Daugiau žmonių siekia atsikratyti papildomų kilogramų, nei priaugti, todėl lieknėjimą lengva priimti kaip džiugų ir sveikintiną dalyką. Jei mityba ir fizinis krūvis nepakito, svoris mažėja be papildomų pastangų, negalima atmesti fakto, jog slapta progresuoja liga.

 

Ne visada geras ženklasYoung,Woman,Standing,On,Scales,At,Home,,Closeup.,Weight,Loss

 

Skiriama daug dėmesio švietimui apie nutukimo žalą ir prevenciją. Įvairiais kanalais pasiekiami patarimai, kaip sportuoti ir paspartinti kalorijų deginimą, koreguoti mitybą bei normalizuoti KMI. Tačiau nepaaiškinamas svorio kritimas arba nesugebėjimas priaugti masės gali būti pavojingų sveikatos būklių simptomas.

 

Dažniausia priežastis – virškinimo sutrikimai, pavyzdžiui, fermentų nepakankamumas, skrandžio opos, žarnyno uždegimas. Liesėjimas yra bendras vėžio požymis, dažniausiai būdingas plaučių ir virškinimo trakto onkologijai. Gydytojai žino, kad svorio mažėjimas be jokios akivaizdžios priežasties, specialiai nesistengiant ir nesiimant jokių papildomų priemonių, kad kristų kilogramai, yra raudona vėliavėlė. Tačiau diagnozuoti konkretų susirgimą nėra lengva, nes liesėjimas yra daugybės ligų požymis.

 

Susipažinkite su realiomis žmonių istorijomis, kurios patvirtina, jog negalima numoti ranka į sveikatą ir būtina įsiklausyti į menkiausius kūno signalus. Jei kliausitės spėjimais, kurie nėra objektyvūs, padariniai gali būti negrįžtami. Neretai medikų nustatyta diagnozė trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus, todėl delsti negalima. Būtina tikrintis pasireiškus bet kokiems sveikatos nuokrypiams nuo normos.

 

Skydliaukės hiperfunkcija

 

Tikra istorija. „Visada mėgau aktyvų gyvenimo būdą ir sportavau nuo jaunystės. Sulaukusi pensijos toliau užsiėmiau plaukimu, šiaurietišku ėjimu, pilatesu. Daugelį metų svoris buvo pastovus ir laikėsi apie 65,5–65,0 kg. Vieną rytą užlipusi ant svarstyklių pamačiau, kad sveriu 64,3 kg. Nesilaikiau dietos, todėl svorio kritimą pateisinau stresu ir didesne fizine apkrova. Neseniai su vyru persikraustėme į butą arčiau vaikų, todėl gyvenome naujakurių nuotaikomis. Krovėme iš dėžių daiktus, stumdėme baldus ir atlikome kitus buities darbus. Pastebėjau, kad greitai pavargstu, širdis plaka dažniau nei įprastai. Kaltinau karštą vasarą ir nekreipiau dėmesio. Po kelių savaičių svėriau 64 kg. Netrukus svoris nukrito iki 63,5 kg. Taigi, per trumpą laiką netekau beveik 2 kg, nors nesistengiau. Pradėjau nerimauti.

 

Šeimos gydytoja atliko tyrimus ir patvirtino, jog sergu hipertiroze. Mano skydliaukė dirbo per aktyviai. Dėl to pagreitėjo medžiagų apykaita ir tai sukėlė svorio kritimą. Endokrinologas ir šeimos gydytoja paskyrė vaistų, slopinančių skydliaukės veiklą, bei beta adrenablokatorių širdies veiklai normalizuoti. Po kelių mėnesių padidėjo energijos kiekis ir priaugau svorio. Vėliau tyrimai atskleidė, kad hipertirozę lėmė autoimuninė liga.

 

Nors simptomai kontroliuojami, vaistus gersiu visą gyvenimą. Nenoriu atsisakyti sporto. Vis dar laikausi aktyvaus režimo. Sveriu 70 kg, tačiau džiaugiuosi savijauta. Geriau priaugsiu svorio, bet išliksiu energinga, nei liesėsiu ir nepavilksiu kojų“. Alisa, 70 m.

