Joks papuošalas neatskleidžia brangakmenių blizgesio geriau nei auskarai. Vyrai ir moterys puošė ausis tūkstančius metų, o didžiąją dalį laiko dominavo taurieji metalai bei brangios iškastinės žaliavos. Auskarų istorija – ilga ir įdomi, aprėpianti bronzos amžių ir šiuolaikines tendencijas.

 

Pirmykštės kultūrosBeautiful,Girl,.,Fashionable,And,Stylish,Woman,In,Trendy,Jewelry

 

Auskarų istorija prasidėjo prieš 5000 metų, kai Alpėse, netoli Italijos ir Austrijos sienos, mirė vyras, vėliau pavadintas Ötzi. Tai seniausias Europoje išlikęs žmogaus pavidalas (mumija). Kūnas rastas 1991 m., tačiau datuojamas 3300 m. pr. Kr. Puiki palaikų būklė suteikė archeologams ir priešistorės tyrėjams daug informacijos apie tai, kaip gyveno pirmykščiai žmonės. Įdomu, kad Ötzi oda buvo nusėta tatuiruotėmis, ausų lezgeliuose – 7–10 mm skersmens skylės, atsiradusios naudojant improvizuotus auskarus. Šis faktas privertė permąstyti anksčiau priimtas nuostatas apie kūno suvokimą ir puošybos reikšmę. Ötzi atvejis – įrodymas, kad žmonės nešiojo auskarus 1000 metų anksčiau, nei manyta. Pirmosios žaliavos buvo kaulai, kriauklės, medžio gabaliukai, vėliau metalas (bronza). Vienas garsiausių Mesopotamijos juvelyrikos pavyzdžių yra Uro karalienės Puabi auksiniai auskarai, rasti dabartinio Irako teritorijoje, datuojami 2600–2450 m. pr. Kr.

 

Archeologiniai radiniai rodo, kad prieš 4000 metų žiediniai auskarai buvo labai populiarūs Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Maždaug 1800 m. pr. Kr. Mino civilizacijos paliktose freskose vaizduojami Pietų Egėjo jūroje esančios Santorinio salos, kuri dabar yra Graikijos dalis, gyventojai, dėvintys ausų aksesuarus. Senovės persų kariai tikėjo, kad papuošalai apsaugo mūšyje ir padeda laimėti kovą.

 

Senovės civilizacijos

   

Egiptiečiai nešiojo auskarus maždaug nuo 1650 m. pr. Kr. Pirmieji pasipuošė faraonai, vėliau tendencija išplito visuomenėje. Gamybai naudotas auksas ir brangakmeniai, tokie kaip turkis, lazuritas, jaspis. Papuošalai saugojo nuo ligų, nelaimių, garantavo sėkmę. Gyvavo kačių kultas, todėl aptinkama daug statulų ir piešinių, vaizduojančių gyvūnus su auskarais. Šeimininkai, laidodami augintinės mumiją, į sarkofagą įdėdavo brangių papuošalų, esą praversiančių pomirtiniame pasaulyje. 1923 m. atidarius Tutanchamono (1341–1323 m. pr. Kr.) kapą pastebėta, kad faraono ausys pradurtos, o šalia guli puošnūs auskarai. Tradicinėje laidojimo kaukėje taip pat buvo skylučių papuošalams. Tutanchamonas mirė sulaukęs vos 18 ar 19 metų, todėl manoma, kad senovės Egipte auskarus nešiojo net vaikai. Vėliau Kleopatra (69–30 m. pr. Kr.), norėdama padaryti įspūdį romėnų generolui Markui Antonijui, acte ištirpino perlų auskarus. Tuo metu itin retas brangakmenis galėjo būti vertas apie 3,4 mln. Eur.

 

Tyrėjai įsitikinę, kad senovės civilizacijose auskarai apibrėžė kilmę, turtą, socialinį statusą ar politinę pakraipą. Kai kurios gentys dėvėjo papuošalus kaip apsauginį skydą, nes tikėjo, jog demonai patenka į smegenis per ausis. Įdomu, jog Buda vaizduojamas su nutįsusiais ausų lezgeliais, bet be auskarų. Vadinasi, kažkada nešiojo sunkius papuošalus, kurie ištampė audinius, tačiau vėliau atmetė materialius dalykus ir pasišventė dvasingumui.

 

Ankstyvaisiais senovės Romos laikais auskarais puošėsi tiek vyrai, tiek moterys. Jie buvo neįtikėtinai populiarūs valdant imperatoriui Julijui Cezariui (100–44 m. pr. Kr.). Žlugus santvarkai, auskarai atiduoti išimtinai moterų garderobui. Sumenko ritualinės ir apsauginės asociacijos, sustiprėjo turto ir prabangos simbolinė reikšmė. Bėgant laikui sudėtingo dizaino papuošalus iš aukso, sidabro, bronzos dėvėjo tik kilmingi asmenys, kad pabrėžtų socialinę atskirtį nuo varguomenės.

 

Viduramžiai ir Renesansas

   

V–XIV a. auskarus nurungė žiedai, karoliai, segės, medalionai. Madoje įsitvirtino ausis dengiantys elementai, tokie kaip kepuraitės ir aukštos apykaklės, taip pat uždaros šukuosenos. XIII a. Europoje Bažnyčia uždraudė auskarų vėrimą, todėl papuošalus dėvėjo tik vagys ir kiti žemesnės klasės atstovai. Auskarai kaldinti iš pigaus metalo, pavyzdžiui, žalvario ar alavo. Priešingai nei Senajame žemyne, Azijoje auskarai išliko svarbiu saviraiškos įrankiu. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje puošėsi abi lytys, o dizainas atspindėjo augalinius motyvus. Kinijoje auskarai buvo teatro kostiumų dalis.

