Kasmet naujienų portalų pramogų skiltyse pasirodo Mišelio de Nostradamo (Michel de Nostredame) vardas. Nors šis XVI a. Prancūzijoje gyvenęs vyras buvo sumanus astrologas ir įgudęs gydytojas, šiuolaikinėje žiniasklaidoje minimi ne jo moksliniai atradimai, bet cituojamos paslaptingos eiliuotos pranašystės. Tiesa, kol vieni su nerimu laukia jų išsipildymo, kiti prisimena ne visai romantiškus realaus gyvenimo faktus.

 

2025 metai ir popiežiaus likimasAstrologer,Nostradamus,Vector,Caricature,Illustration.,Michel,De,Nostredame,Seeing,Through

 

Nostradamo pranašystės nėra tiesiogiai datuotos, tačiau daugelis tyrinėtojų bando susieti jo tekstus su konkrečiais laikotarpiais. Jų manymu, kai kurie ketureiliai galimai susiję ir su 2025-aisiais. Nostradamas dažnai rašė apie klimato pokyčius, socialinius sukrėtimus, technologijų vystymąsi ir geopolitinius konfliktus. O šios temos dabar aktualesnės nei bet kada anksčiau. Manoma, kad pranašautojas numatė, jog šie metai bus pažymėti pasaulinių perversmų. Interpretuotojai tikina, kad šio prancūzų regėtojo pranašystėse minimas didžiulio masto konfliktas Artimuosiuose Rytuose. Tai žada būti ne tik to regiono, bet ir viso pasaulio problema, didinanti bendrą įtampą. Taip pat didelė politinė įtampa galima Rytų Europoje. Savo ketureiliuose Nostradamas dažnai mini „ugnį danguje“ ir „didžiuosius karus“, todėl kai kurie mano, kad jis numatė pasaulinius konfliktus, susijusius su galingais naujais ginklais.

 

Nostradamo ketureiliuose kalbama apie ugnį iš dangaus, žemės drebėjimus ir potvynius. Tai aiškinama kaip nuorodos į didžiulius miškų gaisrus, cunamius ir žemės drebėjimus. Kai kuriose pranašystėse užsimenama apie ateitį, kai didelės pasaulio dalys bus apsemtos vandens, o tai gali būti susiję su klimato kaitos nulemtu jūros lygio kilimu. Nors Nostradamo pranašystes dažnai gaubia pražūtis ir niūrumas, dalyje ketureilių kalbama apie atgimimo ir nušvitimo laikotarpį. Neva po didelių kančių žmonija taps išmintingesnė ir vieningesnė. Kai kurie vertėjai tai sieja su galimu pasauliniu sąmonės pasikeitimu 2025 m., kai žmonės visame pasaulyje susiburs spręsti bendrų iššūkių, ypač klimato kaitos ir socialinio teisingumo srityse.

 

Šiuo metu atidžiausiai nagrinėjami tie Nostradamo ketureiliai, kuriuose tariamai minimas dabartinis popiežius Pranciškus. 88-erių dvasininkas kovoja su inkstų nepakankamumu, o jo būklė kelia nerimą tikintiesiems visame pasaulyje. Ketvirtojoje centurijoje, 10-ame ketureilyje, Nostradamas rašė apie „labai seną pontifiką“, po kurio bus išrinktas „solidaus amžiaus Romos popiežius“. Jis neišvengiamai „susilpnins sostą“, o tai galimai taps Bažnyčios griūties pradžią žyminčiu įvykiu. Šių eilučių vertėjai teigia, kad tai nuoroda į popiežių Benediktą XVI ir po jo atėjusį popiežių Pranciškų. Patys atkakliausi pranašysčių tyrinėtojai net tikina, kad po šio pontifiko mirties suorganizuota konklava taps ne naujojo Šventojo Sosto paveldėtojo rinkimais, tačiau mūšiu dėl išlikimo. Mat Nostradamas pranašavo: „Kai žemė šauks ir žmonės ims verkti, / Nauja šviesa pasieks pasaulį iš Rytų. / Dvasios pabus, ir tikėjimas atgis, / Harmonija užims chaoso vietą.“ Manoma, kad tai užuomina, jog tikintieji ims masiškai atsigręžti į rytietiškas religijas.