 

Specialisto komentaras. „Skydliaukės hormonai reguliuoja medžiagų apykaitą. Perteklius spartina kalorijų skaidymą ir kūno resursų netekimą. Daugelis pacientų sako, jog svoris krinta nepaisant padidėjusio apetito. Būklė gali lemti greitą ir nereguliarų širdies susitraukimų dažnį, rankų drebėjimą, nuovargį, viduriavimą dėl greitesnės žarnų peristaltikos. Autoimuninės ligos – pagrindinė skydliaukės hiperaktyvumo priežastis. Serga iki 3 % moterų ir hipertirozę lengva supainioti su kitomis būklėmis, pavyzdžiui, menopauzės simptomais“, – sako endokrinologė prof. Kristien Boelaert iš Birmingamo universiteto (Jungtinė Karalystė).

 

I tipo cukrinis diabetas

 

Tikra istorija. „2021-ųjų žiemą, prieš pat Kalėdas, su žmona susirgome COVID-19 infekcija. Iš to laikotarpio prisimenu tik tai, kad vos užtekdavo jėgų užsakyti maisto ir pasirūpinti vaikais. Praktiškai visą laiką miegojome. Šiek tiek prakutęs užlipau ant svarstyklių ir pamačiau, kad netekau 1,6 kg. Pirmiausia, ką daro daugelis, atsistojau prieš veidrodį šonu ir patenkintas paglosčiau sumažėjusį pilvuką. Jaučiau nuovargį, tad gydytoja paskyrė kraujo tyrimus.

 

Nusprendę, jog nusipelnėme atokvėpio ir atostogų, be to, turime imunitetą, išvykome iš miesto ir išsinuomojome vilą prie jūros. Kai grįžau namo ir pasisvėriau, nustėrau, nes svoris sumažėjo dar 1 kg nepaisant to, jog sočiai valgiau. Jutau keistą potraukį saldumynams. Buvau įsitikinęs, kad organizmas stengiasi kompensuoti prarastas jėgas. Kai galiausiai sulaukiau tyrimo rezultatų, paaiškėjo, jog sergu I tipo cukriniu diabetu. Maniau, kad liga būdinga tik vaikams. Gydytoja paaiškino, kad mano gliukozės lygis labai žemas, todėl nuolat buvau ištroškęs ir krito svoris. Pradėjau vartoti insuliną. Mano savijauta ir darbingumas pagerėjo. Gyvenu kaip anksčiau. Svoris pasiekė įprastą normą.“ Robertas, 42 m.

 

Specialisto komentaras. „Insulinas padeda ląstelėms įsisavinti su maistu gaunamą gliukozę. Ji kaupiama kaip energijos šaltinis. Sergant I tipo cukriniu diabetu organizmas nesugeba gaminti insulino. Tuomet, norint gauti energijos, prasideda riebalų ir baltymų skaidymas. Pacientams krinta svoris. Gliukozės perteklius, kurio kūnas negeba įsisavinti, pašalinamas su šlapimu, todėl padažnėja šlapinimasis. Kartu vystosi dehidratacija ir atsiranda troškulys. I tipo cukrinį diabetą vaikams ir suaugusiesiems dažnai lemia autoimuninės reakcijos. Nuosavas imunitetas reaguoja neadekvačiai ir sunaikina kasos ląsteles, kurios gamina insuliną. Pastebėjome, jog per pandemiją padaugėjo I tipo cukrinio diabeto atvejų“, – sako endokrinologas Davidas Cavanas iš Dorseto universitetinės ligoninės (Jungtinė Karalystė).

