Atsidūrusi gyvenimo kryžkelėje, Ieva Balčiūnaitė nusprendė rinktis netikėtą variantą – tapti stiuardese. Dubajuje „Emirates“ oro linijose dirbanti lietuvaitė sako, kad jaučiasi pasirinkusi teisingai. „Mano darbas teikia tikrai daug džiaugsmo“, – sako mergina, stiuardesės darbo ypatumais ir užkulisiais besidalinanti instagrame.

 

Kaip pasirinkote stiuardesės profesiją?IMG_5360

 

Po dvylikos klasių kurį laiką ieškojau savęs: baigusi studijas Vokietijoje dirbau finansų srityje, paskui Kaune studijavau odontologiją. Nei viena, nei kita sritis manęs netenkino. Pagalvojau, kodėl nepabandžius tapti stiuardese, juk šia profesija žavėjausi nuo vaikystės, atrodė toks romantiškas darbas! Užpildžiau paraišką ir buvau pakviesta į interviu, o po kelių savaičių jau vykau į Jungtinius Arabų Emyratus mokytis tapti stiuardese.

 

Ar labai aukšti reikalavimai keliami šios profesijos atstovams?

 

Kiekviena oro linijų kompanija turi tam tikrų reikalavimų. Europos šalyse reikia mokėti ne tik anglų, bet ir vokiečių, olandų ar kitas kalbas, atsižvelgiant į šalį, kurioje įsikūrusi bendrovė. Artimuosiuose Rytuose pakanka laisvai kalbėti angliškai, todėl JAE oro linijos man atrodė patraukliausiai. Tiesa, čia taikomas amžiaus kriterijus – dirbti galima nuo 21 metų. Tai susiję su alkoholinių gėrimų serviravimu keleiviams. Apskritai interviu metu buvo klausiama, ar man nesudarys sunkumų dirbti su alkoholiu (jie jautrūs šiuo klausimu dėl religinių įsitikinimų). Dirbti stiuardais galima tuoj po vidurinės mokyklos, tačiau aukštasis universitetinis išsilavinimas gali tapti pranašumu, jei didesnis konkursas. Nepriekaištinga anglų kalba būtina, nes ir mokymai, ir darbas vyksta šia kalba. Dirbant lėktuvuose taikomi ir ūgio reikalavimai dėl saugumo.

 

Ar tiesa, kad JAE oro linijose taikomos griežtesnės taisyklės?

 

Taisyklių daugiau, nes šios oro linijos žinomos dėl aukšto aptarnavimo lygio, tad keleiviai tikisi daugiau. Siekdami geriausių rezultatų, turime užtikrinti kokybišką poilsį, todėl esame įpareigoti Dubajuje būti ne vėliau, nei iki skrydžio likus 11 val. Dvylika valandų iki skrydžio negalima vartoti alkoholio (apie narkotines medžiagas net nekalbama), nes bet kuriuo metu atsitiktine tvarka gali būti atliktas alkoholio testas. Nevalia turėti tatuiruočių matomose vietose. Jei nori drastiškai pakeisti išvaizdą (persidažyti plaukus kita spalva, pasipuošti kirpčiukais ar kt.), turi atsiklausti stiliaus valdymo skyriaus specialistų. Juokais juos vadiname „grožio policija“ (šypteli). Kaskart prieš skrydį praėjus saugumo patikrą, mūsų išvaizdą įvertina šie specialistai, pažiūri, ar tvarkingai išlyginta uniforma, nublizginti batai, neataugusios plaukų šaknys ir t. t. Nors plaukus dažau šviesiai, dar neteko gauti pylos dėl to, bet esu girdėjusi iš kolegių, kad į tai žiūrima griežtai.

 

Kiek laiko turite pasižvalgyti po miestus, į kuriuos skrendate?

