Gyvenu atvira širdimi

LRT „Dainų dainelę“ vedanti Sandra Lebrikaitė sako, kad sugrįžti į šį projektą – ypatinga patirtis, nes ji pati yra viena iš šio konkurso laureatų. „Didžiulis džiaugsmas vėl stovėti „Dainų dainelės“ scenoje ir stebėti jaunuosius talentus. Be to, man patinka dirbti su vaikais – studijų metais mokiau dainavimo“, – atskleidžia solistė. Ką dar papasakojo įspūdingo balso savininkė?

Sandra Lebrikaitė, asm. arch. nuotrauka.

KAIP prasidėjo jūsų muzikinis kelias?

Augant senelis grodavo akordeonu, mes kartu dainuodavome. Pastebėjęs, kad mėgstu ir galiu dainuoti, jis nuoširdžiai su manimi užsiimdavo. Dažnai dainuodavome liaudies dainas dvibalsiu. Senelis mokė, kaip nepasimesti, ir toliau vesti melodiją, jam pradėjus tūravoti antru balsu. Visi tokie muzikiniai pažaidimai buvo labai smagūs ir sykiu naudingi.

KOKIUS žingsnius savo karjeroje laikote svarbiausiais?

Kaip kiekvieno kelyje, pasitaikė ir pakilimų, ir duobių. Visų jau nepamenu, nes gana ilgas laikotarpis nuo 18 iki 35 metų. Gal išskirčiau „Dainų dainelėje“ pelnytą laureato vardą, buvimą toje didelėje scenoje – tai uždegė norą toliau dainuoti ir būti tokiose gražiose scenose. Žinoma, noras nebūtinai yra visko garantas, svarbiausia – nuoseklus darbas. Esu labai kritiška sau. Tai ir mano silpnybė, ir stiprybė. Po pasirodymų neliaupsinu savęs, kaip nuostabiai padainavau – visada randu, ką galėčiau pakeisti, patobulinti. Man patinka mokytis dainuoti. Tai mano raktas į sėkmę.

KUR dainuosite artimiausiu metu?

Neseniai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko miuziklo „Mamma Mia!“ premjera. Tai istorinis įvykis Lietuvai, nes toli gražu ne kiekviena šalis gali nusipirkti šio miuziklo teises: reikia atitikti daugybę reikalavimų, įgyvendinti visas sutarties sąlygas, kas ir kaip turi būti padaryta. Labai didžiuojuosi, kad esu tokio istorinio įvykio dalis – miuzikle atlieku Sophie Sheridan vaidmenį. Ir ruošiuosi vykti į Čikagą, dainuosiu XVII Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventėje.

Į KĄ lygiuojatės muzikos pasaulyje?

Į visus žiūriu kaip į kolegas, iš kurių galiu kažko pasimokyti, bet negalėčiau pasakyti, kad norėčiau būti į kažką panaši. Aš esu aš, mano balsas yra mano balsas, mano buvimas scenoje – mano buvimas scenoje. Noriu išlikti savita.

KOKIE projektai su kitais kūrėjais lig šiol paliko didžiausią įspūdį?

Kiekvienas projektas į gyvenimą atveda žmonių, su kuriais ir toliau palaikau ryšį arba saugau šiltą prisiminimą. Žinoma, kai kurie palieka gilesnį įspaudą. Klaipėdos valstybiniame teatre dirbanti režisierė Evelina Šimelionė yra nuostabi. Tiesiog į širdį deduosi laiką ir darbą kartu. Miuziklo „Lituanica“ režisierius Mantas Verbiejus pakeitė mano mąstymą apie miuziklą, vaidybą. Dėstytojas, režisierius Nerijus Petrokas manimi patikėjo ir suteikė pirmą pagrindinį vaidmenį miuzikle „Muzikos garsai“. Ir, žinoma, prof. Sigutė Stonytė, kurios palaikymas man užaugino sparnus. Iš tiesų kiekvienas susitikimas reikšmingas, nes prisideda prie mano kelionės šiuo keliu.

KOKIA muzika skamba jūsų namuose, automobilyje?

Bėgdama klausausi Bad Bunny – visiškai kitokia muzika, nei pati dainuoju, bet man patinka visokia. Dažnai muzikos pasirinkimą padiktuoja projektas ir pasirodymas, kuriam tuo metu ruošiuosi, nes norisi geriau pajausti energiją. Vairuodama ar bėgdama klausiausi ir operos „Rigoletas“, ir grupės „ABBA“ repertuaro, ir kt.

KODĖL muzika žmogui turi tokį didelį poveikį?

Melodija, skambesys, tekstas, o labiausiai – balsas pasakoja istorijas. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sutikau solistę Editą Bodrovaitę. Jos balsas tiesiog pasakoja istorijas, kad man net ašaros ima kauptis… Jeigu ji dainuotų apie tai, kaip ryte gamina sumuštinį, esu tikra, kad verkčiau (šypsosi). Muzika – universali kalba, nereikia suprasti žodžių, apie ką kūrinys. Kaip man viešint Afrikoje: dainavau itališkai ir lietuviškai, vietiniai – savo kalbomis, ir mes puikiai supratome intuityviai, apie ką yra toji muzika.

AR grojate kokiu nors instrumentu?

