Vasaros saulėgrįža švenčiama įvairiuose pasaulio kraštuose. Lietuvoje ši šventė vadinama Kupolėmis, Rasomis arba Joninėmis. Joninių naktis švenčiama ypatingai. Šią naktį labai svarbūs ritualai. Kai kuriuos iš jų galima pritaikyti ir šiandienai. Tad kaip gi švęsti šią vasarvidžio nakties šventę?

 

Joninės

Kaip švęsti?

 

Joninių šventė turėtų būti rengiama šalia vandens. Įdomu, kad kai kur manoma, jog prieš Rasas maudytis yra pavojinga, nes gali nuskandinti undinės. O Joninių naktį jau galima plaukioti atviruose vandens telkiniuose. Kalbant apie simboliką, šią naktį žmogų apvalo visi elementai: oras ir vanduo – maudantis, ugnis – šokinėjant per ugnį, žemė – kai trypiame šokio ritmu, apkabiname vienas kitą. Tai turėtų būti geras ženklas ateinantiems metams. Rasų arba Joninių šventės pradžia – saulėlydis. Paruošiamas ir įkuriamas laužas. Merginos pievose renka žolynus ir pina vainikus, būtinai iš 9 augalų. Yra išlikusių nemažai Kupolės, Rasų šventės arba Joninių dainų, yra dainų skirtų net kiekvienam šios šventės etapui. Pradžioje skamba dainos, kviečiančios žmones į šventę. Į šventę seniau rinkdavosi visas kaimas, nepaisant amžiaus, nes senais laikais buvo nuoširdžiai tikima, kad ritualuose nedalyvaujantys žmonės gyvena sąlytyje su blogosiomis jėgomis. Gėlėmis galima apkaišyti duris ir vartus. Tokie varteliai taip pat atskiria šventę nuo kasdienio gyvenimo. Prie vartų galima palikti dubenį vandens ir rankšluostį, kad žmonės galėtų nusiprausti veidus ir ateitų švęsti bent kiek apsivalę. Kai kur su Joninių laužais degintas ir besisukantis ratas, Saulės simbolis. Kai ugnis dega, dainuojamos dainos, dažnai sutartinės, šokama. Procesijos šokis tęsiasi tol, kol nukris ratas ir stulpas, ant kurio jis pritvirtintas. Tai labai stebuklinga akimirka. Tikima, kad ateinantys metai priklauso nuo to, į kurią pusę jis pasisuks. Jei kris į šiaurę ar į vakarus, bus blogai, o jei kris į pietus ar į rytus – bus gerai. Tai padeda nuspėti ir žmonių likimus. Kai jis krinta link tavęs – tai geras ženklas. Žmonės greitai susituoks, jei stulpas, bekrisdamas, parodys į  juos. Kai Joninių laužo ugnis sumažėja, prasideda šokinėjimas per ugnį. Čia turite būti labai atsargūs, nors sakoma, kad Kupolės naktį ugnis nedegina. Kad mergina peršoktų per ugnį, ji turėtų vilkėti plačiu sijonu, o vaikinas turėtų tvirtai laikyti jos ranką. Šis ritualas taip pat padeda pamatyti, ar pora dera tarpusavyje ir geba dirbti kartu. Tačiau per Jonines visi turėtų šokinėti per ugnį. Nebūtinai poromis ir nebūtinai per patį vidurį. Galima tiesiog pereiti per kraštą, kur yra šiek tiek žarijų. Visa tai daroma todėl, kad, kaip tikėjo mūsų protėviai, ugnis valo. Tačiau bene svarbiausia per Jonines stebėti kylančią saulę. Ypač geras ženklas, jei tekėdama saulė tarsi žaižaruoja, mirguliuoja, tarsi pakeičia formą. Tikima, kad pastebėjus tokius saulėtekio pasikeitimus, sėkmė lydės ištisus metus. Saulėtekio stebėjimas iš tikrųjų yra Kupolės nakties apogėjus, nes iš tikrųjų ši šventė yra apie Saulės sugrįžtuves, o ne apie meilę, kad ir kaip mes to norėtumėme.

 

Joninių vaišės

 

Po saulėtekio ir bendro dainavimo galima visiems atsisėsti prie stalo. Ant stalo, žinoma, turėtų būti kiaušinienės, nes geltoni jų tryniai yra vienas akivaizdžiausių Saulės simbolių. Taip pat Joninių pusryčiams tinka apskriti blynai, nes jų forma taip pat simbolizuoja Saulę. Galima gerti įvairių žolelių, pavyzdžiui, mėtų, melisų ar čiobrelių arbatą su medumi. Karštą dieną taip pat daugeliui patiks įvairūs želė desertai su uogomis, braškės su pienu, ar žemuogės, suvertos ant smilgos. Galiausiai reikėtų nepamiršti, kad senovėje buvo net atsiradęs posakis: „Šventas Jonas – pieno ponas”, todėl ant stalo turėtų atsirasti vietos ir įvairiems pieno gaminimas, ypač lietuviškam varškės sūriui. Sūrį, beje, galite netgi kepti lauke ant grotelių.