Jokia paslaptis – šiandien seksas nebėra tabu. Apie jį mes kalbamės su draugais, psichologais ir gyvenimo partneriais. Ne visos kalbos yra tiesa – dažnai meluojama, apgaudinėjama arba šnekama per daug. Visa tai gali pakenkti santykiams su mylimuoju. Kaip įtariamieji, padarę nusikaltimą, taip ir įsimylėjėliai turi teisę tylėti ir nuspręsti, ką kalbėti apie seksą ir ką ne.

 

seksas

Žmogaus kūnas yra pati didžiausia paslaptis. Apsinuoginę prieš kitą žmogų mes parodome tai, ką slepiame nuo aplinkinių, galbūt net nuo savęs pačių. Todėl apsinuoginę žmonės būna pasirengę atsiduoti vienas kitam, susilieti kūnais, tapti dvejais asmenimis viename arba, trumpai tariant, tapti pora. Kartais tokia sąjunga trunka tik vieną naktį. Tuomet nėra laiko atsiverti kitam žmogui, pažinti savo ir kito kūną, sužinoti praeitį, gyvenimo istoriją ir karščiausius troškimus. Jeigu santykiai klostysis toliau, reikės apie tai pagalvoti. Tik tada bus savaime suprantamas noras būti atviriems ir norėti atvirumo iš kito.

 

Internete, spaudoje reguliariai publikuojami straipsniai apie seksą, leidžiamos meilės patarimų knygos ir statomi filmai (vienas iš paskutinių, labai atvirai apie seksą kalbantis Larso von Triero erotinė, psichologinė drama „Nimfomanė). Nepaisant to, eiliniams žmonėms gvildenti sekso problemas nėra paprasta. Net XXI-ajame amžiuje vis dar tebėra sunku kalbėti apie orgazmą, lytinį šaltumą ar erotines fantazijas. Tačiau priežastys, kodėl sunku apie tai garsiai kalbėti pasikeitė. Praeityje apie šiuos dalykus buvo nutylima, nes jie prieštaravo tradicinės visuomenės elgesio normoms. Šiandien tylėjimas apsaugo nuo pernelyg didelės laisvės. Jis suteikia galimybę atsiriboti nuo „privalomo“ viešumo. Niekas nenori pasirodyti, kad yra silpnas, ne toks, kokiu būti priimtina. Kalbos apie klaidas, abejones laikomos silpnumo ženklu. Šiandien žmogus yra verčiamas ieškoti progų, kaip pabėgti nuo kasdieninio nerimo, tik niekam neprisipažinti: „Šiandien man nepavyko. Ir tai ne pirmas kartas“, „Jis man pasakė, kad trys metai, praleisti su manimi, buvo apgailėtini“ arba „Lovoje mes niekada netikome, nieko nejaučiu, kai jis įeina į mane, gal reikėtų pabandyti kaip nors kitaip, pavyzdžiui, iš nugaros“.

 

Seksualinė trauka– tai pamatinis dalykas, lemiantis, ar du žmonės galės būti pora, ar ne. Tačiau kiekvienas žmogus taip pat turi išsaugoti ir savo vidinę laisvę. Todėl net ir turint antrą pusę, išlieka noras pabūti vieniems. Jie ieško malonumų, kuriuos galėtų patirti atskirai nuo gyvenimo partnerių: masturbuojasi, būna neištikimi arba susilaiko nuo seksualinių santykių. Visa tai reiškia, kad žmonėms reikia pabūti vieniems.

 

Tikriausiai nėra tokio žmogaus, kuris visiškai nieko neslėptų nuo kito. Jei jie atskleistų visa tiesą, greičiausiai labai nuviltų savo partnerį. Pavyzdžiui, jei pasakytumėte mylimajam, kad nenorite dabar mylėtis, bet ne todėl, kad apskritai nenorite to daryti, jis greičiausiai suprastų visiškai priešingai – kad negeidžiate jo. Todėl kartais tyla yra geriau negu žodžiai, kuriuos galima suprasti netinkamai.

 

Žmonės dažnai nepagalvoja, kad tiesa kartais būna labai skaudi. Todėl kiekvieną kartą, kai kyla noras pasidalinti su kuo nors savo nerimu ir kančia, reikia labai gerai pagalvoti, ar tikrai norite tą daryti ir ar tikrai, tai yra tas žmogus, kuriam verta patikėti didžiausias paslaptis. Pavyzdžiui, tikrai neverta pasakoti partneriui, kad būdami vieni patiriate nepakartojamą orgazmą, o su juo ar ja – šis jausmas neaplanko arba yra labai silpnas. Tokios mintys turėtų likti neištartos. Jeigu tylėti neįmanoma, išsikalbėti reikėtų psichoterapijos seansuose.