Aš galiu sau pritarti fortepijonu, bet dažniausiai pianinu arba gitara pritaria mano vyras Ignas Andriukevičius. Šeimoje taip jau esame pasiskirstę – jis groja, o aš dainuoju.

KOKIŲ slaptų talentų, gebėjimų turite?

Aš esu bėgikė. Jaučiuosi turinti supergalią – galiu nubėgti maratoną (šypsosi). Labai dėl to savimi didžiuojuosi ir, jei kas paklausia, visada pasidžiaugiu šiuo faktu, o ne dainavimu „Žalgirio“ arenoje (juokiasi).

KOKIOS savybės labiausiai padeda, o ką norėtumėte pakeisti?

Esu labai fanatiška. Jei ateinu į repeticiją, esu maksimaliai pasiruošusi, užsidegusi ir to paties tikiuosi iš kolegų. Jei kažkas labiau atsipalaidavęs, mane tai pradeda erzinti (šypteli). Kai pasineriu į kūrybinį procesą, man nereikia nei pertraukų, nei maisto. Norėčiau šiek tiek sumažinti tą fanatizmą ir atsipalaiduoti. Mano reiklumas kyla iš didžiulės meilės darbui. Jei ko imuosi – tai 150 proc. Dėl fanatizmo gerai pasiruošiu vaidmeniui, surandu gražių spalvų, bet sykiu pasibaigus projektui suprantu, kad galėjau juo labiau pasimėgauti. Taigi, ši savybė – dviprasmiška.

KOKIAS kasdienes rutinas laikote svarbiomis?

Rytinis kavos puodelis ir trumpas pasivaikščiojimas su šunimi – privalomas. Pastaruoju metu kas rytą kartojuosi tekstus ir peržiūriu mizanscenas. Kasdien turiu bent kelias minutes paskirti pokalbiui su mama ir sese. Eidama miegoti stengiuosi užsimerkti ir pagalvoti, kas įvyko dieną, kuo galiu pasidžiaugti. Ne tik tuo, kas įvyko gero, bet ir kas gali tapti vertinga gyvenimo pamoka. Kai pradėjau praktikuoti dėkingumą, jaučiu, kad labiau įvertinu, ką veikiu ir kodėl, jaučiu didesnę prasmę.

AR turite baimių?

Kaip ir kiekvienas žmogus, bijau, kad kas nors baisaus nenutiktų artimiesiems. Taip pat bijau vorų ir didelių vandens telkinių. Maudytis jūroje ar ežere nelabai patinka, plaukioju tik ten, kur kojomis galiu pasiekti dugną.

KUR paskutinį kartą keliavote?

Slidinėjome Norvegijoje. Su vyru stengiamės derinti poilsį su aktyviomis veiklomis. Jei važiuojame į Milaną bėgti pusmaratonio, kartu aplankome ir meno galeriją, nueiname į spektaklį. Mūsų gyvenimo tempas gana įtemptas, daug veiksmo, sporto, todėl visai patinka atostogauti, porą dienų mėgautis saule, pasimaudyti, o paskui jau kopti į kalnus, slidinėti ar kitaip aktyviai leisti laiką.

KOKIAME koncerte neseniai lankėtės?

Buvau operos „Vasarvidžio sapnas“ premjeroje. Man labai patinka eiti į spektaklius. Koncertus irgi mėgstu, bet man juose būna šiek tiek per garsu. Be to, popmuzikos prisiklausau per radiją ir „Spotify“ programėlę, o štai gyvo orkestro pasiilgstu, todėl patinka eiti į koncertus, kur groja orkestras.

KOKIA vieta pati mėgstamiausia pasaulyje?

Mano namai. Kai uždarau namų duris, atrodo, jog persikeliu į mažą mūsų trijų (mano, Igno ir mūsų šuns Bramso) pasaulėlį, kur mane myli, kur man saugu, kur galiu būti visiškai savimi su dvejonėmis ir džiaugsmais. Man labai svarbu gera atmosfera namuose, patinka, kai čia tvarkinga. Tai vieta, kurioje pailsiu, įsikraunu ir vėl drąsiai galiu žengti į savo veiklas.

KAS jus geriausiai pažįsta?

Manau, geriausiai pažįsta vyras, sesė ir mama. Vyras geriausiai, nes kartu gyvename, todėl jis pirmas pamato visus, net mažiausius išgyvenimus ir vidinius virsmus. Drauge esame jau 10 metų, abu pasikeitėme daugybę kartų ir man taip gera, kad vėl ir vėl pamilstame vienas kitą iš naujo.

AR lengvai įsileidžiate į gyvenimą naujus žmones?

Sakyčiau, per lengvai, dėl to kartais nukenčiu, nes pasitaiko visokių žmonių. Bet noriu gyventi atvira širdimi, manau, kuo daugiau žmonių sutinki, tuo turtingesnis tampi, nes kiekvienas kažką atneša į tavo gyvenimą.

KO sau linkėtumėte?

Ramybės. Esu lyg nerami jūra, man visko norisi daug. Tad kartais save stabdau ir primenu, kad viskas yra gerai, kad dirbu mėgstamą darbą, kad sutinku žmonių, kurie mane augina, kad myliu ir esu mylima. Tiesiog dažniau reikia pasidžiaugti.

Autorė Laima Samulė