 

Renesanso epochoje (XIV–XVII a.), kai sparčiai vystėsi kultūra ir menas, juvelyrika įgavo antrą kvėpavimą. Į madą sugrįžo trumpesni plaukai, papuošalų dizainas tapo sudėtingas ir išraiškingas. Aukštesnės klasės moterys rinkosi išimtinai brangakmenius, o perlai buvo laikomi aukščiausiu to meto mados pareiškimu. Išskirtinis bruožas – netaisyklingos formos perlai, dar vadinami barokiniais. Palaipsniui auskarus prisijaukino džentelmenai, dažniausiai atstovaujantys netradicinėms profesijoms. Ausis buvo prasivėręs rašytojas ir poetas V. Šekspyras, keliautojas F. Dreikas, politikas, keliautojas ir rašytojas V. Rolis.

 

Panašiu laiku masyvūs auksiniai auskarai paplito tarp jūreivių. Tikslas buvo itin žemiškas. Jeigu žmogus iškristų iš laivo ir paskęstų, o kūną išmestų į krantą, būtų už ką palaidoti. Kai kurie jūreiviai išgraviruodavo gimtojo uosto pavadinimą, kad nelaimės atveju kūnas būtų grąžintas artimiesiems. Jauniems piratams pirmas auksinis auskaras prilygo apdovanojimui. Įvertinimo sulaukdavo apiplėšę pirmą laivą savo gyvenime. Tikėta, kad papuošalas saugo nuo jūros ligos, pagerina regėjimą, neleidžia paskęsti. Tam tikros formos auskarai parodydavo, kad piratas išgyveno laivo katastrofą.

 

Karalių Jurgių ir Viktorijos epocha

 

1714–1837 m. išpopuliarėjo auskarai sietynai, sudaryti iš keliais aukštais sukabintų brangakmenių. Puikiai atspindėjo to laikotarpio estetikos suvokimą. Pagrindą sudarė vienas stambus akmuo ties ausies lezgeliu, prie kurio tvirtinosi 3 mažesni elementai, prie jų – dar smulkesni. Naudoti spalvoti brangakmeniai, tokie kaip rubinas, safyras, smaragdas, granatas. Galiausiai išaušo deimantų triumfo akimirka. Papildomo puošnumo suteikė filigraninės detalės iš metalo. Dizainas priminė madingus krištolinius sietynus, kabinamus rūmuose ir bažnyčiose. Dominavo aukštos šukuosenos ir ant viršugalvio suformuoti plaukai, kurie visiškai atidengė ausis. Papuošalai buvo tokie sunkūs, kad ištampydavo lezgelius visiems laikams.

 

Karalienės Viktorijos laikotarpio (1837–1901 m.)pradžiojeauskarų aktualumas sumenko, nes į madą sugrįžo ausis dengiančios šukuosenos bei diademos. Tačiau 1860-aisiais atsirado kabančių lašelių dizainas – šiek tiek kuklesnė sietynų versija. Pagrindą sudarė vienas stambus akmuo, prie jo kabojo tik vienas pailgas narelis. Papuošalus ypač mėgo Anglijos karalienė, kurios skonį kopijavo ne tik šalies aukštuomenė, bet ir visa Europa. Monarchė paliko žymų pėdsaką mados evoliucijoje. Tobulėjant apdirbimo technologijoms akmenys įgavo briaunų, spindesio ir taisyklingas formas. Daugelis visame pasaulyje išlikusių istorinių papuošalų mena būtent šį laikotarpį.

 

XX a. ir šiuolaikinės tendencijos

   

Art nouveau (1890–1910 m.) ir Art deco (1910–1939 m.) stiliai iš esmės pakeitė juvelyrikos dizainą. Buvo neįtikėtinai populiarios tiek geometrinės, tiek augalų formos, kas skatino auskarų nešiojimą. 1920-aisiais aktualūs ilgi auskarai, 1930-aisiais – apsiribojo ausies lezgeliu. Didesnes ir mažesnes akutes gamindavo ne tik iš tradicinių brangakmenių, bet iš pigesnių alternatyvų, tokių kaip spalvotas stiklas. 1950-aisiais karalienė Elžbieta II įskiepijo vadinamojo angliško užsegimo madą. Įveriami auskarai nurungė užsegamus papuošalus. Keista, bet šiuolaikinė ausų vėrimo procedūra plačiai paplito visuomenėje tik 1970-aisiais, nors kai kurie gydytojai taikė ją gydymo tikslais. Papuošalai ausyse tapo išraiškingu įvaizdžio akcentu, kartu su tiesiomis šukuosenų ir drabužių linijomis. Prasidėjo pirmieji eksperimentai verti į vieną lezgelį kelis auskarus arba pradurti ausies kremzlę.

 

1990-aisiais sugriuvo lyčių stereotipai, vyrai susigrąžino teisę į auskarus. Išpopuliarėjo dideli žiedai, drąsios spalvos ir masyvios formos iš plastiko. Augo pigios bižuterijos paklausa, todėl aktualios tendencijos buvo prieinamos visiems visuomenės sluoksniams. XX a. pradžia nepasiūlė stiliaus naujovių, tačiau sutelkė dėmesį į paprastumą ir funkcionalumą. XXI a. susijęs su papuošalų demokratizavimu ir personalizavimu. Auskarai dar niekada nebuvo tokie populiarūs kaip saviraiškos priemonė. Stilių įvairovė ir panaudojimo skirtingose kūno vietose galimybės kuria individualų įvaizdį, kuris nepriklauso nuo lyties, amžiaus, socialinio statuso, aprangos taisyklių. Auskarai toliau pasakoja istoriją, kuri pasiekia kiekvieną ausį.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė