Svetlana kovoje su gripu prarado koją, bet gyvenimas tuo nesibaigė

Lietuvoje kiekvienais metais su gripu kovoja tūkstančiai, deja, bet ne visi šią kovą laimi. Todėl šį šeštadienį, 17:30 val. „Bus visko“ laidoje per LNK – interviu su mirties patale buvusia Svetlana, kuri, išgirdusi apie mirtinas gripo komplikacijas, negalėdavo patikėti, kad dėl tokios, rodos, paprastos ligos žmonės atsisveikina su savo gyvybėmis. Tačiau dabar Svetlana tuo tiki, nes pati vos nepapildė baisios gripo statistikos. Šiandien laiminga Svetlanos istorijos pabaiga atrodo taip: jai amputuota viena koja. Ir tai buvo vienas geriausių scenarijų, mat jai patekus į gydytojų rankas, vilčių gyventi visai nebebuvo.

„Daktarai žiūrėjo į tyrimus ir sakė, kad mano PH ir kraujo tyrimai – kaip lavono. O organizmas  jau rūgštus. Man pasakė: tu jau buvai mirusi”.

Viskas prasidėjo taip, kaip ir daugumai sergančiųjų – nuo paprasto negalavimo. Tačiau pasijutusi  blogai, ji tiesiog ignoravo ligą ir išėjo į darbą. Vakare ji pasigailėjo tokio savo sprendimo, nes jau teko kviesti greitąją. Tačiau atvykę medikai nieko blogo nematė ir gripo neįtarė. Svetlana pripažįsta – nelabai ir ieškojo. Kadangi nebuvo jokių šią ligą išduodančių simptomų – nei slogos, nei skaudančios gerklės, tik labai stipriai spaudžianti krūtinė, medikai nepasiūlė atlikti ir jokių tyrimų. Tiesiog – sveikti natūraliai.

„Sakė – gerk daug skysčių, išsimiegok ir išgerk Pertusino“.

Akivaizdu, kad medikų reakcija turėjo būti kita, o apžiūra – detalesnė. Mat kitą dieną situacija tapo dar blogesnė, o temperatūra iš 39 krito iki 35. Merdėjančią dukrą ant rankų į ligoninę atvežė tėtis. Ir netrukus ji jau gulėjo komos būsenoje. Atsisakė visi organai, todėl, gelbstint jos gyvybę, teko amputuoti koją. Apie tai mergina sužinojo tik po trijų savaičių, kuomet pabudo.

„Kai pabudau, labai išsigandau. Bandžiau prisiminti, kur esu, ką aš padariau. Aš negeriu, galvojau – gal pradėjau gert? Gal kažką užmušiau?”.

Merginą labiausiai gąsdino ir jos tuometinė situacija – kiekvienas organas turėjo po atskirą prie jo pajungtą aparatą. Ji net pati nekvėpavo. Todėl pabudus prasidėjo tikrasis košmaras. Teko išgirsti ir jos gyvenimą pakeitusią naujieną: tu jau nebesi tokia, kokia buvai prieš tai.

Svetlana pasakoja, kad sudėtingiausia buvo susitaikyti su fantominiu skausmu. Skausmu, kuris neegzistuoja. Dažnas turėjęs tokią traumą žmogus papasakotų savo istoriją – kaip pakeltas naktį iš miegų bando pasikasyti ar pasitaisyti koją, tačiau jos nėra. Amputuota galūnė vis dar jaučiama. Teko susitaikyti ir su savo kūno pasikeitimu. Visą gyvenimą sportavusi ir šokusi mergina gulėdama lovoje suprato, kad yra absoliučiai pasikeitusi, mat jos kūnas buvo vien tik kaulai ir oda.

„Niekas man nenorėjo rodyti veidrodžio, tačiau vieną kartą, sulaukusi vakaro, pažiūrėjau į atspindį lange. Jokios figūros nebeturėjau. Mačiau tik lentą. Ir dar neturėjau vienos kojos. Todėl neleidau draugams važiuoti manęs lankyti. Nenorėjau, kad jie mane pamatytų tokią bejėgę ir pasikeitusią. Norėjau būti tokia pati”.

Tačiau dėl savo noro būti tokia, kokia buvo prieš tai, Svetlana nuvertė kalnus. Ir nors buvo sunkių momentų, ji teigia: mačiau savo šeimos akis ir visus žmones, kurie dėl manęs stengėsi. Todėl ji pakilo ne tik dėl savęs, bet ir dėl jų. O visus, kurių aplinkoje yra panašaus likimo žmonių, Svetlana įspėja: nepalikime jų vienų. Palaikymas ir kasdien jaučiama meilė gali nuversti kalnus.

Šį šeštadienį „Bus visko“ laidoje Svetlana papasakos apie savo keliones aplink Europą, į kurias leidosi prabėgus pusei metų po nelaimės, žmonių reakcijas, stebint ją su metaline koja bei prisimins savo košmarus, kuriuos išgyveno gulėdama komoje. Ką reiškia jaustis lyg būtum prikaltas lovoje ir gulėtum psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios nori pabėgti?  Kaip atrodė jos akistata su mirtimi, filmuose matytas tunelis ir apie ką Svetlana svajoja šiandien – laidoje „Bus visko“ šeštadienį 17.30 val. per LNK.