Kai kalba pradeda suktis apie nutukimą, keliantį pavojų sveikatai ir gyvenimo kokybei, o įvairių dietų laikymasis atrodo toks pat beviltiškas kaip ir Sizifo akmens ridenimas į kalną, lieka viena išeitis – operacija. Tačiau ar iš tiesų viskas taip paprasta, kaip pasakoja operacijas pasidariusios įžymybės ar fiziškai į jas įsijausti negalintys chirurgai? Kalbamės su prieš septynerius metus šiam svorio mažinimo metodui pasiryžusia Edita Bružinskiene.

 

 

Ar tiesa, kad po skrandžio mažinimo operacijos skrandis padalijamas arba suveržiamas visam gyvenimui?

 

Kiek žinau, yra keletas operacijos metodų, kai naudojamos pagalbinės priemonės, pavyzdžiui, žiedas arba balionas. Vėliau tas priemones galima pašalinti iš organizmo lygiai taip pat kaip jos buvo įvestos į jį. Tačiau yra tam tikros operacijos, kaip, tarkime, skrandžio padalijimas arba skrandžio vamzdelio formavimas, kurios atliekamos visam gyvenimui. Kokią operaciją atlieka vienam ar kitam pacientui, priklauso nuo paciento ir operuojančio chirurgo bendro sprendimo: atlikus tam tikrus tyrimus, aptarus mitybos ypatumus, atsižvelgiant į nutukusio asmens kūno masės indeksą ir pan.

 

 

Kokios yra skrandžio mažinimo operacijos?

 

Tuo metu, kai apsisprendžiau darytis skrandžio mažinimo operaciją, t. y. prieš septynerius metus, buvo siūlomos dvi pagrindinės operacijos – skrandžio apjuosimas reguliuojamąja juosta (žiedu) ir skrandžio padalijimas. Tačiau netrukus išgirdau apie skrandžio vamzdelio formavimo operaciją ir apie baliono įvedimą į skrandį. Tai labai sparčiai progresuojanti chirurgijos sritis, todėl atrandama vis naujų chirurginių nutukimo gydymo metodų.

 

 

Kaip manote, kodėl po operacijos ne visiems pavyksta sulieknėti?

 

Manau, kad pagrindinė priežastis yra ta, kad išnaudojame mažiau energijos negu gauname, t. y. suvalgome daugiau kaloringo maisto, kuris virsta energija. Be to, sėslus gyvenimo būdas nepadeda tos energijos sudeginti. Jeigu po skrandžio mažinimo operacijos nesikeičia mitybos įpročiai, tuomet svoris nekrenta arba jo numetama labai nedaug. Skrandžio mažinimas leidžia kontroliuoti suvalgomo maisto kiekius, tačiau nedaro įtakos to maisto kaloringumui. Kokį maistą renkamės, priklauso tik nuo mūsų pačių: ar rinksimės100 gramųgaruose virtos vištienos krūtinėlės, ar100 gramųriebaluose kepto kiaulienos karbonado. Dar viena nutukimo priežastis – labai dažnas valgymas netgi mažomis porcijomis. Sėdimą darbą dirbantys ir prie televizoriaus laisvalaikį mėgstantys leisti žmonės, besimėgaujantys bulvių traškučiais, žinoma, antsvorio atsikratys sunkiau negu tie, kurie propaguoja aktyvų gyvenimo būdą. Beje, pasitaiko ir tokių, kuriems skrandžio mažinimo operacija apskritai gali nepadėti dėl sutrikusios hormonų veiklos, todėl prieš operaciją visiems pacientams būtina gydytojo endokrinologo konsultacija. Kartais užtenka paskirti hormoninius medikamentus, kad svoris stabilizuotųsi.

 

 

Kokie mitybos iššūkiai laukia tų, kurie galvoja apie skrandžio mažinimo operaciją?

 

Visų pirma reikia nusiteikti pirmą mėnesį po operacijos maitintis taip, kaip minta kūdikiai. Pirmos dienos – skysčiai, vėliau – tyrelės, trintas maistas… Po poros mėnesių organizmas atsirenka, kas jam tinka, o kas ne. Tai labai individualu – vieni negali gerti stipresnių gėrimų, kiti vartoti gazuotų, putojančių gėrimų. Dažnai neigiamas organizmo reakcijas iššaukia riebaus maisto vartojimas. Pavyzdžiui, po suvalgyto pusės cepelino su spirgučių padažu gali paleisti vidurius ir t. t. Vėliau pradedi įsiklausyti į savo organizmą. Įdomiausia tai, kad kartais žiūri į patiekalą ir jo nori, o po poros kąsnių nuo jo tave tiesiog pykina. Svarbiausia – valgyti lėtai! Greitai valgant galima persivalgyti, kamuos nemalonus tempimo jausmas skrandyje, gali netgi labai skaudėti. Turi praeiti šiek tiek laiko, kol impulsai apie skrandžio prisipildymą nuo skrandžio sienelių pasiektų smegenis. Beje, tai rekomenduotina ir lieknesniems žmonėms.

 

 

Kaip manote, kodėl turintys ansvorio žmonės nesugeba sulieknėti? Galbūt tai susiję su psicholiginėmis problemomis ir pradėti mesti svorį derėtų nuo vizito pas psichologą? O gal apkūnūs žmonės jaučia ypatingą poreikį maistui?

 

Kas jums sakė, kad nesugeba? Paklausę ne vieno nutukusio žmogaus apie jo lieknėjimo istoriją, nustebsite, kiek kartų jie buvę sulieknėję. Didžiausia problema yra ta, kaip tą pasiektą rezultatą išlaikyti. Prieš pradedant mesti antsvorį, manau, svarbiausia turėtų būti svorio priaugimo priežasčių analizė. Viena iš nutukimo priežasčių – paveldimumas. Medikų teigimu, tokie žmonės jau gimsta su ilgesniu žarnynu, lėtesne medžiagų apykaita. Kiti žmonės nutunka po tam tikrų gyvenimo įvykių – nėštumo, traumų ir pan. Treti – tiesiog pakeitę gyvenimo būdą, tarkime, jaunystėje aktyviai sportavę, vėliau laisvalaikį leidžia gulėdami prie televizoriaus su užkandėle ar alaus bokalu. Reikia įsigilinti į priežastis ir suvokti, kad kilogramai nepriaugo per mėnesį, todėl prireiks nemažai laiko susigrąžinti buvusias formas. Kuo greitesnis svorio metimas, tuo greitesnis jo ataugimas. Manau, kad bent kartą pas psichologą turėtų apsilankyti kiekvienas Lietuvos gyventojas, nepriklausomai nuo to, nutukęs ar ne. Dažnai nutukimas traktuojamas kaip viena priklausomybės ligų. Priklausomybė maistui prilyginama priklausomybei azartiniams lošimams, alkoholiui ar narkotikams. Iš dalies sutinku su tuo. Nutukęs žmogus jaučiasi kaip užburtame rate: jį kamuoja liguistas noras valgyti (ne bet ką, o tai, ko norisi, o norisi dažniausiai labai nesveiko maisto), jis nuolat galvoja apie maistą. Pasisotinęs žmogus pradeda save graužti už tai, kad yra storas, ir tą savigraužą lydi kokio nors deserto suvalgymas – juk angliavandeniai pakelia nuotaiką. Beje, prieš operaciją gydytojai rekomenduoja pasikonsultuoti su psichologu.

 

 

Ar skrandžio mažinimo operacija yra kompensuojama? Ir kodėl jos negali pasidaryti žmonės, kurių KMI yra mažesnis negu 40?

 

Šią operaciją apmoka ligonių kasos, tačiau pacientui tenka mokėti už preparatus. Juos perka vaistinėse, kurios dažniausiai yra klinikose ar netoli jų. Manoma, kad tada, kai asmens kūno masės indeksas yra didesnis negu 40 (III laipsnio nutukimas), kyla realus pavojus jo sveikatai ar net gyvybei. Esant tokiam dideliam antsvoriui yra pavojus susirgti rimtomis ligomis: cukriniu diabetu, širdies, endokrininės sistemos, sąnarių ligomis, bronchine astma ir t. t. Praktiškai visi žmonės, kurių KMI yra didesnis negu 40, turi problemų su sąnariais – dažniausiai kenčia kojos. Neretai sulaukiu laiškų iš apkūnių žmonių, kurių KMI yra apie 30. Jie labai piktinasi, kodėl jiems neatliekama skrandžio mažinimo operacija. Tenka aiškinti, kad bet kokia operacija yra intervencija į žmogaus organizmą, kuri gali baigtis ne tik komplikacijomis, bet ir mirtimi. Taigi operacija neatliekama, jeigu nutukimas yra mažesnė grėsmė organizmui negu atliekama operacija. Šią operaciją rekomenduoju tiems, kas tikrai išbandė viską ir jaučia, kad niekas negali padėti, taip pat tiems, kurie turi sveikatos problemų ar jaučia, kad tokios problemos laukia ateityje…

 

 

Kokie didžiausi šios operacijos privalumai ir trūkumai?

 

Pagrindinis privalumas – svorio metimas. Kaip jau minėjau, kartais rezultatas gali būti ne toks džiuginantis, kokio tikimasi. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Pagrindinis trūkumas – kad niekas neišoperuoja smegenų. Iš tiesų operacija nėra panacėja, ir nereikia manyti, kad nereikės pastangų. Norintieji pasiekti rezultatų turi nuolat galvoti, ką valgo. Pati operacija padeda kontroliuoti maisto kiekius ir mažina alkio jausmą. Be to, metant svorį keičiasi ne tik apimtys, drabužiai ir nuotaikos, tačiau ir visas gyvenimas. Tai iššūkis visai šeimai arba aplinkai. Pasitaiko, kad priklausomybę maistui keičia kitos priklausomybės arba atvirkščiai – atsikratę antsvorio žmonės atgauna pasitikėjimą savimi, padaro stulbinančią karjerą. Bet kokiu atveju gyvenimas keičiasi. Po operacijos, metant svorį, būtų tikslinga pasikonsultuoti su psichologu.