 

Vėžys

 

Tikra istorija. „Praėjusią vasarą dalyvavau draugų vestuvėse. Susitikome po ilgo laiko tarpo. Daugelis užsiminė, jog atrodau lyg numetęs svorio. Gūščiojau pečiais ir purčiau galvą, nes nedariau nieko, dėl ko galėčiau sulieknėti. Tačiau aplinkiniams mano pokyčiai buvo tokie akivaizdūs, jog vienas draugas nusivedė į šalį ir patarė kreiptis į medikus. Patikino, kad tai nėra geras ženklas.

 

Grįžęs namo užšokau ant svarstyklių ir išsižiojau iš nuostabos. Per pusmetį netekau 8 kg. Pradėjau domėtis internete, ar svorio kritimas susijęs su kitais man būdingais simptomais. Jaučiau lėtinį nuovargį, o naktimis atsibusdavau išpiltas prakaito. Taip pat užeidavo protarpiniai pilvo skausmai. Kreipiausi į šeimos gydytoją, kuri paskyrė daugybę kraujo tyrimų ir kolonoskopiją. Svoris krito toliau. Kiekvieną kartą atsistojus sukdavosi galva, pajudėjus jausdavausi išsekęs. Ištyrus dar daugiau kraujo rodiklių ir atlikus magnetinio rezonanso tyrimą buvo nustatytas kraujo vėžys – Hodžkino limfoma. Tai buvo 4 stadija.

 

Chemoterapija taikyta 6 mėn. ir, laimė, esu remisijoje. Vis dar jaučiu gydymo padarinius, tokius kaip nusilpęs imunitetas. Šiek tiek priaugau svorio, vėl galiu judėti nepavargdamas ir gyvenimas stojasi į įprastas vėžes.“ Tomas, 57 m.

 

Specialisto komentaras. „Augdami navikai pasisavina daug maistinių medžiagų, todėl organizmas badauja, tačiau tuo pat metu slopina imunitetą. Tai neišvengiamai lemia liesėjimą. Sergantysis negauna užtektinai kalorijų. Visais atvejais, kai svoris krinta dėl nepaaiškinamų priežasčių, yra nenormalu ir būtina pasitarti su gydytoju. Nereikia iš anksto išsigąsti diagnozės. Svorio kritimą lemia daugybė priežasčių, nebūtinai vėžys. Svarbiausia, kad nustačius diagnozę prasidės gydymas ir, tikėtina, situacija pasikeis į gerą“, – sako hematologas dr. Robas Lownas iš Sautamptono universitetinės ligoninės.

 

Nerimo sindromas

 

Tikra istorija. „Visą laiką buvau labai liekna ir nesusimąstydavau, kas lemia mano sudėjimą. Maniau, kad tai genetika. Vaikystėje labai kentėjau nuo nerimo ir nesvarbu, ką ir kiek valgiau, buvau itin smulki. Jaunystėje sutikau vyrą ir pirmą kartą pasijutau saugi bei rami. Įtampa atslūgo, nerimas pasitraukė. Priaugau svorio ir atrodžiau kaip sveika moteris. Kai dukros paaugo, nusprendžiau grįžti mokytis į universitetą. Nepaisant to, jog valgiau tokį patį maisto kiekį, svoris nukrito nuo 52 kg iki 45 kg. Tai akivaizdžiai per mažai, nes mano ūgis – 165 cm.

 

Šeima nerimavo ir nuolat minėjo, jog esu per liekna. Teisinausi, jog sunku derinti studijas ir motinystę – ruoštis egzaminams, rašyti projektinius darbus, lakstyti paskui vaikus, rūpintis buitimi. Galiausiai vyras įkalbėjo kreiptis į šeimos gydytoją. Man diagnozavo nerimo sindromą ir paaiškino, kad svoris krinta „dėl nervų“.

 

Paskyrė antidepresantus. Išbandžiau psichoterapiją, pradėjau lankyti jogą, medituoti. Atradau metodą, kaip suvaldyti nerimo priepuolius. Palaipsniui svoris grįžo nekeičiant mitybos. Dabar galiu drąsiai pasakyti, jog per didelis lieknumas nėra sveika.“ Laura, 30 m.

