Vieni vaikai vos įžengę į kambarį pradeda kalbėti, klausinėti ir megzti pažintis, o kiti pirmiausia tyliai stebi aplinką ir žmones. Toks skirtumas dažnai kelia klausimą tėvams: ar mano vaikas tiesiog drovus, ar jam iš tiesų sunku bendrauti? Specialistai sako, kad tylumas pats savaime nėra problema. Tačiau kartais gali slėpti gilesnius sunkumus, kuriuos svarbu laiku pastebėti.

 

Kodėl vieni nuo mažens tylesni?Kid,Psychological,Trauma.,Lonely,Child,Boy,Sadly,Look,To,Window

 

Tėvai neretai pastebi, kad vaikai jau nuo mažens labai skirtingi. Vieni drąsiai domisi naujomis situacijomis, lengvai užmezga ryšį su nepažįstamais žmonėmis, o kiti pirmiausia atsargiai stebi aplinką. Psichologai pabrėžia, kad tai susiję su temperamentu, kuris iš dalies įgimtas. Dalis vaikų gimsta jautresni ir atsargesni. Tokiems vaikams reikia daugiau laiko priprasti prie naujų žmonių, nepažįstamų vietų ar net kitos veiklos. Jie gali ilgiau stebėti situaciją iš šalies, kol pasijunta saugūs į ją įsitraukti.

 

Tylūs vaikai paprastai būna geri stebėtojai – pirmiausia klausosi ir žiūri, o tik tada kalba ar veikia. Tad itin pastabūs, jautrūs kitų emocijoms, dėmesingi detalėms. Pedagogai pastebi, kad tarp tylesnių vaikų dažnai pasitaiko kūrybiškų, empatiškų ir gerai susikaupiančių asmenybių.

 

Be to, tyrimai rodo, kad ramesnio temperamento vaikai geriau apdoroja informaciją apie aplinką – jie ilgiau stebi, klausosi ir analizuoja. Dėl šios priežasties tyleniai kartais pastebi dalykus, kurių nefiksuoja aktyvūs bendraamžiai. Kitaip tariant, jų tyla dažnai nėra drovumo ženklas – tai tiesiog kitoks būdas pažinti pasaulį.

 

Drovumas skirtingais amžiaus etapais

 

Vaiko drovumas ne visada reiškia problemą, dažnai tai tiesiog natūrali tam tikro amžiaus raidos dalis. Skirtingais gyvenimo etapais mažieji skirtingai reaguoja į naujus žmones, situacijas, socialinį dėmesį.

 

2–4 m. Šio amžiaus mažyliai dar stipriai prisirišę prie tėvų ar kitų artimųjų. Susidūrę su nepažįstamais žmonėmis ar nauja aplinka gali slėptis už mamos ar tėčio, nenorėti kalbėti ar laikytis nuošaliau. Tokia reakcija visiškai normali – vaikas tiesiog ieško saugumo. Kai jaučiasi ramiau, daugelis jų pamažu pradeda domėtis aplinka ir įsitraukti į veiklą.

 

5–7 m. Pradėję lankyti darželį ar mokyklą, mažieji vis labiau ima lyginti save su kitais. Šiame amžiuje kai kurie gali tapti nedrąsesni kalbėdami grupėje, ypač jei bijo suklysti ar būti įvertinti. Tėvai kartais nustemba, kad namuose labai kalbus vaikas viešoje aplinkoje tampa tylus – tai dažnas ir natūralus reiškinys.

 

8–10 m. Pradinukai tampa dar jautresni kitų nuomonei. Jie pradeda labiau rūpintis tuo, kaip atrodo bendraamžių akyse, todėl drovesni vaikai gali vengti dėmesio ar rinktis mažesnes, jiems saugesnes draugų grupes. Tokiems vaikams svarbiau keli artimi draugai nei didelė kompanija.

 

Specialistai pabrėžia, kad daugeliu atvejų drovumas mažėja tada, kai vaikas jaučiasi saugus ir priimtas. Kai aplinka palaikanti, o iš vaiko nereikalaujama elgtis drąsiau, nei jis jaučiasi, pasitikėjimas savimi dažniausiai auga natūraliai.

 

O gal tai socialinis nerimas?

 

Tėvams kartais sunku suprasti, ar atžala tiesiog drovi, ar patiria rimtesnių sunkumų bendraudama. Psichologai pabrėžia, kad drovumas ir socialinis nerimas – ne tas pats. Drovumas dažniausiai yra temperamento bruožas, o socialinis nerimas – jau didesnį diskomfortą kelianti būsena.

