Vaikai, priklausantys alfa (gimę 2013–2024 m.) ir beta (gimę nuo 2025-ųjų) kartoms, auga visiškai skaitmenizuotame pasaulyje ir patiria vis daugiau emocinių iššūkių. Seneliai, kurie matė gyvenimą be išmaniųjų telefonų ir interneto, suteikia tai, ko negali duoti tėvai.

 

Santykių atšalimo krizėSenior,Grandparents,Smiling,And,Reviewing,Childs,Drawing,With,Young,Boy

 

Jaunimo psichinė sveikata – viena esminių šių laikų krizių. Remiantis Amerikos psichologų asociacijos apklausa, daugiau kaip 40 % paauglių patiria nuolatinį liūdesį ir beviltiškumą. Klinikinis psichologas prof. Kennethas Barishas įsitikinęs, kad problemos prasideda ankstyvoje vaikystėje ir labiausiai išryškėja sulaukus 12–13 m. amžiaus. Specialistas kaltina visuomenės individualizaciją, skaitmenizaciją ir šeimos santykių atšalimą. Jauni tėvai orientuoti siekti asmeninių pergalių, todėl nėra dėmesingi vaikų emociniams poreikiams.

 

„Evoliucija nenumato, kad atžalas augintų tik du žmonės. Mes vystėmės šeimose, kurias sudarė kelios kartos, tad gavome svarią bendruomenės paramą. Vaikams reikia senelių, kaip reikėjo ankstesniais laikais. Tačiau šiuolaikiniams mažamečiams vyresnių žmonių palaikymas reikalingas labiau nei bet kada“, – teigia prof. K. Barishas.

 

Savo naujoje knygoje „The Art and Science of Parenting and Grandparenting“ autorius remiasi 40 metų klinikine patirtimi, taip pat neuromokslų, vaikų raidos studijų ir švietimo programų išvadomis, kad įrodytų, jog seneliai gali reikšmingai palengvinti tėvystę. Anot psichologo, vyresnieji, priešingai nei Y (gimę 1981–1996 m.) ir Z (gimę 1997–2012 m.) kartų atstovai, turi daugiau patirties, įžvalgų ir psichologinių resursų.

 

Seneliai gali tapti anūkų emocinės sveikatos sergėtojais didėjančio nerimo, depresijos ir vienatvės eroje. Jie taip pat gali ugdyti meilę mokymuisi be baimės suklysti. Seneliai skiepija ne tik mandagumą, bet ir bendruomeniškumą, kad vaikams rūpėtų kažkas daugiau nei jie patys. Vyresnioji karta gali parodyti, kaip spręsti kasdienius konfliktus, kurie ardo šeimos idilę, kol jie netapo įsišaknijusiais modeliais.

 

Individualizacijos pasekmės

 

Pasak prof. K. Barisho, seneliai padeda kovoti su kultūrine tendencija, kuri vis labiau pabrėžia individualius pasiekimus, ne bendruomenę ir santykius. „Per kelis dešimtmečius Vakarų pasaulis tapo „aš“, o ne „mes“ visuomene. Daugelio šeimų ir bendruomenių susitelkimas į individualius pasiekimus suardė gerumo ir rūpesčio vieni kitais vertybes“, – aiškina jis. Moksliniai tyrimai atskleidžia sąsajas tarp spaudimo patirti sėkmę, pirmauti, atitikti standartus ir nerimo, depresijos, priklausomybių, psichotropinių medžiagų vartojimo, ypač pasiturinčiuose visuomenės sluoksniuose.

 

Tačiau vaikams reikia stipresnio gyvenimo tikslo, viršijančio asmeninius pasiekimus. „Vien individualios pergalės yra trapus motyvacijos ir pastangų šaltinis, turintis didelę kainą – nerimą ir stresą, – savo knygoje rašo prof. K. Barishas. – Empatija, draugiškas elgesys su aplinkiniais, sveiki socialiniai santykiai skatina didesnę emocinę pusiausvyrą.“ JAV Viskonsino-Madisono universiteto psichologės prof. Jane Piliavin tyrimai rodo, kad pagalba kitiems siejama su aukštesne saviverte, mažesniu depresijos lygiu, pagerėjusia imunine sistema ir net ilgesne gyvenimo trukme.

 

Siekiant vystyti šeimoje socialines kompetencijas, rekomenduojama kurti savanorystės ir labdaros tradicijas, nuo mažens kalbėti su vaikais apie gerumą, empatiją, aplinkinių jausmų ir poreikių supratimą. „Bendra veikla stiprina ryšius tarp žmonių, parodo, kad bendravimas ir rūpinimasis svarbūs ne mažiau, nei gramatikos taisyklės ar matematikos uždaviniai, gal net daugiau“, – pabrėžia prof. K. Barishas.

 

Senelių vaidmuo anūkų gyvenime

 

Seneliai ne tik pavaduoja tėvus fiziškai, aprūpina dovanomis ir pramogomis. Pasak klinikinio psichologo, jie perduoda „emocinės sveikatos molekules“ – padrąsina, apgobia dėmesiu ir supratimu, kurie padeda stiprinti psichinį atsparumą.

 

„Vaiko pasitikėjimas savimi ir žinojimas, kad kažkas išklausys ir supras, yra geriausia apsauga nuo emocinių patogenų, su kuriais jis susidurs visą vaikystę. Bendraamžiai gali būti negailestingi. Nepaisant prevencinių priemonių, patyčios vis dar klesti mokyklose, – aiškina prof. K. Barishas. – Labiausiai reikia žmogaus, kuris išklausytų, padėtų jaustis ne tokiam vienišam ir mokytų, kad problemas galima išspręsti, santykius – atkurti, o blogi jausmai netrunka amžinai“.

 

Ne mažiau prasmingas senelių vaidmuo – nuoširdus įsitraukimas į bendras veiklas, pavyzdžiui, judrius ir stalo žaidimus, džiaugsmingos akimirkos, nuolatinis domėjimasis anūko interesais ir tikslais. Šios teigiamos sąveikos ugdo emocinį atsparumą ir stiprina šeimos santykius.

 

Meilė vietoj kritikos

 

Viena dažniausių problemų, būdinga šiuolaikinei tėvystei, yra pagyrimų stoka ir reikalavimų perteklius. Prof. K. Barishas pastebėjo, kad net geranoriškose ir pozityvius auklėjimo metodus taikančiose šeimose nuvertinamas neigiamas kritikos poveikis. „Jeigu tėvai kreipiasi dėl vaiko elgesio ar emocinių problemų, galiausiai paaiškėja, kad jie dažniau peikia, nei palaiko. Sunku rasti šeimą, kuri girtų vaiką per daug. Didesnė tikimybė, kad atžalai bus keliami itin aukšti reikalavimai ir lūkesčiai, tačiau gailima gero žodžio“, – atkreipia dėmesį ekspertas. Kritika nemotyvuoja labiau stengtis, priešingai – skatina nepasitenkinimą ir maištą, menkina vaiko iniciatyvą ir pastangas.

 

Tačiau ne visi pagyrimai vienodai naudingi. Remiantis Stanfordo universiteto (JAV) psichologės prof. Carol Dweck mąstysenos ugdymo koncepcija, suaugusieji turėtų akcentuoti pastangas ir mokymosi procesą. Rekomenduojama girti ne intelektą ar talentą, o motyvaciją siekti užsibrėžtų tikslų, nepasiduoti patyrus nesėkmę, gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus, ieškoti kompromiso ir bendradarbiauti. Naudinga girti vaiko pastangas mokytis, ne gautus pažymius.

 

Jeigu tėvai itin orientuoti į atžalos sėkmę ir rezultatus, seneliai neturėtų auklėti suaugusių vaikų, badyti į klaidas ar patarinėti. Pasak K. Barisho, veiksmingiau suteikti anūkams tai, ko, jų manymu, trūksta: supratimo, besąlyginio priėmimo, teigiamo atspindėjimo ir palaikymo visose situacijose. „Mažamečius vaikus turėtų auklėti tėvai. O senelių užduotis – mylėti“, – reziumuoja knygų autorius.

 

Pasitikėjimo savimi ugdymas

 

Tėvystė neatsiejama nuo sudėtingų situacijų, kai tenka apsišarvuoti kantrybe ir suvaldyti vaikų elgesį. Psichologas siūlo įtraukti atžalas į bendradarbiavimą sprendžiant problemas ir suteikti galimybę pasitaisyti, nes tai veikia geriau nei bausmė.

 

„Tėvai linkę apriboti prieigą prie resursų, pavyzdžiui, uždraudžia žaisti kompiuteriu ar eiti pas draugus. Seneliai, kurie negyvena kartu, gali pažvelgti į situaciją iš šalies. Juos mažiau veikia emocijos, todėl mąsto racionaliau. Tad gali pasiūlyti anūkui erdvę siekiant aptarti problemas ir jausmus, pačiam nuspręsti, ką daryti, kad situacija nepasikartotų“, – pataria K. Barishas. Vaiko gebėjimas priimti iššūkius priklauso ne nuo to, kiek turėjo pamokų, o nuo emocinės stiprybės, pasitikėjimo savimi ir prasmingų santykių.

 

„Norint, kad vaikai ir anūkai būtų sėkmingai klestintys, laimingi, susikurtų svajonių gyvenimą, reikia mažiau galvoti apie įgūdžių formavimą, o tiesiog daug kalbėtis. Mažiesiems turėtų rūpėti ne tai, kaip užsidirbti apdovanojimą, o kaip susidoroti su skausmingais jausmais. Suaugusiųjų tikslas – ne apsaugoti nuo klaidų, atsakomybių, nesėkmių, o ugdyti vaiko vidinį pasitikėjimą ir pasididžiavimą savimi. Tuomet užaugę jie stengsis labiau, greičiau atsities po negandų, išreikš daugiau empatijos, rūpinsis silpnesniais, įsitrauks į bendruomenes. Savo tikslų sieks su didesniu entuziazmu ir atsidavimu“, – vardija prof. K. Barishas.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė