„Pistis Sophia“ – vienas paslaptingiausių gnostinės literatūros tekstų, jau daugiau nei du šimtmečius keliantis klausimų religijos istorikams ir ezoterinių tradicijų tyrinėtojams. Šis kūrinys, siejamas su ankstyvąja krikščioniškąja gnoze, pasakoja apie prisikėlusio Jėzaus mokymus mokiniams, sielos kelionę, dvasinį nuopuolį ir išsilaisvinimą. Tačiau sudėtinga teksto kalba, gausūs simboliai ir paini kosmologija ilgą laiką vertė tyrėjus pripažinti: tekstą lengviau apibūdinti nei iki galo paaiškinti.

 

Prie originalo nespėta prisiliestiAn,Ancient,Book,Opens,And,Emits,A,Radiant,Light.

 

„Pistis Sophia“ originalas iki mūsų dienų neišliko. Manoma, kad tekstas buvo sukurtas graikų kalba, tačiau šiandien jis žinomas tik iš koptų kalbos rankraščio, vadinamo Askew kodeksu. Tai vienintelis išlikęs šio kūrinio šaltinis. XVIII a. Anglijoje kodeksą savo kolekcijoje turėjo gydytojas ir rankraščių kolekcininkas Anthony Askew, o 1785 m. jį iš paveldėtojų įsigijo Britų muziejus. Šiandien rankraštis saugomas Britų bibliotekoje.

 

Ilgą laiką „Pistis Sophia“ buvo prieinama tik siauram tyrinėtojų ratui. Pirmasis pilnas leidimas su lotynišku vertimu pasirodė XIX a. viduryje: tekstą parengė ir išvertė Moritzas Gotthilfas Schwartzė, o po jo mirties 1851 m. leidimą paskelbė Julius Heinrichas Petermannas. Vėliau pasirodė vertimai į šiuolaikines Europos kalbas: 1895 m. prancūzišką vertimą paskelbė Émile Amélineau, 1905 m. vokišką – Carlas Schmidtas, o anglakalbiame pasaulyje tekstą išpopuliarino G. R. S. Meadas. Vienas svarbiausių naujesnių akademinių vertimų pasirodė 1978 m., kai Violet MacDermot parengė anglišką vertimą pagal C. Schmidto publikuotą koptų tekstą.

 

Turinio požiūriu, kūrinį galima suskirstyti į kelias pagrindines dalis. Pirmojoje vaizduojamas prisikėlęs Jėzus, kuris po mirties ir prisikėlimo toliau moko savo mokinius. Tekste teigiama, kad šie mokymai trunka vienuolika metų – skaičius dažnai aiškinamas ne tik pažodžiui, bet ir simboliškai. Vienu momentu, lydimas griaustinio, žaibų ir akinamos šviesos, Jėzus pakyla į dangaus aukštybes. Po kurio laiko jis sugrįžta dar didesnėje šviesoje, apsuptas trijų šviesos drabužių, ir pradeda mokiniams aiškinti tai, kas iki tol jiems nebuvo atskleista.

 

Vėliau tekste pereinama prie pačios „Pistis Sofijos“ istorijos – vienos svarbiausių kūrinio dalių. Pasakojama apie Sofijos nuopuolį, kančią, atgailą ir išlaisvinimą. Ši istorija pateikiama ne kaip paprastas pasakojimas, bet kaip dvasinė alegorija apie sielos kelią: nutolimą nuo šviesos, klaidžiojimą žemesniuose pasauliuose ir troškimą sugrįžti į dieviškąją pilnatvę.

 

Kita svarbi teksto dalis – Jėzaus dialogai su mokiniais. Juose aiškinamos gnostinės kosmologijos, nuodėmės, atgailos, išgelbėjimo, sakramentų ir dvasinių paslapčių temos. Dėl tokios struktūros „Pistis Sophia“ primena ne tik religinį pasakojimą, bet ir sudėtingą ezoterinių mokymų rinkinį.

 

Vienas sudėtingiausių išlikusių gnostinių tekstų

 

Grįžęs iš kelionės po aukštesniuosius pasaulius, Jėzus mokiniams pradeda aiškinti, kokias sritis ir dvasines hierarchijas perėjo kildamas aukštyn. Tekste vardijama daugybė esybių, eonų, jėgų ir valdovų, tačiau jų sistema ne visada paaiškinama nuosekliai. Visgi būtent ši sudėtinga kosmologija padeda suprasti pagrindinę kūrinio mintį – sielos kelią iš žemesnių, chaotiškų būsenų atgal į Šviesą. Tyrinėtojai ne kartą yra pabrėžę, kad „Pistis Sophia“ kosmologija – viena sudėtingiausių išlikusių gnostinių sistemų.

