Nedaugelio pasaulio lyderių vardas tapo ne tik šalies simboliu, bet ir politinės filosofijos kryptimi. Generolas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) buvo būtent tokia asmenybė – vizionierius, pakėlęs Prancūziją iš pelenų Antrojo pasaulinio karo metais ir sukonstravęs modernią valstybę, kurios pamatai tvirtai stovi iki šiol. Jo gyvenime persipynė karinė drąsa, politinės intrigos ir nepalaužiamas, kartais net fanatiškas tikėjimas gimtosios šalies didybe.

 

Nemirtingas palikimasCharles,De,Gaulle,Former,President,Of,France,And,General,Wax

 

Šiandien kiekvienas, atvykęs į Prancūzijos sostinę, neišvengiamai susiduria su Charles de Gaulle vardu – nuo didžiausio šalies tarptautinio oro uosto iki Triumfo arką juosiančios centrinės aikštės. Šis vardas – tai reiškinys, suformavęs prancūzų tautos tapatumą. Jo palikimas unikalus, nes šis žmogus sugebėjo iš naujo apibrėžti, ką reiškia būti Prancūzija epochoje, kai šaliai grėsė visiškas moralinis ir politinis žlugimas. Šis prancūzas tapo legenda, nes krizių akimirkomis imdavosi visiškos atsakomybės, kai kiti pasiduodavo. Legendinės asmenybės statusą užsitarnavo per nepaprastą charizmą, gebėjimą manipuliuoti politine erdve ir unikalų golizmo konceptą – politinę doktriną, kuri propaguoja stiprią valstybę, nacionalinę nepriklausomybę ir reikšmingą Prancūzijos vaidmenį pasaulio arenoje. Golizmas tapo kone politine religija, kurios dogmos reikalavo, kad Prancūzija niekada netaptų kitos galingos valstybės satelite. Šis bekompromisis suvereniteto siekis leido prancūzams išlaikyti branduolinį ir kosminį potencialą, vystyti nepriklausomą pramonę ir diktuoti savo sąlygas tarptautinėje arenoje dar dešimtmečius po doktrinos kūrėjo mirties. Jo paliktas pėdsakas matomas nuo nepriklausomos užsienio politikos gairių, kurios iki šiol leidžia šaliai balansuoti tarp didžiųjų pasaulio galybių, iki vis dar gana stabilios konstitucinės santvarkos, užtikrinančios valstybės funkcionavimą. Š. de Golis tapo savotišku moderniuoju Prancūzijos monarchu be karūnos, žmogumi-mitu, kurio autoritetu iki šiol bando remtis tiek kairieji, tiek dešinieji šalies politikai. Jo palikimas taip pat gyvuoja stiprioje prancūziškoje dvasioje, kuri atsisako paklusti išorės spaudimui, visada siekia išlaikyti kultūrinį ir politinį unikalumą visame pasaulyje.

 

Lilio aristokratas ir karo ugnis

 

Būsimasis Prancūzijos gelbėtojas Š. de Golis gimė 1890 m. lapkričio 22-ąją Lilio mieste, pasiturinčioje, giliai katalikiškoje ir patriotiškoje inteligentų šeimoje. Jo tėvas, Henri de Gaulle, buvo filosofijos ir literatūros profesorius, nuo pat mažens skiepijo vaikams meilę tėvynei, gilią pagarbą Prancūzijos istorijai, supažindino su klasikiniais tekstais. Vaikystė, praleista aplinkoje, kur nuolat diskutuota apie prarastas provincijas ir šalies garbę, anksti suformavo jaunuolio charakterį bei ambicijas. Jis pasižymėjo ne tik smalsumu, bet ir rimtumu. Pasirinkęs karinį kelią įstojo į elitinę Saint-Cyr karo akademiją, kurią sėkmingai baigė 1912 m., įgydamas karininko laipsnį. Mokydamasis karo akademijoje suprato, kad būsimi karai bus grindžiami nebe statiška apkasų taktika, o greitu tankų ir motorizuotų dalinių judėjimu. Nors tuometinė Prancūzijos karinė vadovybė ignoravo novatoriškas teorijas, aprašytas jo paties knygose, istorija įrodė įžvalgų teisingumą, kai Vokietija Antrojo pasaulinio karo pradžioje panaudojo būtent tokią žaibiško karo strategiją. Jaunystės metai nebuvo lengvi, o jo griežta, kiek arogantiška laikysena ir neįprastai didelis ūgis traukė aplinkinių dėmesį bei lipdė pravardes. Netrukus prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas tapo tikruoju charakterio ir ištvermės išbandymu. Fronto linijoje jaunas karininkas demonstravo išskirtinę drąsą, buvo tris kartus sužeistas, o Verdeno mūšyje 1916 m. palaikytas žuvusiu, tačiau pateko į vokiečių nelaisvę. Nelaisvėje praleisti metai, per kuriuos net penkis kartus nesėkmingai bandė bėgti, tik užgrūdino valią ir suteikė laiko gilintis į karinę strategiją bei geopolitiką. Tai vėliau tapo jo sėkmės pamatu. Šie jaunystės išgyvenimai suformavo asmenybę, kuri vėliau nebijojo likti visiškai viena prieš viso pasaulio iššūkius.

 

Politinio olimpo užkariavimas

 

Š. de Golio politinė karjera prasidėjo nuo bekompromisio pasipriešinimo kapituliacijai Antrojo pasaulinio karo pradžioje. 1940 m. birželio 18 d. per BBC radiją jis pasakė istorinę kalbą, ragindamas tautą kovoti, ir taip įkūrė „Laisvosios Prancūzijos“ judėjimą. Po sėkmingo šalies išlaisvinimo ir trumpo vadovavimo laikinajai vyriausybei pasitraukė iš aktyvios politikos, nesutikdamas su Ketvirtosios Respublikos silpnumu, tačiau grįžo 1958 m., kai šaliai kilo pilietinio karo grėsmė dėl Alžyro krizės. Gavęs nepaprastuosius įgaliojimus inicijavo visiškai naują konstituciją, kuri suteikė plačias galias šalies prezidentui, ir taip įkūrė Penktąją Respubliką, kurios vadovu pats tapo 1959 m. Jo ekonominė politika, vadinama dirigizmu(pranc. diriger – valdyti, kreipti, diriguoti), kurioje valstybė atliko pagrindinį vaidmenį planuojant ir finansuojant didžiuosius infrastruktūros projektus, išvedė šalį į neregėto ekonominio pakilimo epochą, Prancūzijoje vadinamą „Trisdešimčia šlovingų metų“. Šalis ne tik modernizavo pramonę, bet ir sukūrė socialinės apsaugos sistemą, garantavusią piliečių gerovę. Jo valdymas pasižymėjo drąsiais, dažnai radikaliais sprendimais: suteikė nepriklausomybę Alžyrui, nepaisydamas aršaus kariškių ir dešiniųjų radikalų pasipriešinimo. Užsienio politikoje siekė visiškos Prancūzijos autonomijos nuo didžiųjų supervalstybių, todėl sukūrė šalies branduolinę programą, ne kartą pasipriešino NATO reikalavimams, taip pat dukart vetavo Didžiosios Britanijos stojimą į Europos ekonominę bendriją, baimindamasis per didelės įtakos Europoje. Kartu su Vokietijos kancleriu Konradu Adenaueriu pasirašė Eliziejaus sutartį, padėjusią pamatus ilgalaikiam Europos susitaikymui. Politinė karjera baigėsi po 1968 m. gegužę vykusių studentų neramumų ir visuotinio streiko. Po nesėkmingo referendumo dėl regionų reformos pasitraukė iš prezidento posto 1969 m., palikdamas stiprią, stabilią ir tarptautiniu mastu gerbiamą valstybę. Šis pasitraukimas parodė pagarbą demokratijai ir tautos valiai, net kai ta valia jam nepalanki.

 

Už uždarų durų

   

Norsgarsėjogriežto ir nepalaužiamo valstybės vyro įvaizdžiu, Š. de Golio asmeninis gyvenimas buvo stebėtinai kuklus, ramus, kupinas gilios meilės šeimai. 1921 m. vedė Yvonne Vendroux, kuri tapo ištikima gyvenimo palydove, visuomenėje žinoma kaip „Mama Yvonne“ dėl konservatyvių pažiūrų ir santūrumo. Pora susilaukė trijų vaikų: Philippe, Élisabeth ir jaunėlės Anne, kuri gimė su Dauno sindromu. Anne buvo ypatingas generolo džiaugsmas: politikas dukrai dainuodavo lopšines ir darydavo viską, kad apsaugotų nuo visuomenės atstūmimo. Jos ankstyva mirtis (mirė vos 20-ies) giliai sužeidė jo širdį. Šeima didžiąją laiko dalį praleisdavo kaimo sodyboje Kolombė le Dioz Egliz, kur politikas ieškojo ramybės nuo Paryžiaus šurmulio. Net didžiausi jo oponentai pripažįsta, kad asmeninis sąžiningumas buvo nepriekaištingas – niekada nesiekė praturtėjimo, o pasitraukęs iš valdžios atsisakė priklausiusių valstybinių pensijų, pasilikdamas tik paties uždirbtus honorarus už parašytus memuarus. Tačiau visuomenės akyse šis asmuo išliko prieštaringai vertinama asmenybė. Mat autoritarinis valdymo stilius, manipuliavimas žiniasklaida per valstybinę televiziją ir reikalavimas besąlygiškai paklusti kėlė aršias diskusijas. Kritikai kaltino egocentrizmu ir diktatoriškais polinkiais, ypač per 1968 m. krizę, kai jaunimas reikalavo socialinių pokyčių ir didesnės laisvės. Jo sprendimas suteikti Alžyrui nepriklausomybę daugelio dešiniųjų patriotų buvo palaikytas išdavyste, išprovokavusia slaptos karinės organizacijos OAS teroro bangą ir dešimtis pasikėsinimų nužudyti patį generolą. Netgi jo mirtis 1970 m. ir sprendimas būti palaidotam be valstybinių pompastikų, paprastose kaimo kapinėse šalia dukters, iki šiol palieka vietos diskusijoms apie tai, ar jis buvo egocentriškas tironas, ar tiesiog patriotas, pasiaukojęs Prancūzijai.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė