Transpersonalinė psichologija vadinama ketvirtąja psichologijos kryptimi, padedančia integruoti dvasinius išgyvenimus, spręsti gilias egzistencines krizes ir siekti gilesnio savęs pažinimo. Ji sujungia tradicinę psichologiją su dvasinėmis praktikomis, skatindama visapusišką asmenybės augimą.

 

Šiek tiek istorijosA,Silhouete,Of,A,Man,With,Rays,Of,Light,Emanating

 

Transpersonalinės psichologijos ištakos siekia XX a. 6–7 dešimtmetį, kai JAV išplito humanistinė psichologija. A. H. Maslow knygoje „Būties psichologijos link“ iškėlė mintį, kad humanistinė psichologija transformuojasi į aukštesnę – transpersonalinę, kuri orientuojasi ne tik į žmogaus poreikius ir interesus, bet ir peržengia žmogaus bei jo sąmoningo suvokimo ribas. Vėliau šia psichologijos kryptimi susidomėta ir kitose šalyse – buvo kuriamos mokyklos, metodai, plėtojamos mokslinių tyrimų kryptys.

 

Vienas transpersonalinės psichologijos atstovų K. Wilberis pabrėžė, kad žmogaus sąmonei tirti būtina derinti įvairių meno ir mokslo sričių žinias bei Vakarų ir Rytų dvasines tradicijas. Jis sukūrė integralųjį metodą, kuriuo įvairios religinės ir psichoterapinės mokyklos papildo viena kitą žmogaus sąmonės tyrinėjimo būdais. Transpersonalinės psichologijos metodologijos formavimuisi įtakos turėjo ir šiuolaikiniai žmogaus smegenų bei kvantinės fizikos tyrimai. Jie atvėrė naujų žmogaus sąmonės tyrinėjimo galimybių pasinaudojant prielaida, kad mūsų suvokiama realybė gali būti tik nedidelė daug platesnės tikrovės dalis, kurios negalime iki galo pažinti dėl savo suvokimo ribotumo.

 

1969 m. JAV įkurta Tarptautinė transpersonalinės psichologijos asociacija, leidžianti žurnalą „The Journal of Transpersonal Psychology“, o 1984 m. Fribūre įkurta Europos transpersonalinės psichologijos asociacija.

 

Kada pasitelkiama?

 

Transpersonalinės psichologijos atstovų teigimu, ši psichologijos kryptis gali būti taikoma sprendžiant šiandien dažnai pasitaikančias būsenas – nerimą, depresiją, fobijas, priklausomybes. Ji taip pat pasitelkiama siekiant palengvinti ar geriau suprasti išgyvenimus, kurie ne visada telpa į įprastus medicininius ar psichologinius apibrėžimus.

 
  • Egzistencinių krizių metu. Ieškant gyvenimo prasmės, išgyvenant netektį, profesinį perdegimą ar susidūrus su mirties baime.
  • Dvasinio pabudimo procese. Kai žmogus patiria neįprastas sąmonės būsenas, gilias įžvalgas ar vienybės su visata potyrius, kuriuos sunku paaiškinti įprastais psichologijos metodais.
  • Giluminėms traumoms transformuoti. Taikant netradicinius metodus, tokius kaip holotropinis kvėpavimas ar aktyvioji vaizduotė, siekiama padėti atpažinti ir transformuoti pasąmonėje glūdinčius vidinius blokus.
  • Santykiui su savimi ir pasauliu gerinti. Siekiama padėti žmogui atrasti ir įtvirtinti vidines vertybes ir įtvirtinti dvasines savybes kasdieniame gyvenime.
  • Asmenybės riboms išplėsti. Kai įprastų terapinių metodų nebeužtenka ir norisi pažvelgti į save iš viršasmeninės (transpersonalinės) perspektyvos.
 

Šiems tikslams pasitelkiamos įvairios technikos ir praktikos, kurias, ypač pradžioje, rekomenduojama taikyti prižiūrint specialistui.

 

Dėmesio valdymas

 

Mūsų gyvenimas taptų daug paprastesnis ir harmoningesnis, jei daugiau dėmesio skirtume mintims ir išmoktume sąmoningiau jas stebėti bei valdyti. Vienas būdų tai daryti – ugdyti dėmesingumą. Manoma, kad kuo daugiau dėmesio skiriame tam tikroms mintims ar vidiniams procesams, tuo didesnę įtaką jie gali turėti emocinei būsenai ir elgesiui. Mokėdami sąmoningai paskirstyti dėmesį, galime stiprinti tuos psichologinius procesus, kurie mums naudingi: skatina gerą savijautą, kūrybiškumą, vidinę pusiausvyrą ir padeda konstruktyviau reaguoti į kasdienius iššūkius. Norint geriau valdyti dėmesį, svarbu mokytis pažinti save, stebėti savo mintis, emocijas ir reakcijas. Tam gali padėti gebėjimas į save pažvelgti tarsi iš šalies – vertinant savo patirtis smalsiai ir atvirai, pernelyg nesivadovaujant išankstiniais įsitikinimais, baimėmis ar automatinėmis reakcijomis. Transpersonalinė psichologija skatina mažinti vidinį triukšmą – ribojančių minčių, įtampos ar nuolatinio minčių srauto poveikį. Manoma, kad tai gali padėti patirti platesnį emocinį spektrą, didesnį sąmoningumą ir gilesnį buvimo dabartyje jausmą. Toks vidinės pilnatvės išgyvenimas nėra siejamas su išorinėmis aplinkybėmis ar materialiais dalykais – jis labiau susijęs su vidine būsena, santykiu su savimi ir aplinka. Dėmesio valdymo bei sąmoningo buvimo ugdymui dažnai pasitelkiamos įvairios praktikos, tarp jų – meditacija.

