76-erių Stephenas Kingas – vienas produktyviausių ir populiariausių pastarojo amžiaus autorių. Ne vieną kartą supažindinęs su siaubo žanru tapo popkultūros fenomenu. Atrodo, siaubo dievas sustoti nežada, jo sąskaitoje daugiau nei 60 romanų ir 200 apsakymų. Kas tas mėlynakis, malonios šypsenos vyras, žmones gąsdinantis savo istorijomis?

 

Gyvenimas skurdeAuthor,Stephen,King,At,The,Los,Angeles,Premiere,Of,The

 

Stephenas Edwinas Kingas gimė 1947 m. rugsėjo 21 d. Portlande, Meino valstijoje, Donaldo ir Nellie Ruth Kingų šeimoje. Vaiko gimimas buvo netikėtas, mat prieš daugelį metų Nellie Ruth diagnozavo nevaisingumą. Pora, žinodama, kad savų vaikų susilaukti nepavyks, įsivaikino Davidą Victorą, kuris tapo S. Kingo vyresniuoju broliu. Atrodė, kad daugiau norėti nebuvo galima, visgi šeimos gyvenimas nesiklostė taip gerai. Tėvas Donaldas buvo jūrų pėstininkas, todėl dažniausiai namuose būdavo retas svečias. Visgi turėdamas laiko mėgdavo skaityti siaubo ir mokslinės fantastikos istorijas bei pats nesėkmingai vieną tokių parašė. Tik gerokai vėliau S. Kingas netikėtai rado seną tėvo dėžutę, kurioje buvo vienas iš siaubo rašytojo H. P. Lovecrafto tomų. Šis atradimas tikriausiai turėjo įtakos tolimesniam Stepheno gyvenimo keliui. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui D. Kingas grįžo namo ir pradėjo dirbti daugeliui to meto amerikiečių įprastą darbą – tapo prekybininku, kuris eidamas nuo durų prie durų žmonėms bandė įsiūlyti dulkių siurblių. Stephenas beveik neprisimena, koks iš tiesų buvo tėvas, nes kai būsimajam rašytojui buvo vos dveji, šeimos galva išėjo nusipirkti cigarečių ir nebegrįžo. „Kaip kažkada sakė mama, jis buvo vienintelis pardavėjas, kuris antrą valandą nakties demonstruodavo dulkių siurblius gražioms jaunoms našlėms“, – sakė S. Kingas.

 

Niūri ir vieniša vaikystė

 

Gyvenimas be šeimos maitintojo nebuvo lengvas. Vieniša ir niekur nedirbanti Nellie Ruth turėjo išlaikyti ne tik save, bet ir 4-metį Davidą bei 2-metį Stepheną. Moteris kliaudavosi artimųjų gerumu, visomis išgalėmis ieškojo darbo, kad mažyliams nieko netrūktų. Su vaikais nuolat keisdama gyvenamąją vietą ir darbą, po devynerių metų atsidūrė Čikagoje. Nors prie tokio gyvenimo vaikai jau buvo pripratę, ypač kai finansinės aplinkybės moterį priversdavo juos net kelioms savaitėms ar mėnesiams palikti su kitais artimaisiais, tokia realybė buvo sunki. „Aš patyriau keistą, niūrią vaikystę, buvau auginamas vienišos mamos, kuri daug dirbo, o prispaudus finansinėms ir emocinėms aplinkybėms mus palikdavo savo seserims“, – prisiminimais dalijosi vyras. Kartais Nellie Ruth dirbdavo 2–3 darbus vienu metu, kad turėtų ką valgyti. Kai vaikai paaugo, o auklių paslaugos tapo per brangios, motina vaikus palikdavo vienus namuose. Kol Deividas ir Stephenas laukdavo grįžtančios mamos, jiedu vienas kitam skaitė. 1958 m. šeima pagaliau rado nuolatinius namus Durhame, Meino valstijoje, kai Ruth sesuo Ethelyn padovanojo namą, kuriame gyveno mainais už pagalbą slaugant tėvus.

