Pavasarį ir vasarą sodininkų rankos retai būna švarios. Jos purvinos nuo žemės, kvepia pomidorų daigais, subraižytos rožių spyglių, pavargusios nuo ravėjimo. „Tik minutė be pirštinių“, „dar vieną lysvę ir viskas“ – pažįstama? Smulkūs įsipjovimai ar nubrozdinimai atrodo menkniekis, tačiau būtent per juos į organizmą gali patekti bakterijų, o išsausėjusi, sutrūkinėjusi oda tampa jautri ir skausminga. Dirbant sode ar darže verta pasirūpinti ne tik augalais, bet ir rankomis – jos visą sezoną bus pagrindinis darbo įrankis.

 

Dažniausi susižeidimai sodeThe,Surface,Of,A,Wooden,Table.,There,Is,A,Red

 

Darbas lauke atrodo ramus, net terapinis – ravint galva išsivalo, genint krūmus mintys nurimsta. Tačiau rankoms tai tikras išbandymas. Oda nuolat liečiasi su šiurkščiais paviršiais, veikiama drėgmės, saulės spindulių ir žemės, todėl netgi trumpas darbas gali palikti pėdsakų.

 

Smulkūs įsipjovimai. Genint krūmus ar karpant šakas net ir patyrusiems sodininkams pasitaiko slystelėti. Maži pjūviai kraujuoja negausiai, todėl į juos numojama ranka. Vis dėlto per tokius, atrodytų, menkus pažeidimus lengvai patenka nešvarumų, augalų sulčių ar dirvožemio bakterijų. Jei žaizdelė nebus išplauta ir dezinfekuota, ji gali parausti, tapti jautri ar net pradėti pūliuoti.

 

Nubrozdinimai ir įdrėskimai. Šakos, rožių spygliai, vielinės tvoros, akmenys – oda lengvai pažeidžiama, ypač skubant ar dirbant be pirštinių. Nubrozdinimai dažnai būna paviršiniai, tačiau skausmingi, nes pažeidžiamas viršutinis odos sluoksnis. Tokios vietos tampa jautrios vandeniui, žemei ir gyja lėčiau, jei nuolat dirginamos.

 

Sausumas ir įtrūkimai. Nuolatinis sąlytis su žeme, vandeniu, saule ir vėju silpnina odos apsauginį barjerą. Rankos ima šiurkštėti, oda praranda elastingumą, aplink nagus atsiranda skausmingų įtrūkimų. Kartais jie tokie gilūs, kad kraujuoja, o kiekvienas prisilietimas sukelia nemalonų tempimo ar deginimo pojūtį. Tokia oda ne tik atrodo pavargusi, bet ir prasčiau saugo nuo aplinkos poveikio.

 

Dirvos bakterijų rizika. Dirvožemyje gausu mikroorganizmų – dauguma jų nepavojingi, tačiau patekę į atvirą žaizdą gali sukelti uždegimą. Net maža žaizdelė gali tapti infekcijos židiniu, jei nebus tinkamai išvalyta ir apsaugota. Ypač atsargiems būti, jei imunitetas nusilpęs ar žaizda gyja lėtai.

 

Tad svarbiausia – ne ignoruoti, o reaguoti iš karto. Kelios minutės, skirtos žaizdai praplauti ar odai sudrėkinti, padės išvengti nemalonių komplikacijų ir leis sodo darbais mėgautis be papildomų rūpesčių.

 

Pirmosios pagalbos rinkinys

 

Tam, kad nereikėtų bėgti į namus kiekvieną kartą įsidūrus ar įsipjovus, verta turėti nedidelį rinkinį, kurį galima laikyti sodo namelyje, terasoje ar net rankinėje. Tokia vaistinėlė leidžia reaguoti iš karto, o būtent greita reakcija dažniausiai ir apsaugo nuo komplikacijų.

 

Ką turėti po ranka?

 
  • Švarų vandenį arba fiziologinį tirpalą žaizdai nuplauti – pirmiausia svarbu pašalinti žemės likučius ir nešvarumus.
  • Dezinfekcinį skystį, kad sumažėtų infekcijos rizika.
  • Sterilių servetėlių ar marlės gabalėlių – švelniai nusausinti ar trumpai uždengti.
  • Pleistrų (geriausia kelių dydžių ir atsparesnių vandeniui), kad apsaugotų žaizdelę tęsiant darbus.
  • Žaizdų gijimą skatinantį tepalą – padės odai greičiau atsigauti.
  • Apsauginę ir drėkinamąją priemonę rankoms, nes dažna problema – ne tik žaizda, bet ir bendras odos išsausėjimas.
 