 

 

Ar susidūrėte su kokiais nors neigiamais padariniais po skrandžio mažinimo operacijos? Pavyzdžiui, pradėjo slinkti plaukai, susirgote gastritu ir t. t.

 

Jeigu gerai suprantu, tai plaukų slinkimas susijęs su narkoze, kuri reikalinga per bet kokią operaciją. Apie neigiamą narkozės poveikį organizmui žinome visi, tačiau tai neišvengiama. Pasirinkdami skrandžio mažinimo operaciją, sutinkame, kad mums būtų daroma narkozė ir su tuo susijusiomis pasekmėmis. Man pasisekė, kad po operacijos nebuvo jokių komplikacijų. Gal tik šiek tiek ilgiau, negu kitiems, gijo žaizdos. Žinau vieną atvejį, kai po skrandžio padalijimo operacijos buvo komplikacijų. Atlikus pakartotinę operaciją, viskas baigėsi gana sėkmingai. Kartais skrandžio raumenys labai ištinsta, todėl po dienos, patinimams atslūgus, gali atsirasti skrandžio pralaidumas. Norint tai diagnozuoti, pacientas dar parą po operacijos laikomas ligoninėje, kur jis turi gerti daug skysčių. Bet kokiu atveju esame supažindinti su galimamomis komplikacijomis. Man taip pat atlikta skrandžio padalijimo operacija. Rinkausi tokį metodą dėl to, kad labai nemėgstu svetimkūnių savo kūne. Kitas aspektas – nemėgstu prisirišti prie gydytojų. Skrandžio apjuosimas reguliuojamąja juosta (žiedu) reikalauja nuolatinio kontakto su chirurgu, nes būtina tam tikrais laikotarpiais reguliuoti žiedo suspaudimo lygį. Taigi, po skrandžio padalijimo operacijos būtina gerti vitaminus, nes suvalgomas maisto kiekis ir nedidelis jo įsisavinimas nesugeba aprūpinti organizmo reikiamu vitaminų kiekiu. Kita problema – kartais pasitaikantis dempingo sindromas. Tai lyg apsinuodijimas angliavandeniais, kai per didelis kiekis lengvai pasisavinamų angliavandenių iš mažojo skranduko greitai patenka į žarnyną. Tokiais atvejais jaučiu širdies permušimus, dreba rankos, pila šaltas prakaitas, pasidaro tamsu akyse, kartais užgula ausis. Šis sindromas trunka gana trumpai – apie 10 min. Tačiau man praeina dar greičiau, jeigu tik ką nors suvalgau. Dažnai užtenka suvalgyti tik saldainį. Atradusi šį pagalbos būdą labai greitai atsikratau dempingo sindromo. Pastebėjau, kad man visada šis sidromas pasireiškia pavalgius greitojo maisto restorane. Svarbu įsiklausyti į savo organizmą ir susidraugauti su juo, tuomet dempingo sindromas aplankys vis rečiau ir rečiau. Dar vienas iš ne itin malonių padarinių – apvytusi oda. Jaunesnio amžiaus pacientams yra mažesnė odos nudribimo tikimybė, tačiau kuo žmogus vyresnis, tuo odos elastingumas mažesnis. Jeigu antsvoris buvo didelis ir netenkama daug svorio, oda ne tik apvysta, bet ir nudrimba…

 

 

Per kiek laiko ir kiek kilogramų jums pavyko po operacijos numesti? Ar dabar svoris liko stabilus?

 

Dar konsultacijų prieš operaciją metu chirurgas mane informavo, kad pagrindinis antsvoris nukris per pirmus metus, o vėliau šiek tiek galima priaugti, bet tikrai ne tiek, kiek numesta. Tenka pripažinti, kad mano nutukimo priežastis – paveldimumas. Gimiau 4.5 kg ir visą gyvenimą buvau apkūni. Paauglystėje svėriau 80 kg, todėl būdama 30-ies net vilties neturėjau sverti 50 kg. Taigi per pirmus metus numečiau 50 kg – nuo 122 kg iki 72 kg. Tai praktiškai idealus svoris, nes tiek svėriau per savo vestuves. Praėjus septyniems metams po operacijos, šiek tiek antsvorio grįžo, dabartinis svoris – 80 kg. Labai dėl to nepergyvenu, nes nededu jokių pastangų, kad būtų kitaip.

 

 

Kaip skrandžio mažinimo operacija pakeitė jūsų gyvenimą?

 

Mano gyvenimas pasikeitė iš esmės: keitėsi šeimyninė padėtis, gyvenamoji vieta, darbovietė. Netekęs antsvorio žmogus išsivaduoja iš jį slėgusių neigiamų jausmų. Dažnai tuos jausmus keičia teigiamos emocijos, pasitikėjimas savimi ir aukštesnė savivertė. Keičiasi žmogus, keičiasi ir jo santykis su savimi, jį supančia aplinka. Neretai vyksta vertybių transformacija ir priimami tam tikri sprendimai, kurie pakeičia žmogaus gyvenimą.