Galbūt ne veltui atrodo, kad sėkmės lydimi žmonės tarsi plaukia per gyvenimą nieko nevaržomi ir viską gauna lengvai. Psichologas dr. Marius Daugelavičius teigia, kad įsitikinimai, baimės ir įpročiai gali trukdyti siekti tikslų, o laimingiausiais jaučiasi tie asmenys, kurie gali išlaisvinti savo vidinį vaiką.

 

psichologiniai stabdziai

Kas tie psichologiniai stabdžiai? Jie padeda gyventi ar trukdo?

 

 

Juos galima palyginti su automobilio stabdžiais. Pastarieji reikalingi, kad nevažiuotume per greitai ir išvengtume kliūčių. Panašų vaidmenį atlieka ir psichologiniai stabdžiai: pristabdo, verčia elgtis atsargiau, gyventi saugiau, neleidžia nepamatuotai rizikuoti ir visiškai pamesti galvos. Tačiau jei vidiniai stabdžiai spaudžiami per stipriai, jie tampa problema, nes trukdo siekti tikslų. Dažniausiai psichologiniai stabdžiai tarsi įgauna autonomiją ir veikia nepriklausomai nuo asmens valios. Tarkime, kadaise žmogus buvo įskaudintas ir nusivylė santykiais. Psichologiniai stabdžiai gali saugoti jį nuo panašios patirties. Lengviausia tai padaryti vengiant bet kokių artimų ryšių. Įsijungia vidinės baimės, įsitikinimai, įpročiai, kurie tarsi sako, kad jokių santykių nereikia, geriau būti vienam, nes antraip vėl teks kentėti. Net jeigu žmogus sąmoningai pradeda ieškoti antrosios pusės, psichologiniai stabdžiai gali jį varžyti ir neleisti suartėti.

 

Kokie dažniausiai pasitaiko ir labiausiai gyventi trukdo psichologiniai gniaužtai?

 

Galima išskirti tris vidinių stabdžių grupes. Visų pirma tai – baimės. Dažniausiai baiminamasi nesėkmių ir nežinomybių. Antra grupė trukdžių – tai žmogaus įsitikinimai. Jie – tarsi vidiniai įstatymai, principai, kurių žmogus laikosi. Trečia psichologinių trukdžių grupė – įpročiai. Tai įprasti, nuolatos pasikartojantys veiksmai. Jie veikia automatiškai ir linkę reprodukuoti patys save. Vadinasi, žmonėms norisi daryti įprastus dalykus. Taip jaučiasi saugiau. Priprantama prie tam tikro gyvenimo būdo, draugų, atlikti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, vakarais prie televizoriaus gerti alų. Baimės, įsitikinimai ir įpročiai – trys didžiosios vidinių stabdžių grupės, o variacijų gali būti labai daug.

 

Iš kur atsiranda tokių varžančių baimių, įsitikinimų ir įpročių? Jie įgimti ar įgyti? O gal yra neteisingo auklėjimo pasekmė?

 

 

Įvairiai būna. Žmogaus asmenybė pradeda formuotis jau jam būnant mamos pilve. Kūdikiui įtaką daro motinos mintys ir jausmai. Pavyzdžiui, jeigu ji pykstasi su vyru ir neigiamai vertina visą vyriškąją giminę (esą visi vyrai kiaulės), vaikas, būdamas įsčiose, tai jaučia ir ateityje gali taip pat nepasitikėti vyrais arba turėti tam tikrų baimių, kurias jautė mama. Taigi psichologinių stabdžių šaknys gali slypėti patirtyje iki gimimo. Visgi dažniausiai vidiniai stabdžiai įgyjami. Juos lemia tėvų pavyzdys, auklėjimas, visuomenė ir asmeninė patirtis. Asmens įgyta patirtis tarsi įauga į charakterį, įsitikinimus ir gali virsti baimėmis arba įpročiais.

 

Tiesa, kad egzistuoja netgi baimė patirti sėkmę?

 

 

Taip, ir tai – šiek tiek paradoksali baimė. Atrodytų, puiku, jeigu žmogus laimi, ko nors pasiekia, tampa geresnis, stipresnis, išmintingesnis, gražesnis arba turtingesnis negu kiti. Tačiau sėkmės lydimi asmenys gali baimintis išsiskirti iš minios ir tapti kitokiais. Kaip mokykloje būdavo žiūrima į kuo nors išsiskiriančius mokinius? Juk „baltų varnų“ niekas nemėgdavo. Taip pat ir visuomenėje. Tokie žmonės dažniausiai apkalbami, į juos kreivai žiūrima. Tarkime, asmuo laimėjo rinkimuose. Kol jis kažkur ramiai sėdėjo, niekam nebuvo įdomus, o patekus į politiką pradedamas juodinti. Taigi patiriant sėkmę baiminamasi neigiamų jos pasekmių: dėmesio, tikėtino puolimo ir pan. Baimė išsiskirti glūdi pasąmonėje. Ji ryškesnė mūsų visuomenėje, kurioje ilgai skatinta tapti vienodais lyg kareiviais. Tėvų, mokyklos ir visuomenės buvome auklėjami būti tokiais kaip visi. Vakarų visuomenėje, kurioje kaip tik vertinamas individualumas, skatinama išsiskirti bei siekti sėkmės, aktualesnė yra baimė būti nevykėliu.