 

Sveikatos problemos ir traumos

 

Stephenas nuo ankstyvos vaikystės negalėjo pasigirti gera sveikata – nuolat sirgo, jautėsi emociškai palūžęs. Kai jau suaugusio rašytojo psichiatrė Janet Jappson paklausė, ar jo vaikystėje galėjo būti įvykis, kuris kokiu nors būdu galėjo prisidėti prie jo siaubo istorijų, vyras iškart prisiminė įvykį, nutikusį jam būnant vos ketverių. Išėjęs žaisti į kaimyno namą, kuris buvo netoli geležinkelio bėgių, grįžo namo išbalęs kaip vaiduoklis. Paaiškėjo, kad vaiką, su kuriuo žaidė Stephenas, pražudė krovininis traukinys. „Mama niekada nesužinojo, ar buvau šalia jo, kai tai atsitiko…“, – sakė vyras. Nors S. Kingas tvirtino, kad nieko neprisimena apie įvykį, psichiatrė jam pasakė, jog tai buvo pagrindinė priežastis, paskatinusi pradėti vystyti šį žanrą. Vėliau atėjus laikui lankyti mokyklą, planus teko atidėti, nes vaikas kentė ausų infekcijas. Ligos privertė gulėti ne tik namų, bet ir ligoninės lovose. Anot vyro, skausmas buvo nepakeliamas ir, žinoma, traumuojantis. Tam, kad praleistų laiką, skaitė viską, kas tuo metu patekdavo į rankas, – nuo klasikos iki komiksų. Sveikdamas žengė pirmuosius žingsnius kurdamas savo istorijas. Galiausiai sukaupė drąsos parodyti vieną savo kūrinių mamai. Ji buvo sužavėta sūnaus pastangų, tačiau paklaustas, ar pats sugalvojo istoriją, prisipažino, kad nukopijavo. Įspėjusi, kad turėtų parašyti savo dar geresnę istoriją, mama tikėjo, kad sūnus tikrai pasirinks rašytojo kelią.

 

Atsisveikinimas su motina

 

Pinigai Stepheno gyvenime galėjo padaryti daugybę gerų pokyčių, tačiau jų trūkumas nuolat skatino galvoti, kaip jų užsidirbti vietoj to, kad galėtų atsipalaiduoti ir kurti išskirtines siaubo istorijas. Įstojęs į Naujojo Džersio Drew universitetą gavo dalinę stipendiją, tačiau dėl menkų finansų po vidurinės mokyklos liko gimtojoje valstijoje ir pasekė vyresniojo brolio Davido pėdomis – išvyko mokytis į Meino universitetą Orono mieste. Ten Vietnamo karo įkarštyje S. Kingas aktyviai dalyvavo miestelio protestuose. Pirmais studijų metais jis pardavė savo apysaką „Stiklinės grindys“. Sunkiai besiverčiantis studentas uždirbo 35 dolerius. Siekdamas papildyti savaitės 5 dolerių stipendiją, kurią siųsdavo mama, įsidarbino mokyklos bibliotekoje. Ten sutiko moterį, kuri vėliau tapo jo žmona. Tabitha Spruce buvo istorijos magistrė ir išgarsėti trokštanti poetė. „Jis tikrai buvo skurdžiausias koledžo studentas, kokį kada nors sutikau savo gyvenime. Avėjo išpjautas gumas, nes negalėjo įpirkti batų“, – 2000 m. leidiniui „Biography“ pasakojo Tabitha. 1970 m. pora susilaukė dukters Naomi. Baigę studijas susituokė ir persikėlė gyventi į priekabą Hermone, Meine. Kol S. Kingas nesėkmingai ieškojo mokytojo darbo, ėmėsi daugybės menkai apmokamų darbų, kad sudurtų galą su galu. Sunkumų turintis autorius pildavo dujas ir dirbo pramoninėje skalbykloje. Dažnai prislėgtas vyras jautė, kad viskas, ką padarė, tai atkartojo motinos gyvenimą. Laikas bėgo ir likimas pagaliau nusišypsojo vyrui. Tiesa, motina nespėjo išvysti, kaip sūnus tapo žinomu ir visų gerbiamu autoriumi. 1973 m. gruodžio 18 d., likus vos keliems mėnesiams iki knygos „Kerė“ išleidimo, ji pralaimėjo ilgą ir kankinančią kovą su vėžiu. Tam, kad pagerbtų motinos atminimą, 1978 m. išleido apysaką „Moteris kambaryje“. Šią istoriją parašė kaip būdą susidoroti su sudėtingomis emocijomis, kurias patyrė dėl motinos ligos.

