Yra priežastis, kodėl sutikę kitatautį, pirmiau norime sužinoti jo vardą, o vėliau paklausiame, iš kokios šalies atvažiavo. Tapatiname žmogų su jo gimtine ir kultūra, nes tai suteikia papildomos informacijos. Lygiai taip pat namai, kuriuose gyvename, pasakoja mūsų istoriją.

 

namai

Sentimentalus prieraišumas

 

Namai – mūsų šventovė. Per gyvenimą dekoruojame juos daugybe ikonų, primenančių viešnages ir keliones svečiose šalyse. Plakatai, suvenyrai, nuotraukos, puodeliai, šaldytuvo magnetukai… Jeigu namuose gyvena aktyvūs turistai, tikrai galima aptikti ne vieną daiktą, vaizduojantį Eifelio bokštą, raudoną dviaukštį autobusą, Venecijos kaukę, JAV Laisvės statulą, Indijos dramblį, Budą arba Egipto faraoną. Kiekvienas jų mena lankytinas ar net kurį laiką gyventinas vietas. Apžvelgus interjerą tampa akivaizdu, kad mums svarbu priminti sau ir parodyti užklystantiems svečiams vietas, kurios padarė įspūdį arba atstojo namus.

 

Pasak Oksfordo universiteto Vusterio koledžo (Jungtinė Karalystė) aplinkos psichologės Susan Clayton, daugeliui žmonių namai – jų apsisprendimo dalis, todėl norisi juos suasmeninti: dekoruoti vidų ir išorę, prižiūrėti aplinką. Mažas žalios vejos lopinėlis prie gatvės gali neturėti jokios praktinės vertės, tačiau atspindėti šeimininkų veidus visuomenėje. Todėl puošiame namus kaip savęs pratęsimą.

 

Šiais laikais per gyvenimą galime pakeisti keletą būstų: nuo tėvų namų, studentų bendrabučio, nuomojamo kambario iki nuosavo nekilnojamojo turto. Kur dar studijų mainai, ilgalaikės stažuotės ir komandiruotės, emigracija. Galimybė dirbti per nuotolį leidžia keliauti po pasaulį su kompiuteriu ir gyventi, kur panorėjus. Ne tokia dažna situacija, kai šeima valdo keletą būstų, pavyzdžiui, mieste ir kaime arba pajūryje. Jeigu pusmetį praleidžiame saulėtojoje Ispanijoje, o likusią metų dalį – Lietuvoje, kuriuos namus vadinti tikraisiais? Kaip tai veikia mūsų identitetą?

 

S. Clayton teigia, kad bet kokiu atveju vietos, kurioje užaugome, statusas visada išlieka svariausias. Tai tarsi mažas gimtinės atitikmuo. Tačiau žmogaus prigimtis reikalauja rasti vietą, kurią galėtų vadinti savo namais. Trokštame būti ypatingi. Ir kai pagaliau susukame lizdelį, apsistatome niekučiais, kurie primena, kad gyvenome kitur, keliavome ir patyrėme kažką įdomaus. „Galite nuspręsti identifikuoti save kaip asmenį, kuris anksčiau gyveno kitur, nes tai daro mus išskirtinius“, – tikina Susan. Žinoma, pagyvenę 3 mėn. Tokijuje, netapsime tikrais japonais. Tačiau tai nereiškia, kad negalime papuošti savo kompiuterio darbalaukio sakurų nuotrauka.

 

Du požiūriai

 

Mes galime naudoti namus, kad išsiskirtume iš aplinkinių, tačiau Vakarų pasaulyje dominuoja nuomonė, kad, nepaisant gyvenamosios vietos, žmogus nesikeičia. Priešingai mano Azijos gyventojai. Pasak Heidelbergo universiteto (Vokietija) antropologo prof. Williamo S. Saxo, žmonės ir vietos, kuriose gyvena, yra vienos interaktyvios sistemos dalis. Mes keičiame aplinką, aplinka keičia mus.

