Beveik prieš ketvirtį amžiaus japonas Riuho Okava išgyveno sąmonės nušvitimą. Nuo tos akimirkos šis meistras ir jo pasekėjai nuolat skelbia pasauliui, kad įvairių negandų iškankintai žmonijai metas pabusti. Laikas prisiminti savo dvasinę prigimtį ir sužinoti į naująjį aukso amžių ją nuvesiančios aukščiausios dvasios vardą – El Kantarė. Į visus pasaulio kraštus šią žinią nešantys R. Okavos mokiniai susibūrė į „Laimės mokslo“ organizaciją. Rasa Norvaišaitė pristato ją lietuviams.

 

 

Maža tikėtina, kad niekam negirdėto mokymo pasekėju žmogus taptų dėl užgaidos. Tikriausiai ir jums nebuvo taip, kad vieną rytą nubudote ir nusprendėte lenktis R. Okavai ir melstis El Kantarei?

 

Poreikis malšinti dvasios troškulį seniai mane vertė ieškoti šaltinio. Perskaičiau nemažai dvasinės literatūros, netgi buvau susidomėjusi kabala, bet atsakymų į ramybės nedavusius klausimus neradau. Kodėl žmonės gimsta tokiomis nelygiomis aplinkybėmis – vieni sveiki ir gražūs, o kitus jau nuo pat gimimo slegia negalių našta? Kodėl vieni ateina apdovanoti talentais, o kiti tik ydomis? Kodėl vieni mylimi ir lydimi sėkmės, o kitus nuolat slegia bėdos? Krikščionybė į tokius ir panašius klausimus man neatsakė. Tai tikrai keblu, jeigu neigiama reinkarnacija.

 

 

R. Okavos mokymas tokias dvejones išsklaido?

 

Šis mokytojas teigia, kad El Kantarė yra Dievo vardas, apreikštas šių laikų žmogui. Tai ta pati esybė, kuri kadaise į žemę atsiuntė Mozę, Jėzų, Mahometą ir Konfucijų. Ta pati, į kurią Jėzus kreipiasi: „Tėve“, kurią Mahometas vadina „Allah“, kuri Senajame Testamente įvardyta „Elohim“. Per pastaruosius kelis tūkstančius metų pasaulis gerokai pasikeitė. Žmonija stovi ant naujos civilizacijos slenksčio. Kokia ji bus ir kaip tą aukso amžių priartinti, R. Okava yra išdėstęs 800 savo knygų. Lietuvių kalba kol kas išleista tik viena jų – „Pakeiskite savo gyvenimą. Pakeiskite pasaulį“.

 

 

Ką tyrinėja ir ko moko „Laimės mokslas“?

 

Visų pirma šis mokymas skirtas šiuolaikiniam žmogui. Esminės tiesos jame pateikiamos paprasta, aiškia, kiekvienam žmogui suprantama kalba. Pats pavadinimas sako, kad tai – mokslas apie laimę. Jis moko, kaip būti laimingiems gyvenant modernioje visuomenėje.

 

Atspirties taškas yra suvokimas, kad visi mes esame dvasinės būtybės ir gyvename amžinai. Taigi šis modernus mokymas remiasi ir labai senu mokymu apie reinkarnaciją – sielos atėjimą į žemiškąjį pasaulį daug kartų ir gyvenimą kaskart vis naujame kūne, sukaupiant vis įvairesnės patirties ir išsiugdant vis naujų kokybių.

 

Po mirties sunyksta žmogaus kūnas, tačiau ne jo mintys ir protas. Per gyvenimą, ir ne vieną, jo sukauptų minčių „rinkinys“ niekur nedingsta, jis gyvuoja toliau. Mes esame mintys – tai svarbiausias dalykas, ką reikia įsisąmoninti. Taigi kartais banaliu atrodantis posakis, kad „mes esame tai, ką mes galvojame“ yra itin vertinga tiesa. Mūsų ateitį kuria mūsų mintys. Tai, kas esame šiandien, yra vakarykščių, prieš mėnesį, metus mus persmelkusių minčių rezultatas.

 

 

Ar „Laimės mokslas“ pateikia konkrečius metodus, kaip save, t. y. savo mintis, ugdyti?

 

Mes sakome, kad laimės link veda keturlypis kelias. Jame svarbūs keturi principai – meilės, išminties, savianalizės arba apmąstymo ir pažangos. Jeigu žmogus gyvena laikydamasis šių principų, jis tikrai bus laimingas.

 

Pirmas ir svarbiausias yra meilės principas. Kaip dauguma žmonių suvokia meilę? Nori būti mylimi ar ne? Galvoja, kad bus laimingi, jeigu kas nors juos mylės. Jeigu mylės aplinkiniai, jeigu iš kitų gaus daug dėmesio, pagarbos, bus paaukštinti darbe ar kaip kitaip įvertinti… Laimės mokslas tokią meilę vadina „imančiąja“ ir pabrėžia, kad tas, kuris taip supranta meilę ir tokia meile tiki, laimingas nebus niekada. Tokiu atveju ko nors nuolat trūks – pagarbos, dėmesio, supratimo, įvertinimo ir t. t.  Tačiau yra ir kitokia meilė – duodančioji, kai žmogus suvokia, kad mylėti visų pirma yra duoti. Tuomet jis tampa savo gyvenimo ir savo laimės šeimininku.

 

Laimė nuo meilės neatsiejama. Kiekvienas žmogus pats gali reguliuoti laimės kiekį – kuo daugiau meilės atiduoda, tuo laimingesnis jaučiasi.

 

Žinoma, norėdami būti laimingi, neturime glėbesčiuoti kiekvieną gatvėje sutiktą žmogų ir prisiekinėti jam meilę. Egzistuoja daugybė būdų ir progų parodyti meilę natūraliai. Ja pasidalijame kaskart, kai padedame kitam žmogui, kai pasistengiame, kad jam būtų geriau. Klausimas – „Ką šiandien galiu padaryti dėl kitų?“ – mylinčio žmogaus duona kasdieninė. Gal galiu pasakyti gerą žodį arba nusiųsti kam nors geras mintis? Galbūt galiu už kitą padaryti darbą, kuris jam per sunkus?

 

Pirmojo „Laimės mokslo“ principo esmė  – nustoti imti meilę iš kitų ir dosniai duoti jos pačiam.

 

 

Ką „Laimės mokslas“ laiko išmintimi?

 

Antrasis principas skatina kaupti įvairias žinias, nes jos padeda gyventi. Tačiau labiausiai mums reikalingos neblėstančią vertę turinčios žinios. t. y. nesenstančios tiesos. Tiksliau, kad mes esame dvasinės būtybės – trumpam gimstame šiame pasaulyje išmokti tam tikras pamokas, po to vėl grįžtame atgal į dvasios pasaulį, kuriame gyvename, kol vėl subręstame poreikiui dar patobulėti. Šias tiesa būtina ne tik žinoti, bet ir jomis remtis kasdieniame gyvenime.

 

Taip pat nereikėtų sumenkinti pasaulietinių žinių svarbos. Laikui bėgant pasaulis ir jo gyventojai keičiasi. Keičiasi ir jų poreikiai – šiandien vienokie, rytoj jau visai kitokie. Vadinasi, tos žinios gali netekti savo vertės jau rytoj ar po mėnesio. O tikroji tiesa yra amžina.