 

Po susidūrimų su žemesniųjų pasaulių esybėmis Jėzus randa Pistis Sofiją žemiau Tryliktojo eono – vietos, kuri anksčiau buvo jos dvasiniai namai. Pats jos vardas dažnai aiškinamas kaip „Tikėjimo išmintis“, nors tiksli reikšmė priklauso nuo interpretacijos. Gnostiniame pasakojime eonai nėra paprasti laiko tarpsniai – tai veikiau kosminės sferos arba egzistencijos lygmenys, kuriuos valdo tam tikros jėgos ir būtybės. Apie eonus daug rašo šiuolaikiniai religijotyrininkai ir filosofai, o pats terminas gana dažnai pasitaiko ir ezoteriniuose tekstuose, kuriuose šiuolaikiškai interpretuojama sielos kelionė.

 

Pistis Sophia čia pasirodo viena, atskirta nuo savo palydovo ir dvasinių brolių. Ji liūdi ir kenčia dėl to, ką jai padarė būtybė, vadinama Authadesu – Savavališkuoju, arba Į save sutelktuoju. Jam padeda jo paties emanacijos ir Dvylika eonų. Šios jėgos siekia atimti iš Sofijos jos šviesą ir neleisti jai sugrįžti į ankstesnę vietą.

 

Viskas prasideda, kai Pistis Sophia, būdama Tryliktajame eone, pamato Aukštybių Šviesą ant Šviesos Lobio uždangos ir ima ją šlovinti. Nuo tos akimirkos Savavališkasis ir Dvylika eonų pradeda jos nekęsti. Savavališkasis sukuria apgaulę: jis priverčia Pistis Sofiją pažvelgti žemyn, kur ji pamato Liūtaveidės Jėgos šviesą. Sofija nežino, kad ši šviesa nėra tikroji Aukštybių Šviesa, o tik Savavališkojo emanacija. Manydama, kad galės ją pasiekti ir taip priartėti prie dieviškosios Šviesos, ji palieka savo vietą ir viena leidžiasi žemyn.

 

Tačiau šis judėjimas žemyn tampa jos nuopuoliu. Kuo labiau Pistis Sophia tolsta nuo savo pirminės srities, tuo giliau įtraukiama į chaosą. Savavališkojo jėgos ir Dvylikos eonų emanacijos ją persekioja, mėgina atimti jos šviesą ir ją susilpninti. Galiausiai, išvydusi Jėzų, apsuptą šviesos, Pistis Sophia ima šauktis Šviesų Šviesos ir taria savo metanojas – maldas, dažniausiai verčiamas kaip „atgailos“, nors platesne prasme šis žodis reiškia vidinį sąmonės, mąstymo ir krypties pasikeitimą.

 

Simbolinė mito prasmė

 

Visa ši istorija gali pasirodyti labai sudėtinga, tačiau jos prasmę padeda atskleisti stipri simbolika. Ezoterinėse tradicijose sudėtingi dvasiniai mokymai dažnai perteikiami simbolių kalba. Tokia kalba slepia prasmę nuo paviršutiniško skaitymo, tačiau kartu skatina mokinį gilintis, ieškoti vidinių ryšių ir palaipsniui auginti supratimą. Todėl Sofijos mitą galima skaityti ne tik kaip kosminę dramą, bet ir kaip pasakojimą apie žmogaus sąmonės būklę.

 

Teosofinėje interpretacijoje Pistis Sophia simbolizuoja sielą, tiksliau – tą jos dalį, kuri leidžiasi į įsikūnijimą ir patiria materialaus pasaulio apribojimus. Jos vardas tampa svarbiu simboliniu raktu. „Pistis“ reiškia tikėjimą, tačiau ne aklą paklusnumą, o vidiniu žinojimu grįstą pasitikėjimą Šviesa. „Sophia“ reiškia išmintį. Todėl Pistis Sophia gali būti suprantama kaip siela, kurios kelias grįstas tikėjimu Šviesa ir kurios tikslas – per patirtį, klaidas bei kančią subrandinti išmintį.