Pirmas žingsnis visada turėtų būti žaizdos išvalymas, net jei atrodo nereikšminga. Tekantis vanduo ar fiziologinis tirpalas padeda pašalinti nematomus nešvarumus. Tik tuomet – dezinfekcija ir, jei reikia, apsauga pleistru. Jei žaizdelė maža ir nekraujuoja, kartais pakanka švariai nuplauti ir leisti odai kvėpuoti.

 

Ne mažiau svarbu po kiekvieno darbo skirti dėmesio visoms rankoms, ne tik sužeistai vietai. Net ir be matomų pažeidimų oda po darbo lauke išsausėja, praranda elastingumą. Laiku sudrėkinta ir suminkštinta greičiau atsikuria, tampa atsparesnė, mažėja įtrūkimų tikimybė.

 

Toks paprastas, bet apgalvotas rinkinys leidžia jaustis ramiau žinant, kad netikėtas įsipjovimas nesugadins nei nuotaikos, nei likusios dienos planų.

 

Svarbu pasirūpinti iš karto

 

Oda – pirmasis apsauginis barjeras, sergstintis nuo aplinkos poveikio, bakterijų ir mechaninių pažeidimų. Kai ji pažeista, suskilinėjusi ar stipriai išsausėjusi, natūrali apsauga silpnėja. Net ir smulkūs įtrūkimai gali tapti vartais infekcijai, o kartu – nuolatiniu diskomforto šaltiniu. Skirtingai nei lygus pjūvis, kuris dažnai gyja gana greitai, nelygūs, išsausėjusios odos įtrūkimai gali užsitęsti, skilinėti iš naujo ir sukelti nemalonų tempimo ar deginimo pojūtį.

 

Darže ar sode rankos nuolat liečiasi su vandeniu, žeme, trąšomis. Po darbų jas plauname dažniau ir kruopščiau nei įprastai, tačiau dažnas plovimas, ypač su stipresniais prausikliais, dar labiau pašalina natūralų apsauginį odos sluoksnį. Jei po kiekvienos dienos oda lieka be papildomos priežiūros, ilgainiui atsiranda šiurkštumas, tempimo jausmas, paraudimas. Kai kuriems gali išsivystyti net kontaktinis dermatitas – oda tampa jautri, pleiskanoja, ima niežėti.

 

Svarbu suprasti, kad rankų priežiūra – tai ne tik estetikos klausimas. Sveika, sudrėkinta ir elastinga oda greičiau atsistato po smulkių pažeidimų, rečiau skilinėja, atsparesnė aplinkos veiksniams. Todėl rūpinimasis rankomis turėtų būti ne atsitiktinis, o sistemingas, kaip ir augalų laistymas. Reguliarus dėmesys šiandien padeda išvengti didesnių problemų rytoj.

 

Rankų priežiūra po darbų – ne prabanga, o būtinybė

 

Grįžus iš daržo verta skirti kelias minutes sau. Nors dažnai skubame ruošti vakarienę ar griebiamės kitų darbų, būtent šis trumpas sustojimas padės išsaugoti rankų sveikatą visam sezonui.

 

1. Švelniai, bet kruopščiai nusiplauti rankas. Geriausia – ne karštu, o drungnu vandeniu, kad oda dar labiau neišsausėtų. Svarbu nuvalyti žemės likučius ir aplink nagus, kur dažnai kaupiasi nešvarumų.

 

2. Nusausinti netrinant. Rankšluosčiu ar servetėle geriau švelniai prispausti odą, o ne stipriai trinti, ypač jei yra smulkių pažeidimų. Nepamiršti tarpupirščių ir vietų aplink nagus.

 

3. Atkurti odos drėgmę ir minkštumą. Po darbo su žeme ir vandeniu oda netenka natūralių riebalų, tampa jautresnė, praranda elastingumą. Jeigu ji lieka be apsaugos, kitą dieną gali atsirasti tempimo pojūtis ar smulkių įtrūkimų. Vien paprasto, lengvos tekstūros kremo kartais nepakanka, ypač jei rankos linkusios sausėti. Tokiu atveju gali padėti specialūs rankų minkštinimo skysčiai, kurie ne tik drėkina, bet ir padeda atkurti apsauginį odos sluoksnį, suminkština šiurkščias vietas, mažina tempimo pojūtį. Reguliariai naudojami gali padėti išlaikyti odą elastingą net intensyviai sodininkaujant. Ypač svarbu pasirūpinti oda dar prieš atsirandant giliems įtrūkimams – tada priežiūra paprastesnė, o rankos išlieka švelnesnės, atsparesnės ir malonesnės liesti visą sezoną.

 

Autorė Jūratė Survilė