„Su tais, kurie nemyli gyvūnų, aš net kavos neinu gerti“, – sako šunų dresūros mokyklos „Reksas“ įkūrėjas ir treneris Egidijus Brazys. Kavos negėrėme, tačiau pasidalyti patirtimi ir patarimais, kaip išsirinkti tinkamą augintinį, treneris mielai sutiko.

 

Kiekvienas gyvūnas, kaip ir žmogus, turi skirtingą charakterį. Tad į ką reikėtų atkreipti dėmesį prieš įsigyjant augintinį, kad charakteriai derėtų?

 

Augintinio ir šeimininko santykiai – tai lyg santykiai tarp vyro ir žmonos. Reikia atrasti būtent tau tinkantį asmenį, šiuo atveju – augintinį. Svarbiausia prieš įsigyjant šunį, kad jis derėtų prie šeimininko gyvenimo būdo. Didžiausia problema kyla būtent dėl to, kad žmogus keturkojį pasirenka ne pagal save. Pavyzdžiui, ateina 60-metė močiutė, kuriai vaikai padovanojo vokiečių aviganių veislės patiną. Šis šuo – labai energingas, ir su juo reikia labai daug dirbti. Taigi tokio amžiaus moteris fiziškai nepajėgi savo augintinio tiek iškrauti, kad šis paklustų. Tiesiog šuo jaučia, kad šeimininkė yra silpnesnė, todėl suvaldyti tokį gyvūną tampa labai sunku. Arba kitas atvejis – aukštakulniais avinti mergina išsiveda Sibiro haskį į lauką, pabūna vos kelias minutes, o po to sulaukiame skambučio – ką daryti, kad šuo namuose viską graužia, cypia, šokinėja, net gamtinius reikalus atlieka. Paslaptis labai paprasta – Sibiro haskiams reikia beprotiško krūvio, nes tai kinkiniams skirti šunys, o ne ramūs snaudaliai. Tad jeigu žmogui nepatinka aktyvus gyvenimo būdas, tai kam apskritai jam šuo? Tuomet geriau nueiti į prekybos centrą ir nusipirkti didelį pliušinį šunį, kurį galima tik glostyti atsisėdus ant sofos. Reikėtų iš anksto susipažinti su kiekvienos veislės ypatumais ir rinktis augintinį, atsižvelgiant į jo ir savo poreikius. Patariu prieš tai apsilankyti pas kinologus arba patikimus veisėjus, kurie visų pirma įvertina žmogų ir tik tuomet padeda išsirinkti tinkamą augintinį.

 

 

Ar tiesa, kad nėra blogų šunų – yra tik blogi šeimininkai? Viską lemia auklėjimas, dresūra, koks bus tavo augintinis?

 

Taip, tai auksinė mintis, kuri turi būti parašyta didžiosiomis raidėmis. Iš tiesų šuo – šeimininko veidrodis. Perkeltine prasme augintinyje galima aiškiai pamatyti, koks yra jo šeimininkas, ypač kalbant apie blogąsias jo savybes. Jos šuns elgesyje matyti kaip ant delno.

 

 

 

 

 

Kai kurie žmonės teigia, kad šuo jaučia bendrą šeimos psichologinį klimatą. Tad jei šeimoje vyrauja barniai, nesutarimai, ir gyvūnas taps agresyvesnis. Ką apie tai manote?

 

Šiek tiek tiesos yra. Apskritai šuo šeimą priima kaip savo gaują. Jeigu joje vyrauja netvarka, suirutė, augintinis reaguoja jautriai. Tuomet keturkojis gali pradėti ginti tą šeimos narį, su kuriuo daugiausia bendrauja. Pavyzdžiui, vienas šeimininkų ilgą laiką naktimis budėjo su vokiečių aviganiu, jį treniravo, daug bendravo. Kartais namo grįždavo išgėręs, ir žmona norėdavo jam papriekaištauti, tai augintinis jį gindavo, saugodavo. Nors, atrodo, abu žmonės – tos pačios „gaujos“ nariai, tačiau vadu tapo vyras.

 

 

Dažniausiai vaikai gyvūnus laiko vietoj žaislų, o šie neretai jaučia pavydą mažiesiems. Kaip tai išspręsti?

