Ne vienam krikščioniui Biblija yra šventa ir neginčijama knyga, pilna stebuklų. Tačiau mokslininkai ir tyrinėtojai kuo toliau, tuo labiau juos linkę neigti, įvykius aiškindami logiškai. Taip jau nutiko ir su Jėzaus gimimo data bei Nojaus arkos egzistavimo paslaptimi.

 

 

Jėzaus gimimo paslaptis

Šiandien Jėzaus gimimo datą galima nustatyti kur kas tiksliau, nei tai padaryta Biblijoje. Mat iki šiol nebuvo atsižvelgta į netrukus po Jėzaus gimimo pasirodžiusius Jeruzalėje astronomus iš Babilonijos. Vėliau jie, keliaudami paskui žvaigždę, sutinkami Betliejuje. Pamaldžiose legendose pridurta ir tokių faktų, kurių Biblijoje nėra. Juk šventoje knygoje nieko nekalbama nei apie tai, kad vyrai buvo trise, nei apie tai, kad jie buvo karaliai. Išvada, jog būta trijų asmenų, padaryta tik todėl, jog minimos trys dovanos. Kadangi jos turėjo karališkąją vertę, tie asmenys paversti karaliais.

Magoi – tai profesionalūs astronomai, tuo metu darbavęsi observatorijose, praktikavę žvaigždžių aiškinimą ir galbūt kilę iš kunigų luomo. Jėzaus gimimo metu viena iš garsiausių buvo babiloniškoji Siparo observatorija netoli Babilono. Ir iš tiesų būtent Sipare prie Eufrato archeologai yra radę 8 m. pr. Kr. dantiraščio lentelę, kurioje iš anksto apskaičiuotas bet koks didesnis ateinančių metų planetų judėjimas. Ne mažiau kaip penkiskart šioje lentelėje paminėtas vienas įvykis – Jupiterio ir Saturno jungtis su Saule, vadinamoji konjunkcija. Šių planetų susijungimas svarbus tuo, jog Jupiteris laikytas pasaulio valdovo planeta, o Saturnas – srities, romėnų vadinamos Palestina, planeta.

Šiuos duomenis patvirtina kiti molinių lentelių radiniai. Vadinamojoje Berlyno planetų lentelėje, sudarytoje jau 17 m. pr. Kr. ir šiandien išlikusioje nuorašo ant egiptiečių papiruso pavidalu, apskaičiuotas visas planetų judėjimas iki pat 10 m. po Kr. Ši lentelė liudija, kad ir tokiuose didžiuosiuose miestuose kaip Aleksandrija ir Roma šie reiškiniai buvo žinomi ir siejami su dideliais lūkesčiais. Imperatorius Augustas, kaip ir jo vasalai, aistringai domėjosi panašiomis prognozėmis ir skaičiavimais. Taigi jei lentelėje buvo nurodyta 7 m. pr. Kr. įvyksianti šių planetų konjunkcija, tai Augustas ir jo šalininkai tais metais turėjo laukti svarbaus, visa pranokstančio jo valdymo laikotarpio įvykio, o astronomai iš Rytų numatė pasaulio valdovo gimimą Palestinoje. Vis dėlto Augusto gyvenime 7 m. pr. Kr. nieko ypatingo neįvyko.

 

Tai kada tikroji Jėzaus gimimo diena?

Tad kas gi įvyko 7 m. pr. Kr., jei tik astronomai nebus apsiskaičiavę? Iš esmės įvyko štai kas: Rytų (babiloniečių) ir Vakarų (romėnų) aukščiausios dievybės Jupiterio planeta, akimirksnį tapusi šviesiausia, atsidūrė šalia Saturno planetos, Rytų astronomų tuometiniu kosmologijos supratimu, atstovaujančios žydams. Negana to, žvaigždžių judėjimą bei keletą tokių „sustojimų“ šiandien įmanoma apskaičiuoti dienos tikslumu. Pirmąkart šviesiai spindintys Jupiteris ir Saturnas kartu vakare patekėjo 7 m. pr. Kr. rugsėjo 15 d. Tai užrašyta jau senose dantiraščio lentelėse. Antras iš anksto apskaičiuotas „sustojimas“ įvyko lapkričio 12–13 d. Žiūrint iš Žemės, jis truko dvi savaites. Vėliausiai tada ir pasireiškė efektas, kurį Biblija nusako Betliejaus žvaigždės sąvoka. Ši Zodiako šviesa tų metų lapkričio 12–23 d. buvo matoma kasdien. Visa tai – ne fantazijos, bet tikslūs faktai, kuriuos gali patikrinti kiekvienas matematikas ir astronomas. Iš jų matyti ne tik tai, kad Betliejaus žvaigždė iš tiesų egzistavo, bet ir astronomų, „išminčių iš Rytų šalies“, atvykimo į Betliejų laikas. Taigi dokumentuoti faktai rodo, kad Jėzus atėjo į pasaulį iki 7 m. pr. Kr. lapkričio.

Dabar Kalėdų šventę švenčiame gruodžio 25 d., Vidurio Europoje – dažniausiai jau išvakarėse, tačiau šios datos evangelijose nerastume. Konkretus laikas Vakaruose Bažnyčios atstovų pasirinktas tik IV a.

 

Nojaus arka ne adata

Nojaus arkos paieškas komplikuoja ne tik kelios tikėtinos jos buvimo vietos, bet ir gamtinės sąlygos. Jei tikėtume Pradžios knyga, Nojaus arka „Armėnijos kalnuose“ atsirado prieš 4300 metų. Koks stebuklas galėjo ją išsaugoti iki mūsų dienų? Atsakymas paprastas: ledo ir sniego viešpatija 4 km aukštyje. Beveik kiaurus metus ją dengia ledo ir sniego sluoksnis.

Pirmasis žmogus, pareiškęs savo akimis regėjęs Ararato šlaite esančias suakmenėjusias Nojaus arkos liekanas, buvo Georgijus Hagopianas. Pasak jo, 1908 m., kai jam tebuvę 8-eri, dėdė pasiėmė jį kopti į Araratą. Kai kopti pasidarė per sunku, dėdė tada dar vaiką Georgijų užsikėlė ant pečių. Pagaliau jie pasiekė vietą, kur ant šlaite kyšančios uolos krašto išvydo kažin ką panašų į didžiulį laivą. Dalį jo dengė sniegas. Viršuje buvo eilė į langus panašių ertmių, ant „stogo“ – anga. Iš pradžių berniukas pamanė, kad tai iš akmenų pastatytas namas, bet kai dėdė jam parodė lentų kontūrus, suprato, kad tai arka, apie kurią jis buvo girdėjęs. Dėdė Georgijų pakėlė nuo akmens luito iki arkos viršaus, kad šis galėtų ją pasiekti, ir liepė nebijoti, nes, anot jo, „tai šventas laivas“, o „žvėrių ir žmonių čia nebėra, jie visi išėjo.“ Kai keliautojai atsistojo atokiau, dėdė iššovė į arkos liekanas, bet kulkos atšoko lyg nuo akmens. Jis pabandė atrėžti lentos gabalėlį aštriu peiliu, tačiau taip pat nesėkmingai. Pirmojo apsilankymo prie arkos metu, ją apžiūrinėdami ir užkandžiaudami,  jie praleido apie dvi valandas. Kai sugrįžęs į kaimą berniukas puolė pasakoti apie nuotykį draugams, šie atšovę, kad taip pat yra matę arką. Georgijus Hagopianas mirė 1972 m. Dėl senyvo amžiaus jis tyrinėtojams negalėjo nurodyti žemėlapiuose tikslios arkos buvimo vietos, tačiau jo liudijimas buvo sėkmingai patikrintas naudojant melo detektorių. Galima sakyti, kad Hagopianui ir kitiems ją pamatyti leido Dievas (gamta): 1901–1908 m. Ararato regione buvo nepaprastai karšta, ledynai smarkiai aptirpo ir atskleidė savo saugomą paslaptį.

Tačiau šiame technikos amžiuje arka – ne adata šieno kupetoje. Dirbtinio Žemės palydovo ir žvalgybinių lėktuvų padarytose nuotraukose užfiksuotos net Nojaus arkos tikslios koordinatės. Atrodytų, ar to nepakanka, kad Nojaus arkos egzistavimo faktas būtų arba viešai patvirtintas, arba paneigtas?

 

Įdomūs faktai

  • Nors stebuklingas Kristaus gimimas aprašytas Biblijoje, ankstyvoji Krikščionių bažnyčia šventė tik vieną Kristaus šventę – Velykas.
  • Kristaus gimimo diena pirmą kartą istoriškai paminėta Dionizo Filokalo rankraštyje Chronografe 354 m.
  • Kristų pasveikinę išminčiai iš Rytų šalių vadinami „trimis karaliais“: Kasparu, Merkeliu ir Baltazaru. Ar jie tikrai buvo trys, Evangelijose neparašyta. Juo labiau nenurodyti jų vardai. Aišku tik tai, kad jie atnešė kūdikėliui tris dovanas, kurios buvo tikrai karališkos: auksas, smilkalai ir mira. Galbūt todėl žmonės juos ir vadina karaliais?
  • Nojaus arkos koordinatės: 39 laipsniai 42 minutės ir 10 sekundžių šiaurės platumos ir 44 laipsniai 16 minučių ir 30 sekundžių rytų ilgumos, maždaug 4575–4724 m aukštyje, per 1–2 km į vakarus nuo Ararato viršūnės esančiame 1,6 x 2,4 km dydžio ledu ir sniegu padengtame plokščiakalnyje tiesiai priešais Parrot ledyną.
  • Turkijos vietos valdininkai žada prašyti centrinės vyriausybės Ankaroje, kad ši kreiptųsi dėl UNESCO pasaulinio paveldo statuso Nojaus arkai suteikimo. Taip ši vietovė galėtų būti apsaugota, kol bus vykdomas pagrindinis archeologinis istorinio objekto kasinėjimas.
  • Ekspedicijos susiduria su įvairiais sunkumais. Pirma, reikia sulaukti palankaus oro, kai liepos–rugpjūčio mėnesiais temperatūra Ararato priekalnėse pasiekia aukščiausią metinę normą – apie 28 laipsnius, ir labiausiai aptirpsta ledynai. Tačiau tai trunka labai neilgai, ir kalnuose vėl pradeda snigti. Antra, Ararato regionas – ne pati saugiausia vieta pasaulyje: pasienyje su Iranu vyksta gyva prekyba ginklais ir narkotikais, šioje teritorijoje aktyviai reiškiasi kurdų sukilėliai, kalnuose gyvena plėšikai ir valkatos. Po to, kai 1991 m. kurdų sukilėliai čia pagrobė 5 archeologus, Turkijos valdžia nebeleidžia prie Ararato vykti užsieniečiams.