 

Nepasotinamas noras tikėti išpranašauta ateitimi

 

Kone visos Nostradamo pranašystės neaiškios. Senąja prancūzų kalba sudėlioti žodžiai sunkiai suvokiami šiuolaikiniams žmonėms. Ir tai veikiausiai viena iš priežasčių, kodėl Nostradamo pranašystės tokios populiarios – jos suteikia daug laisvės interpretacijoms. Populiarusis pranašas pranašystes išdėstė knygoje „Les Prophéties“ („Pranašystės“). Joje pateikė beveik 1000 ketureilių, suskirstytų į 10 centurijų. Jis tvirtino, kad regėjimai kilo iš dieviškojo įkvėpimo ir astrologinių skaičiavimų. Tačiau šiuolaikiniai istorikai pabrėžia, kad Nostradamas sąmoningai rašė dviprasmiškai, naudodamas simbolius, užuominas ir metaforas. Paprasčiau tariant, jas skaitantis žmogus šiose dviprasmybėse ir simboliuose randa savo įsitikinimų bei nuomonių patvirtinimą. O šiais laikais visuomenė tokio patvirtinimo siekia itin noriai. Psichologai paaiškina, kad žmonės turi prigimtinį norą suprasti ir kontroliuoti ateitį, ypač neramiais laikais.

 

Susidomėjimas pranašystėmis paprastai išauga krizių ir permainų laikotarpiais. Tai suteikia iliuziją, kad kažkas žino, kas vyks toliau, ir viskas klostosi pagal didesnį planą. Istoriškai Nostradamo pranašystės tapo ypač populiarios po Antrojo pasaulinio karo, kai žmonės ieškojo atsakymų į klausimą, kaip galėjo įvykti tokie siaubingi įvykiai. Vėliau jos pritaikytos šaltajam karui, 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuoliams, COVID-19 pandemijai ir daugeliui kitų reikšmingų įvykių. Visgi mokslininkai, tyrinėjantys Nostradamo fenomeną, pabrėžia keletą svarbių aspektų, kuriuos reikėtų turėti omenyje ieškantiems įrodymų, ar pranašystės tikrai išsipildė. Pirmiausia – vertimo problemos. Jau nebėra žmonių, kurie galėtų tiksliai išversti prancūzų, lotynų, graikų ir provansalų kalbų mišinį, kurį originaliai vartojo Nostradamas. Kitas svarbus aspektas – vadinamasis Forerio efektas. Tai psichologinis fenomenas, kai žmonės tiki bendro pobūdžio teiginiais, kurie atrodo pritaikyti asmeniškai. Galiausiai vertinant visas pranašystes veikia selektyvus dėmesys. Žmonės atkreipia dėmesį į neva išsipildžiusias, bet ignoruoja tūkstančius tų, kurios neišsipildė.

 

Žmonės laisvi pasirinkti – tikėti Nostradamo pranašystėmis ar ne. Visgi vienas klausimas istorikams neduoda ramybės. Kodėl būtent Nostradamas tapo populiariausiu pranašu istorijoje? Juk XVI a. pirmoje pusėje vien Paryžiuje buvo apie 30 tūkst. burtininkų, alchemikų, astrologų ir pranašautojų. Tokioje gausybėje ezoterikų būta tikrai talentingų žmonių, kurie iš tiesų gebėjo nemagiškais būdais prognozuoti ateitį, pavyzdžiui, įvertinti orų sąlygas pasėliams ir numatyti badmečius. Be abejo, netrūko daugybės šarlatanų. Visi šie kadaise gyvenę žmonės nesivargino pranašauti tolimesnės ateities nei keleri metai. O Nostradamas pasidarbavo iš peties ir pats savo raštuose nurodė, kad regi pasaulį nuo apytiksliai 1555-ųjų iki 3797 m. Tad stulbinančio populiarumo sulaukė ne todėl, kad jo pranašystės buvo tikslesnės: tiesiog jų užrašė daugiau nei kiti.

 

Kas jis buvo?