 

Vienas iš tikslų, tampant stiuardese, buvo pakeliauti, bet pradėjusi skraidyti pamačiau, kad laiko tam nelabai lieka. Kai atskrendame, tame mieste praleidžiame dieną, itin retai – dvi. Jei skrydis truko keliolika valandų, nuvargę jaučiasi keleiviai, ką jau kalbėti apie įgulą, kuri visą tą laiką dirbo. Taigi, norisi bent kažkiek pailsėti, todėl lieka vos popietė ar vakaras pasidairyti po miestą. Į tą patį miestą reikia sugrįžti 3–4 kartus, kad daugmaž apžiūrėtum. Tačiau gauname dideles nuolaidas lėktuvo bilietams, reikia sumokėti tik apie 20 % kainos. Taigi, kai turiu kelias laisvas dienas, stengiuosi nuskristi vis kitur. Jau visai nemažai apkeliavau.

 

Kaip atrodo eilinė jūsų darbo diena?IMG_5357 - lilija_photography_dubai

 

Mano darbo diena prasideda iki pakilimo likus 4 val. Apie valandą ruošiuosi (drabužiai, makiažas, šukuosena ir kt.), tada vykstu į oro uostą. Dubajuje turime atskirą terminalą įgulos nariams. Priduodu lagaminą, pereinu saugos patikrą, su stiuardesėmis ir lakūnais susitinkame mūsų kambaryje. Iki skrydžio būna likusios maždaug 2 val. Aptariame skrydžio detales: kiek keleivių, ar bus neįgaliųjų. Jei yra keleivių, skrendančių jungiamuoju reisu, ir su jais kilo problemų, pavyzdžiui, padaugino alkoholio, būname informuoti juos stebėti. Jei vaikas skrenda be suaugusiųjų, irgi žinome iš anksto ir galime jam skirti daugiau dėmesio. Taip pat sužinome, ar bus VIP svečių. Tiesa, jie skrenda pirmąja arba verslo klase, aš dirbu ekonominėje. Tačiau visi turime būti informuoti, kad dirbtume nepriekaištingai.

 

Patikrinami mūsų asmens dokumentai, darbo licencijos ir einame į lėktuvą. Čia atliekame inventoriaus ir saugumo patikrą, pranešame oro uosto darbuotojams, kad viskas gerai, ir prasideda keleivių laipinimas, vėliau diržų tikrinimas, saugos instrukcijų skaitymas ir aptarnavimas viso skrydžio metu.

 

Net kelios valandos lėktuve labai išsausina odą. Kaip su tuo kovojate?

 

Stengiuosi gerti daug vandens, bet kartais skrydžių metu tenka tiek daug dirbti, kad nėra kada prisėsti ir atsigerti. Iki šiol bandau rasti stebuklingų odos priežiūros priemonių, o kol jų ieškau – laisvomis dienomis stengiuosi kompensuoti skrydžių žalą. Sveikiau maitinuosi, geriu daugiau skysčių, judu, palepinu odą drėkinamosiomis procedūromis. Man didžiulė problema – kojų ir viso kūno tinimas. Visuomet skraidau tik su kompresinėmis pėdkelnėmis, o keleiviams rekomenduoju mūvėti kompresines kojines.

 

Tiesa ar mitas, kad lėktuvuose negalima gerti kavos, nes joje daug kenksmingų mikroorganizmų?

 

Esu girdėjusi šį mitą, bet tikrai nesutinku, nes visa įgula ir keleiviai geriame kavą – nieko nenutinka. Visgi lėktuvas nėra pati švariausia vieta. Dažnai ilgų skrydžių metu matau po kabiną vaikštant tik su kojinėmis ar basomis, to pati niekada nedaryčiau. Tarp skrydžių lėktuvai išsiurbiami ir išvalomi, bet orlaiviai dideli, laiko mažai, tad nėra pasiekiamas sterilumas.

 

Dar esu girdėjusi mitą, kad maistas lėktuvuose yra su daugybe kenksmingų priedų, stiprinančių jo skonį, nes neva aukštyje kitaip veikia skonio receptoriai. Tai visiška netiesa. JAE oro linijų lėktuvuose maistą ruošia virtuvės šefai, jis tikrai labai kokybiškas. Tą patį valgome ir įgula.

 

Įdomus faktas – neturime pastovių kolegų. Tai sykiu ir privalumas, ir trūkumas. Viena vertus, vis nauji pažįstami, daugėja kontaktų socialiniuose tinkluose. Kita vertus, atsimenu iš ankstesnio darbo, kaip smagu nuoširdžiai bendrauti su tave pažįstančiais kolegomis. Dabar dažnai emociškai sunku vis kitam žmogui atsakinėti į tuos pačius klausimus: iš kur esu, ką veikiau anksčiau, kiek laiko dirbu ir pan.