 

Savistabos arba apmąstymų principas glaudžiai susijęs su naujų įpročių formavimu. Iš pradžių šį metodą pasitelkiame jau praėjusių įvykių analizei. Mintimis grįžtame į išgyventą situaciją ir ją analizuojame. Ką tada mąstėme, ką kalbėjome, jautėme? Kokie buvo mūsų veiksmai? Ar tikrai elgėmės teisingai? Kaip pamatuoti, teisinga kas nors ar ne? Tik lyginant su tikrąja tiesa. Taigi savistaba vertinga, kai yra susieta su išmintimi. Apskritai visi didieji principai glaudžiai tarpusavyje susiję.

 

 

Pažangos principas. Skamba akademiškai…

 

Pažangos principas skatina žmogų siekti laimės tobulėjant pačiam. Tiesa, labai svarbu asmeninę laimę derinti su kitų žmonių gerove. Šis principas būtinas, kad idealaus pasaulio sukūrimo idėja taptų apčiuopiama tikrove. Kai sieksite laimės ir tuo pačiu rūpinsitės, kad laimingi būtų aplinkiniai, pasaulis taps nuostabiu.

 

Visi esame stipriai tarpusavyje susiję, su kai kuo mus sieja aiškiai matomi ryšiai, o nematomi jungia mus visus. Todėl priklausomai nuo to, kaip keičiamės mes, keičiasi ir mus supanti aplinka. Jeigu keičiamės į gerąją pusę, tai ir aplinkiniai keisis panašiai.

 

Šis mokymas skirtas šių laikų žmogui – smalsiam, aktyviam, išprususiam, siekiančiam visapusės pažangos, todėl pabrėžia būtinumą kiekvienam tobulėti įvairiose srityse… Beje, šis augimas yra palaimintas tik tada, kai tobulėjame palaikydami ir stiprindami tarpusavio ryšių harmoniją. Kai tikslų siekiama lipant per kitų galvas, procesas vyksta priešinga linkme.

 

 

Kaip „Laimės mokslas“ praktikuojamas?

 

Organizacijos nariams nenurodoma nei kaip maitintis, nei kaip rengtis, ar kiek kartų per dieną praustis. Žmonės turi vadovautis sveiku protu ir savo nuožiūra. Jokių dirbtinių suvaržymų nėra, jie tik gauna mažą maldų knygelę, kurioje tėra trys maldos. Iš pradžių jas patariama tiesiog skaityti – ryte ir vakare. Tai užtrunka vos 10 minučių. Tos maldos turi stiprias vibracijas, kurios pamažu keičia protą teigiama linkme.

 

Taip pat  labai naudinga medituoti, nes per meditaciją galime susisiekti su dvasiniu pradu – savo aukštesniuoju aš ir, žinoma, reguliariai praktikuoti apmąstymą. Pageidautina kiekvieną vakarą mintyse peržvelgti savo dieną. Ką aš gero padariau? Gal ką įžeidžiau? Gal reikėtų kieno nors atsiprašyti? Gal reikia kam nors atleisti? Gal supykau visai ne vietoje ir ne laiku? Tai padeda nusiraminti ir apvalyti sąžinę.

 

 

Kalbėti maldą daugumai žmonių įprastas dalykas. Ar japonų meistro duotos maldos yra stipresnės negu senųjų religijų?

 

Pats mokytojas R. Okava yra pasakęs, kad, tarkime, pirmoji malda, kurios lietuviškas pavadinimas skambėtų „Tikrojo proto dharma“ energetiškai yra 10 tūkst. kartų stipresnė už tradicinę budistų „Lotoso arba širdies“ sutrą. Manau, panašūs rezultatai būtų ir lyginant ją su krikščioniškomis maldomis. Mat tos maldos buvo duotos prieš 2–2,5 tūkstančius metų. Natūralu, kad žodis, suteiktas šiandien, yra stipresnis. Tiesiog jis labiau atitinka šių dienų žmogaus poreikius. „Laimės mokslo“ maldas mokytojas R. Okava užrašė prieš dvidešimt metų, tačiau sukūrė jas ne pats. Maldos yra suteiktos aukštesniųjų būtybių ir yra labai stiprios.