 

Drovus vaikas paprastai nori bendrauti, tačiau jam reikia daugiau laiko priprasti prie naujų žmonių ar situacijų. Pirmiausia jis gali stebėti iš šalies, bet po kurio laiko įsitraukia į žaidimą ar pokalbį. Tokie vaikai jaučiasi daug laisviau pažįstamoje aplinkoje – su šeima, artimais draugais ar nedidelėje grupėje. Paprastai turi bent kelis artimus draugus, su kuriais bendrauja visai natūraliai.

 

Socialinį nerimą patiriantis vaikas jaučia stipresnę baimę socialinėse situacijose. Jis gali stengtis jų išvengti – nenori dalyvauti grupinėse veiklose, bijo atsakinėti klasėje ar kalbėti net su pažįstamais žmonėmis. Kartais prieš tokias situacijas atsiranda fizinių simptomų: gali skųstis pilvo ar galvos skausmu, pykinimu, nerimu.

 

Svarbiausias skirtumas tas, kad drovus vaikas gali atsipalaiduoti, kai pripranta prie aplinkos, o socialinį nerimą patiriantis vaikas net ir saugioje situacijoje jaučia stiprią įtampą. Jei tokie sunkumai kartojasi nuolat ir trukdo kasdieniam gyvenimui, verta pasitarti su specialistu.

 

Padėti atsiskleisti

 

Svarbiausia prisiminti, kad drovumas nėra savybė, kurią reikia ištaisyti. Daugelis ramesnio temperamento vaikų tiesiog kitaip reaguoja į naujas situacijas. Tėvų užduotis – ne versti juos tapti drąsesniais, o pamažu stiprinti pasitikėjimą savimi.

 

Duoti daugiau laiko priprasti prie naujų žmonių. Drovesniems vaikams reikia daugiau laiko, kad jaustųsi saugiai naujoje aplinkoje. Jeigu jiems leidžiama pirmiausia stebėti, o tik vėliau įsitraukti, įtampa paprastai sumažėja savaime.

 

Skatinti mažus socialinius žingsnius. Didelių pokyčių iš karto tikėtis nereikia. Kartais svarbus net mažas žingsnis, pavyzdžiui, pasisveikinimas, trumpas atsakymas ar žaidimas su vienu bendraamžiu. Tokie momentai padeda vaikui pamažu įgyti daugiau drąsos.

 

Ieškoti veiklų, kuriose jaučiasi stiprus. Kai vaikas atranda veiklą, kurioje jam sekasi – piešimą, muziką, sportą ar kitą pomėgį, natūraliai auga pasitikėjimas savimi. Kartu su juo dažnai didėja drąsa bendrauti.

 

Stiprinti pasitikėjimą savimi. Vaikui daug svarbiau jausti, kad priimamas toks, koks yra. Palaikymas, padrąsinimas ir saugi aplinka leidžia pasitikėjimui augti natūraliai.

 

Tėvų klaidos: įsiminti ir nekartoti!

 

Norėdami padėti drovesniam vaikui, tėvai kartais nesąmoningai daro tai, kas gali turėti priešingą efektą. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia – ne spausti keistis, o padėti jaustis saugiai ir palaipsniui stiprinti pasitikėjimą savimi.

 

Vaiką nuolat pristato kaip labai drovų. Kartais tėvai ar artimieji, supažindindami vaiką su kitais žmonėmis, iš karto pasako: „Jis labai drovus.“ Nors tai gali atrodyti kaip paprastas paaiškinimas, tokia etiketė ilgainiui gali tapti tarsi tapatybės dalimi. Vaikas ima manyti, kad iš jo nieko kito ir nesitikima.

 

Spaudžia elgtis drąsiau. Frazių „eik pasisveikink“, „pasakyk eilėraštį“, „kodėl nieko nesakai?“ daugelis drovesnių vaikų girdi gana dažnai. Tačiau toks spaudimas dažniausiai tik dar labiau stiprina įtampą ir norą pasitraukti iš situacijos.

 

Lygina su kitais vaikais. Palyginimai su drąsesniais bendraamžiais, pavyzdžiui, „žiūrėk, kaip tavo draugas drąsiai kalba“, retai motyvuoja. Priešingai, jie gali dar labiau sumažinti pasitikėjimą savimi ir sustiprinti jausmą, kad su vaiku kažkas blogai.

 

Kalba už vaiką. Kai vaikas nedrąsiai tyli, suaugusiesiems dažnai norisi atsakyti už jį. Tačiau jei taip nutinka nuolat, vaikas negauna galimybės pats pabandyti kalbėti ir įveikti nedidelį nedrąsumą.

 

Psichologai pabrėžia, kad etiketės „drovus“, „nedrąsus“ ar „labai tylus“ gali sustiprinti vaiko įsitikinimą, jog toks ir turi būti. Kur kas naudingiau pastebėti ir paskatinti momentus, kai pats ryžtasi žengti mažą socialinį žingsnį.

 

Autorė Jūratė Survilė