Po kūrybiniu pseudonimu „Laumių pėdos“ slepiasi Miglė ir Gerda – mamos, folkloro ir istorijos mėgėjos. Apie kūrybą, baltišką pasaulėžiūrą bei tai, kaip šie aspektai pakeičia kasdienį gyvenimą kalbamės su viena projekto autoriųMigle Valaitiene.

 

Migle Valaitiene

Miglė Valaitienė

Migle, kodėl ieškodamos pavadinimo savo projektui pasirinkote būtent „Laumių pėdas“?

 

Laumės – mitinės būtybės, artimos Žemei Motinai, jos paslaptingos, turinčios galių, be galo mėgstančios vaikus ir juos globojančios. Laumių pėdos taip pat atkeliauja iš lietuviškų tikėjimų. Ant mitologinių akmenų esantys ženklai vadinami laumių pėdomis. Nusprendusios kurti įvairias priemones, skleisti idėjas, kurios leidžia šeimoms geriau pažinti baltų kultūrą, pasaulėžiūrą, papročius, mes jaučiamės tarsi įspaudžiančios protėvių pėdas į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą. Man atrodo, taip kuriame ryšį tarp praeities ir dabarties.

 

Kada ir kaip susidomėjote senosiomis baltų tradicijomis?

 

Aš susidomėjau ankstyvoje vaikystėje. Išgirdau per pasaulio pažinimą pradinėse klasėse, kad lietuviai tikėjo kitus dievus, tad kilo klausimas, kodėl tai pasikeitė. Kuo labiau augau, tuo labiau domėjausi, o paauglystėje dėl to visai pamečiau galvą. Gerda susidomėjo per narystę skautų organizacijoje – ten kai kuriuose tuntuose buvo daug baltiškų švenčių, dainų, temų.

 

Kas judvi su Gerda suvedė kūrybiniame kelyje?

 

Su Gerda susipažinome dainuodamos apeigų folkloro grupėje „Kūlgrinda“, bendroje baltų tikėjimo veikloje. Dabar turim ir daugiau bendrų hobių, pavyzdžiui, kartu lankome šunų dresūros pamokas (šypsosi).

 

Pirmiausia mudviem kilo mintis savo vaikams išleisti iliustruotą laišką nuo Kalėdų Senelio, kuris būtų grįstas baltų pasaulėžiūra. Buvo karantinas, taigi tuo metu nebuvo galimybės rengti gyvų renginių šia tema, kuriuos anksčiau darydavome. Tad nusprendėme kurti šį laišką, kuriame pasakojome vaikams apie Kalėdas iš baltiškosios pusės, kalbėjome apie tradicijas, mitus, ir pasiūlėme įsigyti kitiems. Tuo metu net nebuvome sukūrusios savo puslapio, tiesiog paskelbėme, o žmonės registravosi į paprastą „Google“ dokumento formą. Tikėjomės, kad reikės siųsti nors 50 laiškų, o siuntėme daugiau nei 300.

 

Paskui supratome, kad turime ir daugiau idėjų – atsirado ir baltiškas stalo žaidimas „Laumių stalelis“, ir laiškai Velykoms. Turime ir dar neįgyvendintų idėjų, kurios vis dar procese.

 

Tad didžioji dalis jūsų kuriamų produktų orientuoti į vaikus? Kodėl būtent ši auditorija?

 

Abi esame trijų vaikų mamos. Pirmiausia viską kuriame galvodamos apie savo šeimą ir vaikus (šypsosi). Mums atrodo, kad norint, jog tradicijos išliktų, jas reikia siųsti į ateitį, kitoms kartoms. Ir ne tik pasakoti, kokios jos buvo – to neužtenka. Svarbiausia pasakoti, ką tos tradicijos, įvaizdžiai, simbolika reiškia, tada tai atrodo prasminga ir verta tąsos, įtraukimo į šeimos tradicijas.

 

Kita vertus, apie baltų tradicijas komunikuojame ne tik su vaikais – daug veikėme senojo baltų tikėjimo lauke, pavyzdžiui, pagal baltų papročius rengėme ir vestuves, ir vaikų vardynas, ir kitas įvairias šventes.

 

Kodėl jums tai svarbu, artima?

 

Dalis ritualų senojoje baltų religijoje priklausė moterų sferai – tai mergvakariai ir palydėjimas į santuoką, gimdymas, vaikų vardynos, pasiruošimas laidotuvėms. Visa tai – didžiosios deivės Motinos, Žemynos, Laimos erdvės. Moterų ritualai paslaptingi, suteikiantys tvirtybę ir psichologinę atramą, uždari, jaukūs. Ir šiandien moterys ieško įvairių ratų, kur gali pasijusti saugios, suprastos ir palaimintos. Tokie susibūrimai padeda ištverti sunkius etapus, eiti darniai ir tvirtai motinystės keliu. Visgi naujieji ritualai dažniausiai pasiklysta įvairių tradicijų maišalynėje. Senieji baltiški tvirtai stovi ant tradicijos pagrindo. Būtent todėl mums jie prioritetas.

 

Ar būčiau teisi sakydama, kad laumė – tai viena moteriškojo įsikūnijimo formų? Kokią laumę matome senovės baltų pasaulėvaizdyje?

 

Laumė siejama su deive Laima, kuri globoja šeimas ir likimą. Laumės – įspūdingos būtybės. Jos gyvena paupėse arba tankiose giriose, pamiškėse prie akmenų, ten skalbia, šoka. Kartais ištroškusios meilės tyko pakelėse naktimis keliaujančių vyrų, suvilioja juos, o tada mirtinai užkutena (juokiasi). Arba priverčia šokti, kol neištvėrę krinta negyvi.

 

Laumės labai, tikrai labai myli vaikus. Tik jų meilė – savotiška. Jos pasirūpina sunkiai dirbančių motinų vaikais, jei po sunkaus darbo jos pamiršta juos parugėse. Vaikus pamestinukus laumės supa, gražiai aprengia, maitina. Tačiau jei tyčia paliktum vaiką, laumė jį pražudytų.

 

Pasakojama, kad kartais laumės sužino, kur gimė naujagimis, tad jį sukeičia. Vaikelį pasiima, bet palieka laumiuką. Laumiukas būna kitoks – gali turėti psichinių arba fizinių ligų, sutrikimų. Ne toks, kaip „tikri“ vaikai. Laumės labai darbščios. Jeigu pakviesi į trobą, priaus, priverps pilnus aruodus. Bet jei neliks, ką verpti, gali suverpti net plaukus, žarnas (juokiasi).

 

Apibendrinant – laumės moka būti piktos, bet moka ir atlyginti dosnumu, jei žmogaus ketinimai buvo tyri. Sutikčiau, kad jų personažas – tarsi išryškinti, hiperbolizuoti moteriškumo aspektai, kalbantys apie moters tvirtybę ir galią. Ar mudvi su Gerda laumės? Gali būti. Namai pilni vaikų, Gerda audžia, aš moku vyti juostas, vaikai elgiasi kaip laukinukai, o ką užkutenam, viens Dievas težino (juokiasi).

 

Rugilei♥ (38)Kodėl manyta, jog laumių vaikas kitoks?

 

Senais laikais žmonės manė, kad negalia, gamtos klaidos atsiranda dėl mitinių būtybių įsikišimo. Tikėjo, kad gimdanti moteris stovi ir balansuoja tarp šiapus ir anapus, tarp mirties ir gyvenimo. Ir gali būti, kad tiek ji, tiek vaikas nukris į anapus… Dėl to nėščioji ir kūdikis visaip saugoti, o pagimdžiusi moteris net mėnesį niekur nėjo iš namų, neleido svečių, niekam vaiko nerodė, netgi vardo niekam nesakė, nes tada tuo gali pasinaudoti mitinės būtybes ir vaikas, pavyzdžiui, susirgs ar numirs. Nebuvo paaiškinimo, kodėl genai kartais ne taip susidėlioja, atsiranda genetinių ligų, kodėl gimsta vaikas su Dauno sindromu, bet buvo matomas rezultatas ir manyta, kad nepavyko apsaugoti nuo piktų akių.

 

Minėjote stalo žaidimą „Laumių stalelis“ – koks jis?

 

Žaidimą kūrėme taip, kad jis būtų paprastas, bet informatyvus. Didelėje lentoje pavaizdavome baltų kosmosą – tokį, kokį matė mūsų protėviai, gausų simbolių ir gyvybės. Žaisdami žaidėjai paeiliui traukia korteles ir ieško nurodyto simbolio. Laimi daugiausia suradęs, tad žaisti gali ir metukų sulaukę mažyliai. Tai lavina pastabumą.

 

Norėdami sudominti suaugusiuosius, pateikėme išsamius simbolių aprašymus. Tai leidžia pažinti baltų mitologiją neskaitant ilgiausių mitologijos tyrinėtojų knygų – jas už jus perskaitėme mes ir svarbiausią informaciją sudėjome į korteles.

 

Tad „Laumių stalelis“ – tai žaidimas apie baltų simbolius. Žaidėjai, ieškodami simbolių, skaito apie juos, taip vis geriau ir geriau pažindami protėvių pasaulėžiūrą.

 

Kokie senosios baltų pasaulėžiūros aspektai jums atrodo svarbiausi žvelgiant šiuolaikinio žmogaus akimis? Ko skatintumėte neužmiršti?

 

Baltų kultūra, kaip ir visos filosofijos, kalba apie esminius dalykus, aukštesnius žmogaus būties aspektus, nekintančias vertybes. Tai pasaulėžiūra, skatinanti rinktis darną ir laimę. Gal skamba banaliai, bet dauguma žmonių nelaimingi – vienas kažko neturi, kažkas kažką ne taip daro. Baltų kultūroje visas gyvenimas juda rato ritmu. Žmogus gimsta darniai, iš Žemės Motinos įsčių. Jį gimdanti moteris yra deivės įsikūnijimas, ji yra šventa ir gerbiama, tai jai suteikia saugumo jausmą ir įgalina pasitikėti savo kūnu, savimi. Ji yra deivė, ji kuria ritualą, viskas aplink ją yra šventa. Gimęs vaikelis pasveikinamas visos bendruomenės, giminės. Į ją įvedamas švelniai. Visa gyvybė šventa, aukščiausia vertybė. Ne tik žmogaus, bet ir kiekvieno gyvo padaro. Vėliau žmogus bręsta, branda pažymima ritualais, kurių kiekvienas padeda pereiti iš vienos būsenos į kitą – iš vaiko į jaunuolį, iš jaunuolio į sutuoktinį, iš jo į tėvą ar motiną, tada į močiutę, senelį, tuomet lygiai taip pat ramiai, suvokiant, darniai numirti, o artimiesiems – išlydėti mirusįjį be beatodairiško sielvarto.

 

Baltų kultūra padeda susitaikyti. Pamenu, kai budėdama prie savo močiutės karsto giedojau. Visi giminių bendradarbiai, draugai stebėjosi, kaip čia ta samdyta mergina taip nuoširdžiai, giliai gieda, o sužinoję, kad anūkė, stebėjosi. Tai va, tik anūkė ir gali taip išlydėti močiutę – su meile, rūpesčiu, švelniu liūdesiu, pasitikėjimu, kuris skamba kanklėmis ir giesmėse.

 

Baltų tikėjimas padeda žmogui gyventi, tvirtai stovėti ant kojų. Nesvarbu, kas – nelaimė, karas, badas, pokyčiai gyvenime, tu žinai, ką daryti, turi, į ką atsiremti, nes pagrindas po kojomis tvirtas. Būtent tai suteikia lietuvių kultūra. Ji didinga, vertinga ir svarbi. Todėl mes norime, kad neprarastume jos. Prarasti šitokią filosofiją reikštų prarasti šaknis, žemę, ant kurios stovime. Ji, beje, irgi šventa.

 

Autorius Laura Auksutytė