 

Tikros siaubo istorijos realybėje

 

1991 m. Stephenas išgyveno tikrą siaubo istoriją, kuri vėliau atsidūrė vienoje rašomų knygų. Balandžio 20-osios rytą Tabitha jų namuose Bangore, Meino valstijoje, sutiko 26-erių Eriką Keene’ą iš San Antonijaus, Teksaso valstijos. Įsilaužėlis nešėsi kuprinę, kurioje galimai buvo bomba. Moteris tuo metu buvo viena, todėl nubėgo pas kaimynus, kad iškviestų policiją. Atvykę pareigūnai rado nekviestą svečią palėpėje, mojuojantį savadarbiu detonatoriumi. Policijos šuo privertė E. Keene’ą mesti prietaisą, kuris, kaip vėliau išsiaiškinta, buvo netikras. Nors policija iš pradžių negalėjo nustatyti įsilaužimo motyvo, E. Keene’as spaudai atskleidė, kad ketino atkeršyti S. Kingui už tariamą 1987 m. bestselerio „Misery“ siužeto vagystę iš E. Keene’o tetos. Atlikęs 127 bausmės dienas iš dvejų metų numatytos, E. Keene’as vėl atsidūrė kalėjime už lygtinio paleidimo pažeidimą.

 

Prabėgus 8-eriems metams po lemtingo įsilaužimo, birželio 19-osios popietę Stephenas, kaip ir kasdien, vaikščiojo nuošaliu keliu netoli namų North Lovell mieste, Meine. Eidamas prieš eismą 5-uoju keliu buvo partrenktas šviesiai mėlyno mikroautobuso, kurį vairavo 43 metų buvęs statybininkas Bryanas Smithas. Pagal policijos suvestinę, vairuotojas atitraukė akis nuo kelio bandydamas suvaldyti vieną iš šunų, kuris rausėsi po jo šaltkrepšį. Versdamasis per mikroautobuso kapotą S. Kingas trenkėsi galva į priekinį stiklą ir nukrito į griovį beveik 5 m atstumu nuo smūgio vietos. Vairuotojas manė, kad partrenkė elnią, kol pastebėjo kruvinus akinius ant priekinės sėdynės. Rašytojas patyrė smegenų sukrėtimą, buvo sulaužytas klubas, dubuo, šonkauliai, šlaunikaulis, pradurtas plautis. Jei nebūtų greitai pasisukęs į kairę, kai mikroautobusas jį partrenkė, būtų žuvęs nuo smūgio.

 

Kova su priklausomybių demonais

 

Jaunystę prisimindamas Stephenas ne kartą buvo itin atviras – pirmą kartą išgėrė būdamas vos 18 metų vidurinės mokyklos kelionėje į Niujorką ir Vašingtoną. Kaip ir dauguma pirmą kartą geriančių žmonių, padaugino ir kentė sunkias pagirias. Visgi alkoholis tapo mėgstamu įpročiu. „Pirmuosius dvylika santuokinio gyvenimo metų praleidau tikindamas save, kad tiesiog mėgstu išgerti“, – pasakojo rašytojas. Tačiau kai 9-ojo dešimtmečio pradžioje Meinas priėmė grąžinamų butelių įstatymą, pamatęs didžiulį tuščių butelių skaičių S. Kingas suprato, kad turi problemų. Tiesa, problemos nesistengė spręsti dar keletą metų. Iki 1985 m., be nuolatinio gėrimo, įniko į kokainą. Tai matydama žmona nepaliko jo nuošalyje – surinkusi draugus ir šeimą pakvietė vyrą pasikalbėti ir pateikė ultimatumą: arba privalo nustoti vartoti narkotikus, arba privalės išeiti iš namų. S. Kingas pasirinko reabilitaciją ir nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos daugiau nesisvaigino.

 

Autorius Monika Budnikienė