Rūstusis gidas Donatas Jokūbaitis apie mėlyną kraują, Lietuvos aristokratus ir tai, kad aniems laikams netinka šiandienos drabužis

Prie karalių priartėję Radvilos. Radviloms iššūkio pirštinę metę Chodkevičiai. Nuo raštininkų iki kanclerių nukeliavę Sapiegos. Nekarūnuoti Lietuvos valdovai Pacai. Turtingi ir galingi Tiškevičiai. Tai penkios įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės, kurias kultūros istorikas Eimantas Gudas ir dailės istorikas, rūstusis gidas Donatas Jokūbaitis aptarė savo knygoje „Mėlynas kraujas“.

Knygoje, kurią neseniai išleido leidykla „Alma littera“, istorikas E. Gudas gyvai, su smulkmenomis ir senovinėmis iliustracijomis pasakoja apie penkias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gimines. Charizmatiškas ekskursijų gidas, daugeliui žinomas Rūstaus Gido pravarde, D. Jokūbaitis knygoje siūlo skaitytojams kolegos pasakojimą patirti patiems – pasivaikščioti penkiais aristokratus menančiais maršrutais.

Savo kelionę Vilniuje D. Jokūbaitis pradėtų nuo Sapiegų rūmų, keliautų į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, užsuktų į Vrublevskių biblioteką, pasivaikščiotų po Žemutinės pilies teritoriją, kur kadaise stovėjo Mikalojaus Radvilos Rudojo rūmai, nužingsniuotų iki Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios, atvertų Radvilų rūmų dailės muziejaus duris, apgailėtų Sapiegų rūmų griuvėsius šalia Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos, apžiūrėtų vis dar uždarytą Šv. Jurgio kankinio ir Švč. Mergelės Marijos Snieginės (Pergalingosios) bažnyčią, išgertų kavos Pacų viešbutyje, pasvajotų apie vietoj sovietinio daugiabučio atstatytus Mikalojaus Radvilo Juodojo sūnaus, pirmojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kardinolo Jurgio Radvilos rūmus. Ir dar Chodkevičius pamiršo! Na, kaipgi Vilnius – be jų!

Knygos „Mėlynas kraujas“ autorius E. Gudas teigia, kad Lietuvos aristokratijos istoriją pradėjo kunigaikščiui nusipelnę kariai žemvaldžiai. Vėliau iš jų kilo bajorai, o iš šių – aristokratai. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų sluoksnis, išlaikęs tam tikrą tąsą iki šių dienų, susiformavo Jogailos ir Vytauto laikais, – knygoje teigia istorikas. – Vytautas Lietuvą valdė 38 metus, buvo modernus valdovas, greitinęs pažangą ir artinęs Lietuvą prie Vakarų Europos šalių. Visi suprato, kad diduomenės, riterių kultūros, didžiojo kunigaikščio dvaro tikrai reikia – Vytautas neblogai tai padarė. Mes, istorikai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aristokratijai ir aristokratams įvardyti vartojame diduomenės ir didikų terminus. Aristokratais vadiname XIX amžiaus – jau kitos epochos – mūsų dvarininkų elitą.

Penkios įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės yra neatsiejama Europos elito epochos dalis.“

Apie knygą ir joje pasakojamas įtakingiausių giminių istorijas žurnalistė Laisvė Radzevičienė kalbasi su rūsčiuoju gidu D. Jokūbaičiu.

Donatai, jus pažįstame ne tik iš ekskursijų po Vilnių, bet ir smagių, juokingų, kartais ironiškų ir netgi ciniškų jūsų pasisakymų socialinėje medijoje. Kodėl ne pats knygą rašėte?

Rašau dažniausiai savo malonumui, man taip geriau mintys dėliojasi, kai žinau, kad tas rašymas nebūtinas. Tiesą sakant, per karantiną, kai buvo uždarytos visos ekskursijos, Rūstaus Gido tekstai mane ištraukė, išgelbėjo, pavalgydino. Jokių pašalpų neprašiau, vis tiek – bajoro kraujas (juokiasi).

Jis teka jūsų gyslomis?

Neieškau, nesikapstau, bet jaučiu. Lengvai pritapčiau prie špagos bajorų, su mantijos bajorais būtų sunkiau. Man patinka badytis, tą darau ir savo tekstais. Ryte atsibundi, peržvelgi įvykius ir mėgini ieškoti jungčių. Jei jungtis įvyksta, išeina tekstas.

Manęs dažnai klausia – kodėl Rūstus Gidas? Atsakau, kad istorija yra rūsti ir negailestinga. Be to, kam nors juk reikia nuo jos nupūsti nesąmones, romantizmo žiedadulkes. Gal laikas baigti svaigulį dėl žilos, garbingos senovės. Didžiausia dūmų uždanga Lietuvos romantizmo epochoje – Barboros Radvilaitės meilės istorija. Tokia didvyriškai romantiška, nors iš tiesų Žygimantas Augustas buvo fainas, sexy bičas. Ir Barbora tokia buvo, jie linksminosi, mylėjosi, tik aplinkybės jiems buvo rūsčios ir negailestingos. Ypač Barborai. Nes toje rūmų tusovkėje ji buvo silpnoji pusė. Dėl valstybės savo santuoką paaukojusiam Žygimantui Augustui ji buvo tikra atgaiva.

Ar turite kokį paaiškinimą, kodėl mes taip mėgstame romantizuoti istoriją?

Todėl, kad, pirmiausia, esame linkę galvoti apie save geriau, nei yra iš tiesų. Norime būti gražesni, geresni, kad galėtume labiau savimi pasitikėti, atsiremti į save. Istorijoje – lygiai tas pat. Tik negalime visiški cinikai būti, turime atsirinkti faktus, asmenybes ir priežastis. Neturiu paaiškinimo, kodėl pamėgau istoriją. Ir manau, kad mūsiškė yra labai graži, – kad ir kokie varžtai mus spaustų, sulaužome juos ir keliaujame toliau. Kartais paaugliams sakau: pagalvokite, kad visi tie – Vytautas Didysis, Radvila Rudasis, artilerijos inžinierius, raketų išradėjas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras ir karininkas Kazimieras Simonavičius, sukilėliams vadovavęs Konstantinas Kalinauskas, partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, lėktuvų ANBO projektų autorius Antanas Gustaitis būtų jūsų giminės? Na, pavyzdžiui, jūsų prosenelės Emilija Pliaterytė? Tai ką sakytumėte – čia mano chebra? O apie chebrą negražiai kalbėti negalima.

Toks elementarus noras užtušuoti, ištrinti juodas dėmes. Istoriją mes priimame taip, kaip priimame patys save. Jei vyniosi į vatą, kažkuri pusė taip ir liks pamesta. Mes keliavome nuo jūros iki jūros, valio, perskirdome Atlantą, valio. Žydų mes nešaudėme, ups, truputį šaudėme.

Kai matau, kad ant istorijos pribarstyta per daug cukraus, man norisi tą cukrų nupūsti, jei nesipučia, karamelę peiliu nukrapštyti. Ir pakalbėti apie viską rūsčiai. Nes jei kalbėsi korektiškai, dings iš gyvenimo humoras. O be humoro sunku. Bijau, kad neateitų ta diena, kai Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje mes lentomis užkalsime sceną, kurioje katile verda vyrai su turbanais, nes žvelgti į tą sceną kažkam nebus patogu.

Tai baroko epochoje buvo tik dangus ir pragaras, šiandien spalvų yra kur kas daugiau. Ir viskas labai susiję, susipynę, nėra jokio reikalo, kad vienas kuris socialinis burbulas susiurbtų istoriją į savojo burbulo aplinką.

Turbūt galima kalbėti apie tai, kad istorijoje vienintelė, neginčijama tiesa neegzistuoja? Ir kad įvykius interpretuoja būtent žmonės?

Nesu tikras, viena, dvi ar aštuonios tos tiesos, tik žinau, kad tiesa yra aštri. Turi sugebėti pažvelgti jai į akis ir nesvarbu, kad ji nepatogi tavo korifėjams. Turbūt ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galingiausieji, nepaisant jų reikšmingų darbų, buvo nelabai kokie žmonės. Pamenu, vaikystėje pas babą kaime, prie šventųjų paveikslų, visada kabėdavo Darius ir Girėnas. Tai kaip čia dabar kalbėti galbūt apie merkantilias Girėno užmačias ir pinigus švarke?! Ar kas patikės?

Užtat pasakodamas istorijas ir siūlau: chebra, nebesimatuokite anų rūbų, gyvendami dabar. Ir savo drabužių nevilkite tiems, kurie anuomet gyveno. Tai – pati didžiausia nesąmonė, ką tik galima istorijoje padaryti.

Knygoje „Mėlynas kraujas“ kalbama apie penkias pačias svarbiausias šeimas Lietuvos istorijoje. Ar jos ir nulėmė tai, kokie mes šiandien esame?

Kažkuria prasme nulėmė. Man įdomiausias etapas, kai lietuviai iš katalikų vos nevirto protestantais. Ir tai – Stepono Batoro nuopelnas, kuris buvo aiškiai apsisprendęs, kad palaikys jėzuitus, kuriuose matė jėgą, galinčią konsoliduoti Europą, nugalėti maskvėnus ir išvaduoti Vengriją. Ir jeigu Radvilos būtų laikę savo liniją, neabejotinai būtume tapę protestantų kraštu. Įdomu, kaip dabar gyventume?

Leonas Sapiega išvis yra mano herojus. Jo parašytą įžangą į Trečiąjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės statutą nuolat cituoju: „Dabar teisyną savo rankose turite, žiūrėkite, kai renkatės mus ir tribunolus, kad rinktumėte ne tik tuos, kurie gerai ar nuodugniai teisę išmano, bet ir dorus bei dievobaimingus žmones, kurie teisę naudotų ne savo klastoms patenkinti, ne kaimyno skriaudai, o tiesiu keliu eidami, mūsų šventos teisybės sargyboj stovėtų ir tą laisvę, kuria mes visi taip džiaugiamės, mums nepaliestą išsaugotų.“

Vadinasi, lietuvio laisvės troškimas įspaustas mūsų genetiniame kode? Jį lengva paaiškinti?

Aišku, kad lengva, mūsų laisvės troškimas atėjęs iš Romos. Arba iš Trojos. Iš paties pasaulio centro, taigi kilmė aiški. Esame iš prigimties laisvi žmonės, laisvė sėdi mūsų genuose.

Mes turime savo tautos pasakojimą ir vyksta stebuklai, kai, rodos, svetimi suvaržo mūsų laisvę, o mes imame ir atsitiesiame. „Šventinis Bankuchenas“ gerai dainuoja: „Niekada nenustojo degt viltis, kad Lietuva bus nepriklausoma šalis.“

Donatai, dažnai kalbama apie istorijos ratą, kuris apsisuka ir tarsi grįžta į pradinį tašką. Kuris mūsų istorijos etapas primena dabartį?

Nesu tikras diplomuotas istorikas, baigiau teatro režisūros specialybę, gal todėl istoriją matau kaip puikiausią dramaturgiją. Visada džiaugiuosi, kaip mūsų valstybė tobulėja, tačiau man šis laikas kvepia 1939 metų Europa. Bijok nebijojęs…