 

Jos palydovas Jėzus šioje interpretacijoje atspindi aukštesnįjį žmogaus pradą – dieviškąjį Aš, kuris lieka aukštesniuose lygmenyse, kai siela leidžiasi į chaosą. Šis atsiskyrimas simbolizuoja sąmonės skilimą tarp aukštesnės ir žemesnės žmogaus prigimties. Žmogus savo esme yra susijęs su dieviškuoju pradu, tačiau kasdienė sąmonė dažnai šio ryšio nepasiekia. Todėl mite Pistis Sophia ir Jėzus vaizduojami kaip atskiri veikėjai.

 

Pagrindinis šios istorijos priešininkas – Savavališkasis – simbolizuoja ego. Tai tas „aš“, kuris siekia būti centre, trokšta valdyti, prisiriša prie pojūčių ir savo norus laiko svarbiausiais. Jo sąjungininkai – eonų valdovai, arba archontai, – gali būti suprantami kaip žmogaus emocijos, aistros ir vidinės jėgos, pririšančios sąmonę prie žemesnių būsenų. Liūtaveidė Jėga, Savavališkojo emanacija, tampa stipriausio egoizmo simboliu – jėga, kuri žmogų traukia tolyn nuo Šviesos ir vis giliau į chaosą.

 

Šios tamsiosios jėgos mite nėra vien išoriniai demonai. Jas galima suprasti ir kaip vidines žmogaus būsenas: prisirišimą, puikybę, ambiciją, troškimus, iliuzijas, baimes ir nevaldomas aistras. Jos „atima Sofijos šviesą“, nes išsklaido sąmonę, atitraukia ją nuo dvasinio centro ir pririša prie laikino pasaulio. Šis persekiojimas tęsiasi tol, kol Pistis Sophia pradeda atpažinti savo klaidą, šaukiasi Šviesos ir pamažu juda išsilaisvinimo link.

 

Nors „Pistis Sophia“ kosmologijoje chaosas vaizduojamas kaip žemesniojo pasaulio sritis, simboline prasme jis reiškia ir vidinę netvarką. Tai būsena, kai siela tampa priklausoma nuo troškimų, emocijų, baimių, socialinių vaidmenų, kultūrinių įpročių ir iliuzijos, kad ji yra atskirta nuo dieviškosios tikrovės. Todėl Pistis Sophios nusileidimą į chaosą galima suprasti kaip žmogaus įžengimą į įsikūnijimo ciklą – į pasaulį, kuriame siela turi patirti, klysti, atpažinti savo tikrąją kilmę ir galiausiai sugrįžti į Šviesą.

 

Reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje

 
  • Tekste Išmintis personifikuojama kaip puolusi siela, siekianti sugrįžti į dvasinę Šviesą. Šiuolaikiniai ezoterikai šioje istorijoje įžvelgia kiekvieno žmogaus vidinę kovą su materijos gniaužtais. Tai tampa pagrindu modernioms Dieviškojo Moteriškumo interpretacijoms ir prisideda prie moteriškojo prado reabilitavimo religinėje bei dvasinėje praktikoje.
  • „Pistis Sophia“ gali būti suvokiama kaip vidinės transformacijos vadovas. Kūrinyje išsamiai aprašomos trylika pagrindinės herojės atgailų, kurios interpretuojamos kaip nuoseklūs sąmonės evoliucijos etapai. Ezoterinėse mokyklose šis procesas dažnai laikomas simboliniu sielos išsilaisvinimo iš žemųjų aistrų žemėlapiu. Kiekviena stadija žymi psichologinį virsmą, kurio metu žmogus atpažįsta ir įveikia savo dvasines kliūtis.
  • Kūrinyje pateikiamas prisikėlusio Jėzaus mokymas, laikomas gilesniu už egzoterinę, tradicinę krikščionybę. Tekstas pabrėžia gnozio – asmeninio ir tiesioginio dieviškosios tiesos patyrimo – svarbą, iškeldamas jį aukščiau už aklą dogmų laikymąsi. Šiuolaikinėse dvasinėse bendruomenėse tai skatina individualų tiesos ieškojimą, vidinį pažinimą ir mistinę patirtį.
  • Marija Magdalietė šiame tekste iškyla kaip pagrindinė pašnekovė, užduodanti giliausius ir svarbiausius klausimus. Toks jos vaidmuo suteikia dvasinį autoritetą moterims šiuolaikinėse ezoterinėse bei gnostinėse tradicijose. Tai š esmės keičia požiūrį į ankstyvąją krikščionybę ir palaiko lyčių lygybės idėją dvasinėje hierarchijoje.
 

Autorė Monika Budnikienė