 

Meditacija

 

Viena lengviausiai pritaikomų meditacijos formų yra kūno skenavimo meditacija. Ji padeda nurimti, atpalaiduoti susikaupusią įtampą ir ugdyti sąmoningesnį santykį su savimi. Praktikuojant šią meditaciją, dėmesys sutelkiamas ne tik į kvėpavimą, bet ir į kūno pojūčių stebėjimą. Pavyzdžiui, galima pradėti nuo kojų pirštų ir keletą akimirkų sutelkti dėmesį į tai, kaip jie jaučiasi remdamiesi į grindis. Tuomet dėmesys pamažu kreipiamas aukštyn – per pėdas, kojas, dubens sritį, krūtinę, rankas, pečius, kaklą ir galvą, stebint kiekvienos kūno dalies pojūčius be vertinimo ar siekio juos pakeisti. Tokiu būdu ugdomas gebėjimas geriau pajusti savo kūną, atpažinti emocijas, sumažinti išorinės aplinkos ir minčių srauto poveikį bei stiprinti ryšį su savimi. Įgijus daugiau patirties, galima išbandyti ir kitas meditacijos formas – sąmoningumo (mindfulness), meilės ir geranoriškumo (loving-kindness), transcendentinę ar vizualizacijos meditaciją.

 

Hipnozė

 

Hipnozė tiek tradicinėje, tiek transpersonalinėje psichologijoje gali būti taikoma kaip pagalbinis psichoterapijos metodas, padedantis pasiekti gilesnio atsipalaidavimo ir sutelkto dėmesio būseną bei aktyvinti vidinius žmogaus resursus. Šios procedūros metu siekiama sumažinti emocinį pasipriešinimą, kuris gali trukdyti saugiai tyrinėti sudėtingas patirtis ar su jomis susijusias emocijas. Per hipnozę žmogus paprastai būna sutelkęs dėmesį ir itin atsipalaidavęs. Tai padeda saugiau tyrinėti prisiminimus, vidinius išgyvenimus ar emocines reakcijas. Tokiame procese terapeutas gali gauti daugiau informacijos apie žmogaus patirtis ir parinkti tinkamesnius pagalbos būdus.

 

Hipnozė taip pat siejama su didesniu imlumu terapeuto siūlomoms įžvalgoms ar intervencijoms. Dėl to ji kartais taikoma siekiant padėti keisti tam tikrus elgesio modelius ar stiprinti psichologinius resursus. Dažniausiai hipnoterapija pasitelkiama siekiant mažinti nerimą, baimes, padėti valdyti stresą ar su nerimu susijusius simptomus. Taip pat pasitelkiama žalingų įpročių kontrolei: padeda gydyti priklausomybes (rūkymą, alkoholizmą) ir koreguoti mitybos įpročius. Padeda tvarkytis su trauminėmis patirtimis ar valdyti lėtinį skausmą.

 

Kai kuriais atvejais hipnoterapija padeda stiprinti pasitikėjimą savimi, gerinti savivertę ar mažinti vidinius psichologinius barjerus. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad hipnoterapija nėra universalus ar greitas problemų sprendimo būdas – tai procesas, kuriam svarbus žmogaus įsitraukimas, motyvacija ir bendradarbiavimas su specialistu. Siekiant saugumo ir veiksmingumo, rekomenduojama kreiptis į licencijuotus specialistus.

 

Sapnų analizė

 

Transpersonalinėje psichologijoje, kitaip nei kai kuriose tradicinėse psichologijos kryptyse, didelis dėmesys skiriamas sapnams, nes manoma, kad jie padeda geriau suprasti išgyvenimus, slopinamas baimes, neišreikštus troškimus ar vidinius konfliktus. Z. Froidas sapnus laikė keliu į pasąmonę. Jis teigė, kad sapnai gali būti neišpildytų norų (dažnai seksualinių ar agresyvių) išraiška. Šie norai sapnuose gali pasireikšti tiesiogiai arba simboline forma, kuri, anot jo, padeda apsaugoti sąmonę nuo pernelyg stipraus emocinio krūvio.

 

K. G. Jungas sapnus aiškino plačiau – jo požiūriu, jie nėra vien paslėptų troškimų išraiška, bet ir būdas psichikai atkurti vidinę pusiausvyrą. Jis pabrėžė simbolių svarbą ir tikėjo, kad sapnai gali atskleisti gilesnius žmogaus psichikos procesus. Geštalto terapijoje sapnai taip pat naudojami kaip savęs pažinimo priemonė. Ši kryptis kviečia žmogų įsikūnyti į sapno objektus ar veikėjus, pavyzdžiui, įsivaizduoti save sapnuotu medžiu, gyvūnu ar kitu simboliu ir kalbėti pirmuoju asmeniu. Manoma, kad tai padeda geriau suprasti ignoruojamas ar atstumiamas savo asmenybės dalis. Kognityvinė elgesio terapija (KET) sapnus dažniau vertina kaip emocinių išgyvenimų atspindį – juose gali atsispindėti dienos metu patiriamas stresas, nerimas ar pasikartojantys mąstymo modeliai.

 

Transpersonalinėje psichologijoje sapnai laikomi vienu būdų giliau pažvelgti į žmogaus vidinį pasaulį ir plėsti savęs suvokimą. Kai kuriais atvejais taikomos ir sąmoningo sapnavimo praktikos, kuriomis siekiama padėti žmogui geriau pažinti save, tyrinėti išgyvenimus ar saugioje aplinkoje dirbti su baimėmis bei sudėtingomis patirtimis.

 

Autorė Laima Samulė