 

Nors Vakarų pasaulyje galime jausti sentimentalų, nostalgišką prisirišimą prie vietų, kuriose gyvenome, galiausiai matome jas kaip atskiras nuo savo vidinio „aš“. „Dauguma vakariečių mano, kad jų psichologija, sąmonė, subjektyvumas iš tikrųjų nepriklauso nuo vietos, kurioje gyvena, – sako prof. W. S. Saxas. – Šie dalykai ateina iš vidaus – smegenų, sielos ir asmenybės. Tačiau daugeliui Pietų Azijos bendruomenių namai yra ne tik ten, kur esame, bet ir tai, kas esame.“

 

Pasak Ekseterio universiteto (Jungtinė Karalystė) žmogaus geografijos eksperto prof. Patricko Devine-Wrighto, šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje namų suvokimą pagrindžia ekonomiškumo ir pasirinkimo veiksniai. Mūsų visuomenė tikisi, kad kai užaugsime, paimsime paskolą ir nusipirksime būstą. Taip lengvai peršoksime visus finansinius iššūkius, susijusius su nuosavybe. Ir tiesa, kad namai atrodo mūsų, nes už juos mokame patys. „Tokia ekonominė sistema grindžiama prekyba žmonėmis, norinčiais gyventi vis kituose namuose arba geresniuose negu tie, kuriuose apsistota anksčiau“, – įsitikinęs P. Devine-Wrightas. Begalinės galimybės verčia nuolat galvoti, ar nėra vietos su geresne infrastruktūra, gražesniu vaizdu, draugiškesniais kaimynais ir pan.

 

Tam tikra prasme šis mobilumas tapo natūralios gyvenimo eigos dalimi. Sekame pažįstamu scenarijumi: išsikraustome iš tėvų namų pradėję studijuoti arba savarankiškai dirbti, suradę antrąją pusę įsigyjame pirmąjį būstą, keičiame į didesnį susilaukę vaikų, o senatvėje ieškome ekonomiškesnio. Tai nebūtinai yra blogai. Net jei liktume vienoje vietoje (o daugelį žmonių ištinka tokia lemtis – gyventi savo senelių ir tėvų namuose), mažai tikėtina, kad prisirišime prie gyvenamosios aplinkos, kaip kai kurios Pietų Azijos bendruomenės. Kartais seni namai kelia ne tokius gražius prisiminimus, tačiau bandome juos keisti pagal save ir gyvename, nes taip pigiau, negu pirkti naujos statybos būstą.

 

Ten, kur širdis…

 

Nepaisant mobilumo, individualizmo ir ekonominių veiksnių, tam tikru lygmeniu mes pripažįstame vietos svarbumą. Pirma, ko klausiame naujai sutikto žmogaus, prieš tai sužinoję jo vardą, yra jo kilmė. Mes prašome ne tik įsmeigti smeigtuką į savo pažinčių žemėlapį galvose, bet ir pripažįstame, kad atsakymas yra mums labai reikšmingas. Mes ne tik praplečiame geografijos žinias, laviname atmintį, bandydami prisiminti, kur yra paminėta vietovė arba šalis. Tikime, kad vieta, kurioje žmogus augo, atskleis mums kažką svarbaus apie jį. Taigi, klausimas, „iš kur tu?“, yra daug paprastesnis negu „kur tavo namai?“

 

Išvertus pažodžiui posakį, „namai yra ten, kur širdis“, reiškia, kad jie yra visur, kur esame. Galime interpretuoti frazę labai liberaliai. Atvažiavę aplankyti tėvų, jaučiamės kaip namuose. Užsukę į buvusį studentų miestelį, irgi jaučiamės taip pat. Pabėgę iš miesto į vienkiemį, jaučiamės kaip namuose. Ir penktą kartą sugrįžę į tą pačią nuomojamą vilą Kipre. Tiesa ta, kad pamėgta vieta lemia visą mūsų esybę – socialinius santykius, gyvenimo būdą, laimės suvokimą. Skirtumai atrodo nereikšmingi (nauja vieta – nauji draugai, daugiau žalio ploto – daugiau galimybių būti lauke), tačiau jie gali labai pakeisti kasdienybę.

