Medžiai visais laikais laikomi didingu gamtos stebuklu. Jie suteikia pastogę, maistą, pavėsį, net gyvybiškai būtiną deguonį. Visgi jų pasaulis daug sudėtingesnis ir paslaptingesnis nei galėjome pagalvoti. Įrodyta, kad medžiai geba jausti, bendrauti tarpusavyje, turi atmintį… Ko dar nežinome apie šiuos tyliai gyvenančius milžinus?

 

Geba jaustiForest,Mountain,,Green,Trees,And,Woods

 

Nors medžiai neturi smegenų ar nervų sistemos kaip gyvūnai, jie geba jausti aplinką bei į ją reaguoti. Moksliniai tyrimai rodo, kad medžiai gali „jausti“ lytėjimą, garsą, šviesą, gravitaciją, net aplinkinių organizmų buvimą. Jei augalas nuolat liečiamas ar veikiamas vėjo, jis pradeda augti kitaip – tampa tvirtesnis ir storesnis. Šis procesas vadinamas morfogeneze. Beje, dažnai liečiami medžiai gali augti lėčiau, nes daugiau energijos skiria apsauginiams mechanizmams. Moksliniai eksperimentai atskleidė, kad „jaučia“ ne tik augalo kamienas, šakos bei šaknys, bet net ir lapai. Pvz., lietaus lašams palietus lapus, medžiai iš karto suaktyvina apsauginių baltymų išsiskyrimą, kad efektyviau apsisaugotų nuo galimų bakterijų.

 

Galima teigti, kad medžiai turi ne tik „lytėjimo“ pojūtį, bet ir savotišką „regą“. Augalai turi specialius fotoreceptorius, kurie padeda jiems „matuoti“ dienos ilgį ir kryptį, iš kurios sklinda šviesa. Jie netgi gali „prisiminti“ šviesos ciklus ir prisitaikyti prie jų. Tai jiems padeda atpažinti metų laikus bei tiksliai nuspręsti, kada mesti lapus ar pradėti žydėti.

 

Kai kurie moksliniai tyrimai rodo, kad medžiai turi ir „klausą“. Jų šaknys geba reaguoti į tam tikrus žemus dažnius ir netgi skverbtis vandens šaltinio link, jei girdimas jo tekėjimas. Taip pat įrodyta, jog augalai geba identifikuoti vabzdžių kramtymo garsą ir į jį reaguodami ima gaminti apsaugines chemines medžiagas.

 

Galiausiai jau neabejojama ir tuo, kad medžiai „jaučia“ skausmą. Kai augalas sužeidžiamas, į kitas savo dalis siunčia elektrinius signalus, primenančius nervinius impulsus. Taip suaktyvinamas bendras gynybos mechanizmas. Kai kurie medžiai, pvz., akacijos, reaguodami į skausmą išskiria karčiąsias chemines medžiagas, kurios atbaido vabzdžius ir kitus potencialiai pavojingus gyvūnus.

 

Bendrauja tarpusavyje

 

Nors medžiai neturi smegenų, jų reakcijos į aplinką yra sudėtingos ir gerai organizuotos. Kai kurie mokslininkai net kelia hipotezę, kad augalai turi „kolektyvinį intelektą“, kuris leidžia jiems prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Ar tai reiškia, kad miškai yra didžiulės gyvos mąstančios ekosistemos? Galbūt dar neturime galutinio atsakymo, bet kuo daugiau sužinome apie medžius, tuo labiau jie stebina.

 

Medžių šaknys sujungtos per grybieną – grybų hifus, kurie sudaro sudėtingą požeminį tinklą, leidžiantį perduoti informaciją ir maistines medžiagas. Grybai sudaro simbiotinį ryšį su medžiais: jie gauna cukrų iš medžių, o mainais perduoda maistingąsias medžiagas ir informaciją. Kai vienas medis patiria stresą (pvz., užpuola vabzdžiai), jis siunčia cheminius signalus per grybieną kaimyniniams medžiams, įspėdamas juos apie pavojų. Motininiai medžiai (seni, dideli medžiai) gali maitinti jaunus, silpnesnius medžius per šį tinklą, padėdami jiems išgyventi. Šį fenomeną atrado mokslininkė Suzanne Simard, kuri įrodė, jog medžiai per mikorizinę grybieną gali netgi dalintis anglies junginiais su kitais augalais.

 

Apskritai medžiai geba atskirti savo giminaičius ir priešus. Savos rūšies augalus jie palaiko, su jais dalinasi maistinėmis medžiagomis. Štai jusdami šalia augantį konkurentą jie išskiria daugiau augimo hormonų, kad užaugtų aukštesni ir gautų daugiau saulės šviesos bei taip nustelbtų kitos rūšies augaliją. Kai kurie medžiai į aplinką netgi išskiria toksinų – taip gina savo teritoriją.

 

Beje, minėtos toksinės medžiagos gali būti ir komunikacijos priemonė. Medžiai gali bendrauti per cheminius junginius, vadinamus lakiaisiais organiniais junginiais, kuriuos jie išskiria į orą. Pvz., kai vieną Afrikoje augančią akaciją ima ėsti žirafos, ji į orą išskiria taninų bei cheminių medžiagų, kurios signalizuoja kaimyninėms akacijoms sustiprinti savo gynybą. Dėl to gretimi medžiai tampa kartesni ir mažiau patrauklūs gyvūnams. Spygliuočiai tuo pačiu gynybiniu / komunikaciniu tikslu susidūrę su pavojumi į aplinką išskiria specifinių terpenų, kurie padeda apsisaugoti nuo kenkėjų ir gali įspėti kitus medžius apie pavojų. Įdomu tai, kad kai kurie augalai naudoja lakiuosius organinius junginius norėdami pritraukti vabzdžius, kurie minta jų priešais, pvz., amarais.

 

Ar galėtų komunikuoti su žmonėmis?

 

Jeigu medžiai galėtų su mumis šnekėtis, ką jie pasakytų? Toks klausimas atrodo visiškai iš fantastikos srities. Visgi mokslui tampa vis aiškiau, kaip medžiai bendrauja tarpusavyje, net yra tikinčių, kad šioje srityje ateityje būtų galima rasti būdą, kaip ir mes galėtume „pasikalbėti“ su medžiais. Augalai komunikuodami naudoja cheminius, elektrinius ir fizinius signalus, todėl ateityje galime sukurti technologijas, kurios padėtų mums suprasti jų „kalbą“.

 

Augalai jau dabar naudojami kaip gyvi jutikliai: kai jie patiria stresą (pvz., per mažai vandens, per daug taršos), jų elektriniai signalai keičiasi. Mokslininkai kuria specialius jutiklius, kurie gali aptikti šiuos pokyčius ir versti juos į mums suprantamus duomenis. Pvz., Japonijoje atliktas eksperimentas, kuriame elektrodai buvo pritvirtinti prie augalų lapų, leidžiant stebėti jų elektrinius signalus realiu laiku. Kol kas viskas pradiniame tyrimų lygmenyje, tačiau galbūt ateityje tai prives iki išmaniųjų miškų, kurie gebės patys pranešti apie savo būklę ir reikiamą pagalbą.

 

Mokslininkai jau žino, kad kai augalams trūksta vandens, jie gali skleisti labai aukšto dažnio ultragarso garsus. Juos gali užfiksuoti specialūs prietaisai – tai reiškia, kad ateityje galėtume „išklausyti“, ką medžiai jaučia ir ko jiems reikia.

 

Dar vienas būdas komunikuoti su medžiais – „užuosti“ jų skleidžiamą informaciją. Augalai gresiant pavojui keičiasi cheminiais junginiais, todėl mokslininkai jau bando sukurti dirbtinius jutiklius, kurie galėtų aptikti šiuos signalus. Pvz., jei medis pradeda išskirti tam tikrus terpenus, tai galėtų reikšti, kad jį puola kenkėjai ar jis kenčia nuo sausros. Specialios technologijos galėtų „užuosti“ šiuos pokyčius, juos interpretuoti ir paversti mums aiškiai suprantama informacija.

 

Galiausiai kyla minčių, jog su medžiais galėtume bendrauti per elektros bangas. Kai kurie eksperimentai jau rodo, kad augalai reaguoja į tam tikrus elektrinius impulsus ir net gali „mąstyti“ apie savo aplinką. Mums reikėtų tik sukurti specifinį „žodyną“.

 

Vandens atmintis

 

Vienas labiausiai intriguojančių gamtos reiškinių yra idėja, kad vanduo gali turėti atmintį. Ši teorija kyla iš kai kurių eksperimentų, rodančių, jog vandens molekulės gali išlaikyti tam tikrą informaciją net ir po to, kai iš jų pašalinamos visos priemaišos. Kuo tai susiję su medžiais? Ogi jie sugeria vandenį per šaknis ir, jei vanduo gali saugoti informaciją, kyla klausimas – ar medžiai gali „atpažinti“, ką šis vanduo yra patyręs anksčiau? Kai kurie tyrimai rodo, kad medžiai, laistomi „informuotuoju“ vandeniu (t. y. tokiu, kuris buvo veikiamas tam tikrų energinių ar cheminių struktūrų), gali augti greičiau arba kitaip reaguoti į aplinką. Ši teorija dar nėra iki galo įrodyta, tačiau mokslininkai vis dažniau diskutuoja apie vandens struktūros įtaką biologiniams organizmams.

 

Įdomu

   
  • Nauji eksperimentai rodo, kad augalai gali reaguoti į žmogaus buvimą net be tiesioginio kontakto.
  • Japonų mokslininkai tyrinėja galimybę naudoti medžius kaip natūralius elektros generatorius – jie atrado, kad tam tikri augalai gali generuoti mažą elektros srovę.
  • Kai kurie medžiai geba „vaikščioti“. Amazonės atogrąžų miškuose paplitęs Socratea exorrhiza, dar vadinamas „vaikščiojančiu medžiu“, gali per metus pajudėti iki 2–3 metrų! Jis išaugina naujas šaknis saulės link, o senosios nunyksta, leisdamos jam „persikelti“ į geresnę vietą.
  • Jei medis netenka šerdies (pvz., dėl puvimo ar žaibo smūgio), jis vis tiek gali gyventi ir augti daugelį metų, nes gyvybiškai svarbūs audiniai išsidėstę žievėje.
  • 1971 m. „Apollo 14“ misijos metu kosmose pabuvojo ir 500 medžių sėklų. Vėliau iš jų užauginti medžiai pasodinti įvairiose pasaulio vietose ir vadinami „Mėnulio medžiais“.

 

Autorė Jūratė Survilė