 

Sėkmės baimė gali būti susijusi ir su pokyčių baime. Jeigu žmogui pradeda sektis, tarkime, gauna aukštesnį postą darbe arba sukuria savo verslą, atsiranda daug nežinomybės ir tenka ką nors gyvenime keisti: tam tikrus įpročius, elgseną, bendrauti su kitais žmonėmis ir pan. Todėl taip pat gali įsijungti psichologiniai stabdžiai, kurie trukdo siekti teigiamų pokyčių.

 

Kodėl vieni, nepasižymintys ypatingais gebėjimais, yra drąsūs, išbando įvairias veiklas ir daug pasiekia. O kiti, nors yra gabūs, nukenčia vien dėl baimės suklysti?

 

 

Kuo daugiau žmogus turi baimių, įpročių, ribojančių įsitikinimų, kaip reikia gyventi ir elgtis, tuo sunkiau būna ko nors siekti. Išsilavinimas, diplomai, specialybės žinios ne tiek daug ir suteikia. Kur kas daugiau lemia asmeninės žmogaus savybės. Laisvesni, atviresni pokyčiams, eksperimentams ir kūrybai, labiau rizikuojantys, mažiau besilaikantys dogmų, mažiau supančioti įpročių ir įsitikinimų, turintys mažiau baimių, dažniausiai pasiekia daugiau. Šias asmenines savybes suformuoja patirtis, tėvų pavyzdys ir auklėjimas. Skirtingus vaikus užaugina tėvai, skatinantys atžalas judėti pirmyn, rizikuoti, išbandyti naujų dalykų, ir tie, kurie diegia ribojančius įsitikinimus – „sėdėk tyliai kaip pelė po šluota“.

 

Ar gali būti, kad netampame turtingi tik dėl tam tikrų psichologinių stabdžių?

 

Tam didelę įtaką daro iš gimdytojų perimti įsitikinimai apie pinigus. Nemažai žmonių įsitikinę, kad pinigai apskritai yra kas nors nešvaraus ir negero. Esą biednas žmogus būtinai geras, o turčius – blogas. Arba jei asmuo įsitikinęs, kad pinigai uždirbami tik sunkiai triūsiant, tuomet eis kasti griovių ir didelių pinigų niekada neuždirbs. Iš tiesų dideli pinigai uždirbami turint verslą, investuojant, įdarbinant kitus žmones – ne griovius kasant, o galva galvojant. Ne veltui sakoma: „Jeigu neuždirbi pinigų, kol miegi, niekada nebūsi turtingas.“

 

Vieni nieko neturintys sakosi esą laimingi, o kiti, nors ir visko pertekę, jaučiasi nelaimingi. Kur slypi laimės jausmas ir kas žmonėms trukdo jaustis laimingais?

 

Nebūtinai tas žmogus, kuris sako, kad yra laimingas, taip iš tiesų jaučiasi. Jis gali taip teigti dėl to, kad nesikankintų, jog ko nors gyvenime nepasiekė. Tada nutaria, kad jam nieko nereikia, bei sako, jog ir taip yra laimingas. Kai kurie asmenys tiesiog vengia kalbėti apie nelaimes. Pripažįstantys, kad nėra laimingi, galbūt yra atviresni sau bei kitiems ir neslepia turintys tam tikrų problemų.

 

Kita vertus, laimės indeksas iš tiesų menkai priklauso nuo materialių vertybių. Jis labiau susijęs su galimybe gyventi, kaip nori, jaustis laisvu, atsipalaidavusiu žmogumi, kurti ir elgtis spontaniškai. Laimės jausmą suteikia galimybė išlaisvinti savo vidinį vaiką, kuris žaidžia, eksperimentuoja, kuria ir džiaugiasi smulkmenomis. Kuo žmogus turi daugiau vidinių nusistatymų, kuo dažniau elgiasi taip, kaip reikia, o ne kaip nori, kuo yra atsakingesnis ir pareigingesnis, tuo nelaimingesnis jaučiasi. Pareigingumas ir atsakingumas galbūt leidžia pasiekti karjeros aukštumų, uždirbti pinigų, tačiau tai yra ir tam tikra prievarta sau, verčianti gyventi lyg kareiviui, darant tik tai, kas privaloma.

 

Sunku atleisti psichologinius stabdžius? Kas gali padėti?

 

Tai padaryti sunku, nes šie vidiniai trukdžiai glūdi pasąmonėje. Paprastai psichologinių gniaužtų varžomas asmuo yra tarsi užsiciklinęs. Jam atrodo, kad elgiasi tinkamai, todėl kitokių elgsenos variantų nė nesvarsto. Įsitikinimai yra gajūs, įpročiai linkę reprodukuoti patys save, o prie savo vidinių baimių kiekvienam baisu prisiliesti. Todėl atleisti vidinius stabdžius – nelengvas darbas, reikalaujantis daug laiko ir energijos. Reikia gilintis į asmens psichologiją. Pačiam tai padaryti sunku. Dažniausiai padeda impulsas iš šono – psichologo, ugdomojo vadovavimo specialisto arba mentoriaus konsultacijos.