 

Ar dažnai pasitaiko problemiškų keleivių?

 

Manau, daug kas priklauso nuo stiuardesės požiūrio. Esu labai ramaus būdo ir jei matau, kad keleivis nusiteikęs konfliktiškai, ramiai atsiprašau, nusišypsau, padedu išspręsti jį dirginančią situaciją. Tada ir jam pasidaro nemalonu toliau eskaluoti konfliktą. Yra kolegių, kurioms nepatinka nusileisti, tuomet sudėtingiau susitvarkyti.

 

Tiesa, keleiviai skiriasi dėl savitos kultūros, mentaliteto. Štai skrendant į Azijos šalis keleiviai tiesiog baksnoja pirštu į nugarą ir sako „coffee“, nei „atsiprašau“, nei „prašau“, nei „ačiū“, kaip įprasta Europoje. Jei skrydyje tokių baksnotojų pasitaiko daug, būna sunku, bet tenka susitvardyti ir aptarnauti.

 

Kaip ilsitės po darbo?

 

Labai svarbu klausyti savo kūno. Būna dienų, kai nieko nesinori daryti, tik miegoti po 12 val. Reikia leisti sau pailsėti, tačiau svarbu, kad netaptų įpročiu visus laisvadienius pragulėti lovoje. Mano nuomone, sveikiausia laikytis balanso tarp pasyvaus ir aktyvaus poilsio, malonaus bendravimo su žmonėmis. Gal nebūtina eiti į sporto klubą, bet pasivaikščioti, galbūt apžiūrėti lankytinas vietas. Beje, pastebėjau, kad miego, poilsio režimui neigiamą įtaką daro alkoholio vartojimas, todėl jo vengiu.

 

Visai neseniai dėl stiprios turbulencijos įvyko tragedija, tik įrodanti saugos diržų svarbą lėktuvuose. Ar keleiviai supranta, kad reikia prisisegti?

 

Saugos diržus privaloma užsisegti, kai lėktuvas kyla ir leidžiasi, taip pat skrydžio metu, kai skrendama virš zonų, kur didelė turbulencijos tikimybė: virš vandenynų, kalnų. Deja, dažnai pasitaiko, kad keleiviai ignoruoja signalą užsisegti saugos diržus, kaip tyčia jiems prireikia kavos ar į tualetą. JAE oro linijų lėktuvuose, degant saugos diržų ženklui, tualetus užrakiname ir keleiviai gali jais pasinaudoti tik asmenine atsakomybe: jei kažkas nutiks, neprisiimame atsakomybės. Tiesą sakant, man kartais sunku suprasti, kas dedasi žmonių galvose, kai sugalvoja vaikščioti po lėktuvą turbulencijos metu…

 

Ar tiesa, kad stiuardų darbas laikinas?

 

Mūsų oro linijose amžiaus limitas – berods 50 metų. Sutinku daug kolegų, kurie skraido po 20 metų ir daugiau. Viskas priklauso nuo sveikatos. Nežinau, ar pati galėčiau skraidyti tiek metų, nes nuovargis, bemiegės naktys tikrai turi neigiamos įtakos savijautai. Taip pat sukūrus šeimą būtų sudėtinga toliau dirbti šį darbą, nakvoti viešbučiuose, būti toli nuo partnerio ir vaikų. Stiuardų darbas pritraukia daug jaunų žmonių, kurie nori pamatyti pasaulio, bet daugeliui tai nėra galutinė stotelė, jei norisi didelio profesinio augimo. Tiesa, vėlesniame etape galima pusę laiko skraidyti, o pusę vesti mokymus būsimai įgulai. Manau, tai palankesnis variantas sukūrus šeimą.

 

Ir pabaigai – tad kaip yra su tais plojimais nusileidus?

 

Klysta galvojantys, kad ploja tik lietuviai. Taip elgiasi ir kitų šalių atstovai, ypač jei skrydis ilgesnis. Dažnai plojimus inicijuoja vaikai. Man asmeniškai netrukdo, nusišypsau ir tiek.

   

Autorius Laima Samulė