 

Fizinė aplinka taip pat lemia prisiminimus. Kai lankomės pažįstamose vietose, tam tikri ženklai gali paskatinti tapti žmonėmis, kokiais buvome, kai ten gyvenome. Likusį laiką mūsų mintys apie įvairius skirtingus namus dažniausiai būna izoliuotos ir nepasiekiamos. Tačiau užtenka peržengti slenkstį… Kuo daugiau sąsajų su aplinka užsimezga smegenyse, tuo didesnė tikimybė, kad kasdienės mintys mus nuves į tą vietą. Tačiau viename būste susiformavę ryšiai gali skirtis nuo užmegztų kitame. Todėl apie vienus namus galvojame dažniau negu apie kitus. Pažvelgus į praeitį nesunku suvokti, kad kai kurių vietų, kuriose kažkada gyventa, visai nesinori vadinti artimomis, gimtomis, brangiomis. Kartais trumpalaikės viešnagės palieka jausmą, kad namus tik skolinomės, o prabėgusias dienas mena turistiniai suvenyrai.

 

Negalime panorėję sugrįžti į visas vietas, kurias kažkada vadinome namais. Tačiau galime perkelti prisiminimus į dabartinę gyvenamąją vietą. Močiutės rankų darbo staltiesėlė mena vaikystę ir atostogas kaime. Apyrankė, kurios niekada nenusiimate, asocijuojasi su studijų metais užsienyje ir nenutrūkstama draugyste. Žemėlapis ant sienos rodo, kad esate nuotykių ištroškęs žmogus, kuris ateityje aplankys dar ne vieną planetos kampelį. Retai suleidžiame šaknis ten, kur augome, tačiau tai nereiškia, kad suaugę liekame be namų. Niekas niekada nėra laisvas nuo savo socialinės ir fizinės aplinkos. Ir nesvarbu, ar mes visa tai žinome, ar ne. Namai yra namai. Jie nubrėžia ribas tarp mūsų savasties ir išorinio pasaulio, tarp asmeninės erdvės bei visuomenės ribų. Namų sienomis mes apibrėžiame, kas esame ir iš kur esame.

 

Įdomu

 
  • Statistikos duomenimis, vidutinis amžius, kai jaunas žmogus palieka tėvų namus, JAV yra 27 m., ES – 26,4 m.
  • Švedijoje jaunuoliai išsikrausto iš šeiminio lizdo anksčiausiai (17,5 m.), Kroatijoje – vėliausiai (32,4 m.).
  • ES valstybėse moterys pradeda gyventi savarankiškai anksčiau, palyginti su vyrais.
  • Jaunoji italų karta, išsikrausčiusi iš gimtųjų namų, stengiasi įsikurti kuo arčiau tėvų. Maži atstumai taip pat būdingi lenkams ir ispanams. Toliausiai nuo gimdytojų išvažiuoja danai, švedai ir airiai.
  • Pagal JAV statistiką, amerikietis įvairias gyvenimo tarpsniais gali gyventi net 9 namuose, tačiau dažniausiai apsiriboja 1–3.
  • Anot prof. Thomo Leopoldo iš Amsterdamo universiteto (Nyderlandai), kuo jaunesnės atžalos išsikrausto iš tėvų namų, tuo toliau apsigyvena.
  • Honkonge 76 % 18– 35 m. amžiaus suaugusiųjų vis dar gyvena su gimdytojais. Gali būti, kad dėl nekilnojamojo turto kainų. Neįmantrus butas čia kainuoja 74 % daugiau negu panašus Niujorke.
  • Pew tyrimų centro duomenimis, 38 % respondentų nevadino tuometinės gyvenamosios vietos gimtaisiais namais. 26 % apklaustųjų sakė, kad tikrieji namai yra ten, kur jie gimė ir augo. Tik 22 % žmonių teigė, kad namais laiko vietą, kur dabar gyvena. 18 % respondentų sakė, kad tokie yra tie, kuriuose apsistojo ilgiausiai.