Džekas Skerdikas – liūdniausiai išgarsėjusi paslaptinga nusikaltėlio figūra. Šio karalienės Viktorijos laikų žudiko istorija per daugiau nei 120 metų buvo taip apipinta mitais, kad sunku nustatyti, kur yra tiesa, o kur tiesiog prasimanymai.

Aukos – prostitutės

Viskas prasidėjo 1888 m. rugpjūčio 31 dieną, kuomet buvo nužudyta Mari Ana Nikols. Ji ankstyvą rytą rasta pasmaugta netoli „London“ ligoninės. Antroji auka – Ani Čapman, kurios kūnas aptiktas ankstų 1888 m. rugsėjo 8-osios rytą galiniame kieme prie įėjimo į 29 Hanburio gatvę, Spitalfieldse. Elžbieta Straid ir Katerina Edaus buvo nužudytos rugsėjo 30-ąją, o Marija Džein Keli nužudyta lapkričio 9-ąją. Visos penkios moterys buvo prostitutės.

Iki šiol neaišku, ar jos pažinojo viena kitą. Neaišku ir tai, kiek moterų iš tiesų buvo nužudyta. Manoma, kad jų buvo penkios, tačiau skirtingi šaltiniai pateikia skirtingą nužudytųjų skaičių… Aišku tik tai, kad žudikas buvo išskirtinai žiaurus. Savo aukas jis smaugdavo tol, kol jos mirdavo arba prarasdavo sąmonę, tuomet perpjaudavo joms gerkles ir pasiėmęs dalį vidaus organų palikdavo kūnus ant žemės.

Koks jis?

Tyrėjai ne kartą iškėlė prielaidą, kad žudikas – su medicina susijęs asmuo. Jis ypač gerai valdė peilį: žinojo, kaip atlikti tikslius mirtinus pjūvius, mokėjo išpjauti vidaus organus nepažeisdamas aplinkinių organų. Vienai iš nužudytų prostitučių buvo išpjauta gimda, kitai – gimda ir kairysis inkstas, o trečiai – širdis. Visgi, kas iš tiesų buvo Džekas Skerdikas, išsiaiškinti nepavyko. Buvo manyta, jog žudikas yra amerikietis gydytojas Tomas Kreamas. Jis buvo apkaltintas ne vienos prostitutės nužudymu ir už tai nuteistas mirti pakariant. Prieš pat mirtį jis prisipažino esąs Džekas Skerdikas, tačiau jo tiesa įrodyta nebuvo. Tarp įtariamųjų buvo patekęs ir karališkosios šeimos narys – karalienės Viktorijos anūkas princas Albertas. Jis ne kartą naudojosi Londono prostitučių paslaugomis, dėl to pasigavo sifilį ir susirgo smegenų liga. Buvo manoma, kad princas savo aukas žudydavo karietoje, o po to tiesiog išmesdavo į gatvę. Įtariamųjų ratas buvo didžiulis, tačiau policija negalėjo įrodyti nė vieno jų kaltės ir labai menka tikimybė, kad tikrasis žudikas bus kada nors atskleistas.

Džeko Skerdiko laiškai

Tuo metu, kai buvo įvykdytos minėtos žmogžudystės, žudikas Džeko Skerdiko vardu raudonu rašalu pasirašė keliuose policijai ir laikraščiams adresuotuose laiškuose, kuriuose žadėjo ir toliau „pjaustyti kekšes“. Tokiu būdu to meto visuomenė išgirdo Džeko Skerdiko vardą. Laiškų autentiškumas niekada nebuvo įrodytas: kartą laišką parašė šlovės ieškantis žurnalistas, kartą papokštauti, o gal pagąsdinti panoręs londonietis ir dar daugelis norinčiųjų prisiimi pagarsėti spėjusio žudiko „garbę“. Visgi bent kelis kartus rašė ir tikrasis Džekas Skerdikas. Kartą kraupų siuntinį gavo Džordžas Luskas, tuo metu dirbęs vietinėje linčiuotojų organizacijoje „Whitechapel Vigilance Committee“. Siuntinyje buvo ne tik žudiko laiškas, bet ir žmogaus inkstai. Laiške buvo parašyta: „Iš pragaro. Pone Luskai, siunčiu Jums pusę konservuoto vienos moters inksto. Kitą pusę aš išsikepiau ir suvalgiau, buvo labai skanu. Jei tik šiek tiek palauksite, atsiųsiu Jums kruviną peilį, kuriuo jį išpjoviau. Parašas. Pone Luskai, pagaukite mane, kai galėsite.“ Vėliau tyrimai parodė, kad inkstas priklausė Katerinai Edoves, kuri buvo nužudyta 1888 m. rugsėjo 30-ąją.

Susidomėjimas neblėsta

Dar ir šiandien besilankantieji Londone turi galimybę aplankyti vietas, kuriose Džekas Skerdikas įvykdė kraupiausius savo nusikaltimus. Štai Commercial ir Fournier gatvių kampe veikia „The Ten Bells“ aludė, žyminti žudiko „darbų“ vietą. 1976–1988 m. ji buvo vadinta „Jack the Ripper“ (liet. Džekas Skerdikas) vardu, tačiau 1988 m. alinei grąžintas pirminis, istorinis „The Ten Bells“ pavadinimas, mat nebuvo leista, kad užeiga vadintųsi žudiko vardu. Nors pastato išorė rekonstruota, alinės interjeras likęs toks pat, kaip ir prieš šimtą metų, o ant vienos sienos net kabo visų žudiko aukų sąrašas.

Džeku Skerdiku vis dar domisi ir detektyvai. Pavyzdžiui, Trevoras Mariotas bando įrodyti, kad Džekas Skerdikas buvo jūreivis. Anot jo, tuo metu, kai buvo įvykdyta pirmoji žmogžudystė, prieplaukoje stovėjo laivas „Sylph“, kuris vėliau išplaukė į Karibus. Kaip tik panašiu laiku Nikaragvoje buvo įvykdyta žmogžudystė, labai primenanti įvykdytą Londone – nužudyta vietinė prostitutė, kuriai taip pat perpjauta gerklė, o kūnas stipriai sužalotas.

Tiesiog pramanas?

Britų istorikas Endriu Kukas nesenai iškėlė hipotezę, kad Džekas Skerdikas iš tiesų niekada neegzistavo, o jį sugalvoti galėjo kriminalines temas rašantys žurnalistai. Istorikas įsitikinęs, kad tokį personažą sugalvojo Londono laikraščio „The Star“ leidėjai, tokiu būdu siekdami padidinti leidinio tiražą. Kai 1888 m. pasirodė žinia apie antrą nužudytą moterį, laikraščio kasdienis tiražas pasiekė 232 000 egzempliorių. Vos tik buvo suimtas pirmasis įtariamasis, susidomėjimas šia istorija greitai atslūgo, o tiražas – sumažėjo. Idėja apie laiškus rašantį žudiką vėl sužadino gyventojų susidomėjimą ir pakėlė laikraščio populiarumą.

Faktai ir įdomybės

  • Gydytojas Persis Klarkas, apžiūrėjęs visas penkias aukas, priskiriamas Džekui Skerdikui, nustatė, kad tris iš penkių moterų nužudė tas pats žmogus, tačiau kitas dvi nužudė visai kiti asmenys. Tomas Arnoldas, vyriausiasis policijos inspektorius, tyręs žmogžudystes Rytų Londono rajone, nustatė, kad mažiausiai vieną iš penkių moterų nužudė kitas nusikaltėlis.
  • Džekas Skerdikas buvo pirmasis šiuolaikinis serijinis žudikas.
  • Ploni plaukai, gilios pilkos akys, raudona spuoguota nosis – toks Džeko Skerdiko fotorobotas buvo sukurtas pagal liudininkų pasakojimus.
  • 2006 m. BBC „Istorijos žurnalas“ suteikė Džekui Skerdikui visų laikų blogiausio brito titulą.
  • Neseniai rastas 15,23 cm peilis gali būti būtent tas šaltasis ginklas, kuriuo žudė garsusis Viktorijos laikų serijinis žudikas Džekas Skerdikas. Peilis buvo rastas tarp daiktų, priklausančių chirurgui iš Velso serui Džonui Viljamsui – jis buvo laikomas pagrindiniu žmogžudysčių įtariamuoju.
  • Apie Džeką Skerdiką parašyta per 200 knygų, sukurti penki pilnametražiai filmai, o internete jam skirta 200 000 puslapių.