sąlygas.

 

Kasdienybėje PFAS naudojami gaminant nepridegančius indus, vandeniui atsparius drabužius ir avalynę, kilimų ir baldų dangas, kai kurias maisto pakuotes, kosmetikos gaminius, slidžių vašką, gaisrų gesinimo putas, baterijas, medicinos įrangą, įvairius sandariklius. Fluorintos medžiagos svarbios puslaidininkių gamybos procesuose, aviacijos ir kitose aukštųjų technologijų srityse. Kai kur tokios medžiagos pasirenkamos būtent todėl, kad turi išlaikyti savo savybes esant karščiui, veikiant agresyvioms cheminėms medžiagoms ar kitomis sudėtingomis sąlygomis. Nors šios medžiagos yra tiek pat žalingos, kiek ir naudingos, pakeisti jas visur vienu metu nėra paprasta. Medicinos, puslaidininkių, aviacijos ir kitose specializuotose srityse medžiagoms keliami itin aukšti techniniai reikalavimai, todėl tinkamo pakaitalo paieška sudėtinga.

 

Nuolatinis pavojus sveikatai

 

PFAS labai pavojingi. Amžinųjų chemikalų gali patekti į aplinką gamybos metu, naudojant produktus ir vėliau jiems tapus atliekomis. Žmonės PFAS dažniausiai gauna per užterštą geriamąjį vandenį ir maistą. Kai kurie PFAS kaupiasi žmogaus organizme. Pašalinti jau į aplinką patekusius PFAS sudėtinga ir brangu. Europos Komisijos vertinimu, vien užteršto vandens valymas Europoje ilgainiui galėtų kainuoti daugiau kaip trilijoną eurų. Tad vis daugiau dėmesio skiriama ne vien teršalų surinkimui, bet pirmiausia jų išmetimo stabdymui.

 

Daugiausia duomenų sukaupta apie kelis ilgai naudotus PFAS, tarp jų PFOA ir PFOS. Anot JAV Aplinkos apsaugos agentūros, tūkstančių skirtingų PFAS poveikis nėra vienodai gerai ištirtas. Tačiau moksliniai duomenys tam tikrų PFAS poveikį sieja su vaisingumo problemomis, nėščiųjų kraujospūdžio padidėjimu, vaikų raidos pokyčiais, silpnesniu imuniniu atsaku ir natūralios hormonų veiklos sutrikimais. Taip pat nustatytos sąsajos su padidėjusiu cholesterolio kiekiu ir kai kurių vėžio rūšių (inkstų, sėklidžių) rizika. Ypač svarbus ilgalaikis poveikis, nes žmogus daug metų gali gauti mažas šių medžiagų dozes.

 

Autorė Monika Budnikienė