 

Specialisto komentaras. „Dėl nerimo ir streso išsiskiria didelis kiekis kortizolio ir adrenalino, kurie slopina apetitą, greitina medžiagų apykaitą ir sukelia virškinimo problemų, tokių kaip pykinimas ar skrandžio spazmai. Visa tai lemia netyčinį svorio metimą. Pacientai, sergantys nerimo sindromu, gali išsiugdyti nervinius įpročius, pavyzdžiui, raumenų drebulį ar įsitempimą, kas taip pat lemia kalorijų išeikvojimą. Padeda psichoterapija, gyvenimo būdo permainos, kartais ir vaistai“, – sako klinikinė psichologė dr. Elena Touroni iš „Chelsea“ psichologijos klinikos Londone.

 

Krono liga

 

Tikra istorija. „Nuo vaikystės lankiau futbolo treniruotes ir svajojau tapti treneriu. Svajonės žlugo antrais studijų metais. Niekada nesiskundžiau sveikata, todėl pirmuosius virškinimo sutrikimus nurašiau netinkamam gyvenimo būdui. Ne paslaptis, kad studentai daug linksminasi ir mažai miega. Alkį malšinau greituoju maistu, užgerdamas saldžiais gazuotais gėrimais. Sveikata tolygiai blogėjo, tačiau vis dar maniau, kad problemos – laikinos. Kamavo pilvo skausmai, viduriavimas. Nukrito svoris ir atsirado silpnumas. Po vieno ūmaus priepuolio atsidūriau ligoninės priėmimo skyriuje, kur diagnozavo opinį kolitą. Po antro priepuolio ir vizito pas medikus diagnozė pasikeitė į Krono ligą.

 

Man buvo atliktos dvi operacijos, o laikotarpį po operacijų prisimenu kaip baisiausią košmarą. Mečiau mokslus ir darbą, išsiskyriau su mergina. Buvau neįgalus pasirūpinti savimi, gulėjau prikaustytas prie lovos, o skausmą malšino tik opioidiniai analgetikai. Pagerėjo tik pradėjus biologinę terapiją. Palaipsniui grįžo noras gyventi ir pozityvios mintys apie ateitį.

 

Susitaikiau, kad Krono liga sirgsiu visą gyvenimą, todėl išmokau kontroliuoti būklę. Laikausi atitinkamo režimo ir nepraleidžiu nė vieno vizito pas medikus. Išbandymas pakeitė požiūrį į sveikatą, kuri yra didesnis turtas nei populiarumas socialiniuose tinkluose ar prabangus automobilis. Pasirinkau programavimo studijas ir tikiuosi, kad pavyks suderinti darbą nuotoliniu būdu bei ligą.“ Simonas, 22 m.

 

Specialisto komentaras. „Opiniu kolitu ir Krono liga serga vis jaunesni žmonės. Tai uždegiminės ligos, kurios pažeidžia dalį ar visus žarnų sienelės sluoksnius ir gali išsivystyti bet kurioje virškinimo trakto vietoje. Didelį vaidmenį atlieka paveldimumas, autoimuniniai procesai ir vakarietiškas gyvenimo būdas. Maždaug penktadalis pacientų diagnozę sužino praėjus 5 metams nuo negalavimo pradžios. 64 % atvejų liga nustatoma reanimacijoje. 80 % sergančiųjų uždegiminėmis žarnyno ligomis dėl komplikacijų tenka atlikti operacijas, net iki 70 % reikia pakartotinės chirurginės intervencijos. Nuo komplikacijų ir net mirties apsaugo gydymas biologiniais vaistais. Liga dažnai lemia neįgalumą ar ankstyvą nedarbingumą. Nereikėtų ignoruoti simptomų, tokių kaip dažnas viduriavimas, pilvo skausmai, karščiavimas, vėmimas, pykinimas, žemas kraujo spaudimas, svorio netekimas“, – sako gastroenterologas prof. Nickas Croftas iš Londono karalienės Marijos universiteto.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė