1945 m. liepos 16 d. Naujosios Meksikos dykumoje pirmasis branduolinio ginklo sprogimas žymėjo ribą, nuo kurios nebuvo kelio atgal. Atominė bomba per kelias sekundes gali sunaikinti miestus, ištrinti bendruomenes ir visam laikui pakeisti pasaulio tvarką. Šiandien pasaulio arsenaluose yra daugiau nei 12 tūkst. branduolinių galvučių – pakankamai, kad milijardai jaustų jos pasekmes.

 

Branduolinis bandymas, pakeitęs pasaulįNuclear,Explosion.,Atomic,Mushroom,Detonation.,Aerial,View,Planet,Earth.,Bomb

 

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje žmonija pirmą kartą praktiškai pamatė, ką reiškia atomo energiją paversti ginklu. 1945 m. liepos 16 d. JAV, Naujojoje Meksikoje, buvo atliktas pirmasis sėkmingas branduolinio užtaiso bandymas „Trinity“. Tai buvo slapto Manhatano projekto kulminacija – milžiniškos mokslinės, pramoninės ir karinės programos, kurių tikslas buvo sukurti ginklą, galintį kardinaliai pakeisti karo eigą. Jau tuomet tapo aišku, kad tai – ne tik nauja bomba, bet ir visiškai nauja žmonijos technologinė epocha.

 

Vos po kelių savaičių ši technologija buvo panaudota kare. 1945 m. rugpjūčio 6 d. JAV numetė atominę bombą ant Hirošimos, o rugpjūčio 9 d. – ant Nagasakio. Tikslus aukų skaičius nežinomas, tačiau manoma, kad iki 1945 m. pabaigos Hirošimoje žuvo daugiau nei 100 tūkst. žmonių, o Nagasakyje – apie 70 tūkst. ar daugiau. Daug žmonių žuvo ne tik nuo sprogimo ir gaisrų, bet ir nuo radiacijos sukeltų sužalojimų bei ūminės spindulinės ligos. Bombardavimų tikslas nebuvo eksperimentas – jie turėjo priversti Japoniją kapituliuoti ir užbaigti karą Ramiajame vandenyne. 1945 m. rugpjūčio 14 d. Japonija priėmė kapituliacijos sąlygas, o netrukus baigėsi ir Antrasis pasaulinis karas.

 

Tačiau pasaulis po šių įvykių jau nebuvo tas pats – žmonija suvokė, kad dabar egzistuoja ginklas, galintis per kelias akimirkas sunaikinti ištisus miestus.

 

Ginklavimosi varžybos

 

JAV branduolinis monopolis truko neilgai – jau 1949 m. pirmąjį branduolinį bandymą atliko Sovietų Sąjunga. Netrukus prie branduolinio ginklo turėtojų prisijungė Jungtinė Karalystė (1952 m.), Prancūzija (1960 m.) ir Kinija (1964 m.). Vėliau šios penkios valstybės buvo pripažintos oficialiomis branduolinio ginklo valstybėmis pagal Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties logiką – tai šalys, išbandžiusios branduolinį įtaisą iki 1967 m. sausio 1 d.

 

Šaltojo karo metais branduolinis arsenalas tapo pagrindine JAV ir Sovietų Sąjungos galios išraiška. Abi pusės sukaupė dešimtis tūkstančių branduolinių kovinių galvučių, kūrė tarpžemynines balistines raketas, strateginius bombonešius, povandeninius laivus ir vis sudėtingesnes jų pristatymo sistemas. Taip susiformavo vadinamoji branduolinio atgrasymo doktrina – prielaida, kad nė viena pusė nepuls pirmoji žinodama, jog atsakomasis smūgis būtų pražūtingas abiem. Ši galios pusiausvyra turėjo ir stabilizuojantį, ir itin pavojingą poveikį. Branduolinis atgrasymas grįstas ne pasitikėjimu, o nuolatine baime, techninių sistemų patikimumu ir prielaida, kad politiniai lyderiai krizės akimirką nesuklys.

 

Ilgainiui branduolinė technologija ėmė plisti ir už penkių oficialiųjų valstybių ribų. 1974 m. Indija atliko pirmąjį savo bandymą, pavadintą „taikiu branduoliniu sprogimu“. Nors ši formuluotė buvo politiškai patogi, pasauliui tai tapo aiškiu signalu, kad riba tarp civilinės ir karinės branduolinės programos gali būti labai trapi. 1998 m. Indija surengė naują bandymų seriją, į kurią netrukus atsakė Pakistanas. Taip Pietų Azija tapo dar vienu regionu, kuriame branduolinis atgrasymas egzistuoja greta nuolatinių teritorinių ir politinių įtampų.

 

Branduolinio ginklo neplatinimo sistema

 

Didėjant branduolinių ginklų skaičiui, tarptautinė bendruomenė ėmė ieškoti būdų, kaip sustabdyti šios technologijos plitimą. Neplatinimo logika buvo paprasta – kuo daugiau valstybių turės branduolinį ginklą, tuo didesnė branduolinio karo tikimybė. Todėl XX a. antroje pusėje pradėta kurti tarptautinė sutarčių, priežiūros ir normų sistema, skirta ginklų plėtrai riboti ir pabrėžti, kad branduolinė grėsmė yra visos žmonijos, o ne vien atskirų valstybių problema.

 

Vienas svarbiausių šios sistemos ramsčių tapo 1968 m. pasirašyta Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis, įsigaliojusi 1970 m. Ji grindžiama trimis pagrindiniais principais: neplatinimu, nusiginklavimu ir teise į taikų branduolinės energijos naudojimą. 1995 m. sutartis buvo pratęsta neribotam laikui. Jungtinių Tautų duomenimis, prie jos yra prisijungusi 191 valstybė, todėl tai laikoma viena plačiausiai priimtų ginklų kontrolės sutarčių pasaulyje.

 

Vis dėlto ši sistema niekada nebuvo universali. Indija, Pakistanas ir Izraelis sutarties nepasirašė, o Šiaurės Korėja 2003 m. paskelbė pasitraukianti ir 2006 m. atliko pirmąjį branduolinį bandymą. 1998–2017 m. pasaulyje buvo atlikta dešimt branduolinių bandymų: po du Indijoje ir Pakistane bei šeši Šiaurės Korėjoje.

 

Arsenalo didinimas

 

Šiandien branduoliniai ginklai tebėra vienas svarbiausių pasaulio saugumo klausimų. Naujausiu Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų insituto (SIPRI) vertinimu, 2025 m. devynios branduolinį ginklą turinčios valstybės kartu turėjo apie 12 241 branduolinę kovinę galvutę. Iš jų apie 9614 buvo karinėse atsargose, tinkamose galimam panaudojimui, apie 3912 – dislokuotos su operacinėmis pajėgomis, o maždaug 2100 laikytos aukštos parengties būsenoje. Kitaip tariant, nors nuo Šaltojo karo laikų bendras arsenalų skaičius sumažėjo, branduolinė grėsmė niekur nedingo.

 

Didžiausius arsenalus vis dar turi Rusija ir JAV. SIPRI vertinimu, šios dvi valstybės kartu valdo apie 90 % visų pasaulio branduolinių ginklų. Tuo pat metu kitos branduolinės valstybės aktyviai modernizuoja savo pajėgumus. Kinija sparčiausiai didina arsenalą – jo dydis per vienus metus išaugo nuo maždaug 500 iki apie 600 kovinių galvučių. Institutas taip pat nurodo, kad Rusija, Kinija, Indija, Pakistanas ir Šiaurės Korėja modernizuoja dvigubos paskirties raketų sistemas, o visos branduolinį ginklą turinčios šalys vienaip ar kitaip diegia naujas sistemas arba planuoja tai daryti.

 

Pavojinga įtampa Irane

 

Viena didžiausių šiandienos branduolinio saugumo problemų siejama su Iranu. Nors Teheranas ir toliau tvirtina, kad jo branduolinė programa yra taiki, tarptautinę bendruomenę neramina konkretūs techniniai faktai. Iranas daugelį metų didino urano sodrinimo apimtis ir pasiekė lygį, kuris civilinėje programoje laikomas itin jautriu. Iki 2025 m. birželio šalis buvo prisodrinusi uraną iki 60 % grynumo – tai jau arti ginkliniam uranui būdingo maždaug 90 % slenksčio. Todėl vis dažniau kalbama nebe apie teorinę, o apie praktinę galimybę Iranui greitai priartėti prie branduolinio ginklo slenksčio.

 

Padėtis dar labiau komplikavosi po 2025 m. įvykusių Izraelio ir JAV smūgių Irano branduoliniams objektams. Po jų veiklą šalyje sustabdė Tarptautinė atominės energijos agentūra (IAEA), o jos inspektoriai dėl saugumo išvyko iš šalies. Nuo to momento tarptautinė priežiūros sistema smarkiai susilpnėjo: Iranas nepateikė išsamaus atnaujinto atsiskaitymo apie paveiktas branduolines medžiagas, o agentūra nebeturi visos reikalingos prieigos prie bombarduotų objektų.

 

Diplomatinė situacija išlieka itin trapi. JAV siekia susitarimo, kuris užkirstų kelią Iranui įgyti branduolinį ginklą, tačiau pagrindinis ginčas nesikeičia jau daugelį metų. Vakarų valstybės reikalauja griežtų apribojimų, skaidrumo ir realaus tarptautinio tikrinimo, o Teheranas teigia, kad, būdamas Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties narys, turi teisę sodrinti uraną taikiems tikslams.

 

Įtampa pastebima ir tarptautinėse institucijose. Jungtinių Tautų forumuose Vakarų valstybės kaltina Iraną nepakankamai bendradarbiaujant su Tarptautine atominės energijos agentūra ir primena, kad tai vienintelė nebranduolinė valstybė, sukaupusi tokio lygio prisodrintą uraną. Rusija ir Kinija kritikuoja Vakarus teigdamos, kad šie branduolinį klausimą politizuoja ir silpnina diplomatines išeitis.

 

Autorė Monika Budnikienė