 

Iš tiesų tokių situacijų pasitaiko. Vėlgi visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į veislę – yra vaikams draugiškesnių veislių, kai keturkojai noriai žaidžia ir nepavydi, yra ir netinkamų. Tarkime, stafordšyro terjerai, ypač čiau čiau – konkuruojantys gyvūnai, kurių laikyti turint mažų vaikų gal ir nepatarčiau. Jie patys kaip maži vaikai, palepę, įnoringi. Šeimoje turi būti aiškus vienas vadovas, kuris žiūrėtų ir kontroliuotų situaciją. Mat paprastai mažieji išprovokuoja šuns agresiją, kišdami pagalius, tampydami, lįsdami, kai gyvūnas ėda ir pan. Taigi vaikui pirkti šunį kaip žaislą – labai blogai, galų gale mažasis jo nesuvaldo ir net kelia pavojų aplinkiniams, išsivesdamas tokį augintinį į lauką. Man tenka matyti, kaip maži vaikai vedasi rotveilerį. Tai iš tiesų pavojinga. Yra tam tikra amžiaus riba, kuomet vaikui galima patikėti šunį. Iki jos turėti gyvūną namuose, be abejo, gerai, bet pagrindinis atsakingas žmogus turi būti kitas. Tačiau apskritai naminis gyvūnas vaikui daro labai teigiamą įtaką: ugdo atsakomybės jausmą, draugiškumą, jie užauga visai kitokie. Manau, jeigu žmogus mylės šunį, tai išmoks mylėti ir kitus, o su tais, kurie gyvūnų nemyli, aš net kavos neinu gerti.

 

 

Gal galėtumėte rekomenduoti konkrečias šunų veisles, tarkime, šeimai su mažais vaikais? Galintiems mažiau judėti žmonėms, pavyzdžiui, sunkiau vaikštantiems pensininkams?

 

Šeimai puikiai tiktų retriveriai, auksaspalviai retriveriai, labradorai. Jie neagresyvūs, labai draugiški. Taip pat tiktų ir vokiečių aviganiai, jie gerai sutaria su vaikais. Mažiau judantiems žmonėms reikėtų atminti, kad šunims būtina judėti, išsikrauti. Jie privalo pasivaikščioti, nes keturkojai nėra sėslūs gyvūnai. Tokiu atveju reikėtų ieškoti žmogaus, kuris galėtų išvesti augintinį į lauką.

 

 

Daugybė žmonių augintinius laiko mažuose butuose. Ar erdvės stoka daro kokią nors įtaką gyvūnui?

 

Laikyti gyvūną bute – tikrai jokia bėda ar augintinio laisvės suvaržymas. Net ir didelių keturkojų laikymas mažame bute, manau, nėra blogai. Svarbiausia – sudaryti sąlygas šuniui gerai išsilakstyti lauke. Būtų idealu išvesti bent 2 kartus per dieną po 40 min. Kur kas blogiau – jo uždarymas visam laikui voljere. Būna, žmonės klausia manęs, kokio dydžio aptvarą daryti, kad augintiniui užtektų vietos išsilakstyti, ar tiks 6 x 6 m? Tik juokas ima. Šuo niekada neišsilakstys net ir paleistas apibėgti aplink namą. Visų pirma jis – naminis gyvūnas. Būtent šis žodis pasako labai daug. Gyvūnai, laikomi namuose, paprastai būna kur kas protingesni, geriau sutaria su žmonėmis, būna labiau socializuoti ir geriau valdomi. O lauke gyvenantys šunys turi, kaip aš vadinu, būdos sindromą: jie mato aplink judančius daiktus, tačiau dėl to, kad yra pririšti, negali jų ištirti. Tuomet susierzina ir tampa agresyvūs.

 

 

Kai kurie žmonės bijo imti gyvūnus iš prieglaudų dėl neprognozuojamo jų elgesio. Ar tokios baimės pagrįstos?

 

Tikrai ne. Aš netgi patarčiau imti paliktus gyvūnus, nes jie dažniausiai būna mažiau reiklūs, ne tokie išrankūs. Be to, šeimininkui gyvūnas ir nekainuos, o jeigu išsirinks mažą, suvaldomą – tai ir problemų nekels. Galų gale visada galima pasitarti su kinologais. Mes bendradarbiaujame su gyvūnų prieglauda „Pifas“, mokome žmones, kaip užsiimti su konkrečiu šunimi, kaip elgtis namuose, kad nekiltų problemų. Padedame žmonėms išsirinkti tokį augintinį, kurį jie galės prisijaukinti ir draugauti ilgą laiką.