 

M. de Nostradamas gimė 1503 m. Prancūzijoje, Sen Remi mieste, žydų šeimoje. Siekiant išvengti tuo metu vykusio žydų persekiojimo, vaikas pakrikštytas ir auklėtas pagal katalikiškas tradicijas. Pasiturinčioje šeimoje augęs Mišelis buvo gabus mokslams, ypač matematikai, astronomijai ir alchemijai. Tai buvo įprastos to meto disciplinos. Tėvai pasirūpino, kad berniukas mokytųsi užsienio kalbų, nuolat skaitytų knygas ir savarankiškai gilintų žinias. Mokytis jam padėjo motinos brolis – gydytojas, dirbęs vieno iš stambiausių Prancūzijos feodalų dvare. Vos tik gabusis Mišelis sulaukė tinkamo amžiaus, tėvai išsiuntė mokytis į Avinjoną, tuometinį humanitarinių mokslų centrą. 1522 m. 19-metis įstojo į Monpeljė universitetą – vieną garsiausių Europoje. 1525 m. apgynė bakalauro laipsnį ir teisę savarankiškai verstis medicinos praktika. Šiame universitete žymusis pranašas bandė ieškoti vaistų ir atliko bandymus, tačiau vėliau vadovybė tai uždraudė. Tais pačiais metais Pietų Prancūziją nusiaubė maro epidemija. Jos metu Nostradamas užsitarnavo neįprastą reputaciją. Mat, kitaip nei buvo įprasta tuo metu, retai nuleisdavo pacientų kraują. Taip pat naudojo daug vaistinių žolelių. Užuot skatinęs sergančiuosius karštai melstis, atsižvelgdavo į Mėnulio fazę ar kitus astronominius aspektus.

 

Būtent kitoks požiūris į pasaulį neleido Nostradamui nurimti. Jis daug keliavo, lankė alchemikų paskaitas, net gavo leidimą lankytis tuometinio Popiežiaus bibliotekoje. Visgi galiausiai visą dėmesį sutelkė į okultizmą. To meto aukštuomenėje ateities spėjimai buvo itin populiarūs. Tad susidomėjimas gydytoju, kuris dar užsiima okultinėmis praktikomis, pamažu augo. 1531 m. Nostradamas vedė menkos kilmės damą ir susilaukė dviejų vaikų. Deja, kilus dar vienai maro epidemijai žmona ir abu vaikai mirė. Tai tapo lūžio tašku Mišelio gyvenimo istorijoje. Šeimos ir gero gydytojo reputacijos netekęs (mat nesugebėjo išgydyti artimųjų) tapo tiesiog pranašu Nostradamu. Šis virsmas patraukė inkvizitorių dėmesį.

 

Nenorėdamas atsidurti Bažnyčios teisme leidosi keliauti po Prancūziją. Galiausiai atsidūrė didžiausiame Provanso regiono Ekso mieste. Kai Nostradamas įžengė į miestą, jame siautėjo maras. 1546 m. šiame regione darbavosi daug vietos didikų iškviestų gydytojų, tačiau Nostradamui sekėsi geriausiai. Jis pacientams, kurių simptomai dar neryškūs, liepdavo gerti paties pagamintų žolelių preparatų. Ir iš tiesų ankstyvojoje ligos stadijoje nuo uždegimo saugančių žolelių mišinys padėdavo išgyventi. Už ligonių gydymą Provanso parlamentas jam skyrė pensiją iki gyvos galvos. O vietinius didikus sužavėjo įžvalgos apie ateitį. Be to, Provanse jo nepersekiojo inkvizicija. Tad galiausiai legendinis pranašas nusprendė čia įsikurti. Jis vedė pasiturinčią našlę, su kuria susilaukė net šešių atžalų, ir apsigyveno Provanso Salone. Būtent čia užrašė didžiąją dalį pranašysčių. Tiesa, beveik visos paskelbtos jau po Nostradamo, kurį kaimynai ir amžininkai neretai apibūdindavo kaip išprotėjusį ar apsėstą, mirties. Kad ir kaip būtų keista, šie painūs raštai vis dar domina milijonus žmonių visame pasaulyje. Nors mokslininkai mano, kad Nostradamo ketureiliai tėra lakios ar net liguistos fantazijos vaisius, yra neabejojančių, kad būtent šįmet pavyks įrodyti, jog pranašystės tikrai pildosi.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė