Laidos „TV Pagalba“ žurnalistė Rūta Filejeva sako, kad padėti kitiems yra jos pašaukimas. Tuo abejoti neleidžia žinomos moters laisvalaikis – labdaros fondas „Gėrio trupinėlis“. Rūta pasakoja, kad didžiausias atlygis už jos veiklą – skambutis su padėka, kad buvo šalia sunkiausią akimirką.

 
Rūta_Filejeva - ft Egidijus Knispelis

Rūta_Filejeva, nuotraukos autorius Egidijus Knispelis.

Kelintą sezoną jau skaičiuos „TV pagalba“?

 

Tiesą sakant, net nežinau (šypsosi). Kaskart, išgirdus šį klausimą, tenka prisiminti savo amžių, tad stengiuosi neskaičiuoti (juokiasi). Kai atėjau dirbti į „TV Pagalbą“, mano dukrai buvo 1,5 metukų, dabar jai 17, tai tikrai nemažai. Kartais net pačiai sunku patikėti, nes daugelis žmonių gerokai dažniau keičia darbą.

 

Būti „TV Pagalbos“ dalimi norėjau labai seniai. Pirmąkart atrankoje dalyvavau, kai man buvo 17 metų, bet dėl amžiaus negalėjau tapti šios laidos žurnaliste. Antrą kartą pasikvietė operatorius, nes jau žinojo, kaip aš dirbu. Kurį laiką darbavausi už kadro, kol vieną kartą staiga reikėjo atsidurti eteryje, nors tai neplanuota iš anksto. Taip ir likau.

 

Kas jūsų darbe sunkiausia, o kas teikia vilties, prasmės?

 

Sunkiausia su žmonėmis, kurie nori, kad jiems padėtum, bet patys nenori nieko daryti. Jie įsivaizduoja, kad tu turi burtų lazdelę, kuria pamojavusi gali pakeisti jų gyvenimą. Maloniausia, kai žmonių akyse matai norą. Kai žmogus pats nori aktyviai keistis, gali jam padėti nuversti kalnus. Deja, be asmeninių pastangų niekas neįvyksta, vien noro ir pastangų iš šalies nepakanka.

 

Dažnai jau pirmo pokalbio telefonu gali girdėti, ar žmogus motyvuotas, bet galima ir apsirikti. Pasitaikė atvejų, kai jau nufilmavus visą siužetą įlipi į automobilį ir pagalvoji „be šansų“, o žmogus po kelių dienų paskambina arba savo transportu atvažiuoja ir sako, kad pasirengęs gydytis priklausomybę ar kitaip keisti gyvenimą. O dar po kurio laiko paskambina ir padėkoja, kad buvome šalia sunkiausių gyvenimo akimirką. Tai daro mūsų darbą prasmingą.

 

Ar bėgant metams keičiasi žmonių problemos?

   

Keičiasi. Bent kelis kartus per metus pasitaiko problemų, kurių dar niekada neteko spręsti, apie kurias net nepagalvotum. Žinoma, tarp dažnai pasitaikančių vis dar išlieka turtų ir vaikų dalybos, priklausomybės, šeiminiai santykiai.

 

Kaip jums pavyksta nesinešti svetimų rūpesčių į namus?

 

Greičiausiai kiekvienas žmogus sutvertas taip, kad jo protas priima tik tai, kas reikalinga, o kas nereikalinga – atmeta. Pavyzdžiui, neįsimenu žmonių veidų, nepažįstu pusės kaimynų – greičiausiai man to gyvenime ir nereikia. Lygiai taip pat yra ir su laidos herojų istorijomis: kai kurias parsinešu namo ir su jomis gyvenu daugybę metų, pažįstu tuos žmones, juos prisimenu ir neketinu pamiršti, o kai kurias istorijas pamirštu vos padėjusi žmogui.

 

Kurios istorijos labiausiai įsimena?

 

Labai įvairios, priklauso ir nuo paties žmogaus, ir istorijos. Niekada nepamiršiu jau mirusios mūsų herojės, kuri sirgo onkologine liga. Niekada nepamiršiu vaikų, kurie dalyvavo mūsų istorijose ir pasveiko. Niekada nepamiršiu vyro, kuris numetė daugiau nei pusę svorio. Kol filmuojame istoriją, įdedame daug darbo, pastangų, širdies, susidraugaujame. Netampame artimais draugais, bet bičiuliais – tikrai, todėl rūpi, kaip toliau žmogus gyvens, kaip bus su jo vaikų likimais. Tai mano pašaukimas – rūpintis ir padėti.

 

Ar nepasitaiko, kad žmonės nejaučia atstumo, atakuoja jus socialiniuose tinkluose ir pan.?

 

Neturiu tokios problemos. Jeigu kažkas atakuoja, visada galima užblokuoti. Bet kiek esu užblokavusi per daugybę darbo metų, galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Vien pagrasinimas, kad užblokuosiu, suveikia: jeigu žmogus toliau nori bendrauti, nori, kad jam patarčiau ar padėčiau, ima elgtis adekvačiai.

 

Beje, turiu vienintelį telefono numerį, kurį naudoju, ir man nereikia išjungti telefono naktį: ryte niekada nebūna praleistų žinučių ar skambučių siekiant pagalbos.

 

Tikriausiai jūsų darbe prireikia ne tik kantrybės, bet ir psichologinių žinių?

 

Tikrai taip. Didžioji patirtis, kaip bendrauti ir elgtis tam tikrose situacijose, atėjo per patirtį. Aš ir pati kreipiausi į terapeutą, nes patyriau avariją, po kurios ilgą laiką negalėjau vairuoti. Manau, kad dalį tų žinių pasisėmiau ir iš jo. Apskritai, jei yra sritis, kuri tave domina, kaip, mano atveju, pagalba žmogui, tai kiekvieną dieną ieškai būdų, kas veikia geriausiai, kiekvienoje istorijoje pastebi vertingų psichologinių momentų. Greičiausiai kiekvienam tos pačios taktikos nepritaikysi, bet išbandžiusi keletą variantų visada randi kelią į to žmogaus problemos sprendimą.

 

Ar sutiktumėte, kad laidoje daugiausia rodomos regionų problemos?

 

Galėčiau kategoriškai paneigti. Jeigu kasdienius skambučius suskirstytume į miestų ir regionų, tai būtų apylygis skaičius. Galbūt tik kartais skiriasi problemos pobūdis ar sprendimo būdas. Man asmeniškai lengviau spręsti problemą regionuose. Mieste dažniausiai susiduriame su vaikų dalybomis, su žmonėmis, kurie gyvena krizių centruose ir bando iš jų ištrūkti, pakeisti gyvenimo būdą.

 

Taip pat mitas, kad filmuojame vien priklausomybių turinčius žmones. Patikėkite, į mus besikreipiančiųjų problemų įvairovė yra be galo plati.

 

Vis dar nustebina žmonės, kurie mano, kad istorijos laidoje suvaidintos. Neįmanoma to suvaidinti. Mes parodome visą istoriją nuo pirmo susitikimo iki atsisveikinimo išsprendus situaciją. Beje, panašių situacijų rastume kiekvieno giminėje, tos problemos nėra tokios tolimos, kaip gali atrodyti.

 

Kaip sekasi bendradarbiauti su savivaldybėmis, Vaiko teisių tarnyba ir kitomis institucijomis?

 

Daug metų iš eilės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, prisidengdama duomenų apsauga, visiškai nenorėjo bendradarbiauti su mumis, bet šiemet turėjome didelio rezonanso sulaukusią bendrą istoriją, kuri baigėsi laimingai. Jaučiu, kad pralaužėme ledus. Džiaugiuosi, kad vis labiau pavyksta susikalbėti su Vaiko teisių tarnyba. Norėčiau, kad ateityje nekiltų tokių nesklandumų, nes mūsų visų bendras tikslas – padėti vaikui.

 

Paprastai, jei kyla sunkumų bendradarbiaujant su tarnybomis, viešai kreipiuosi ir raginu nebijoti, atsiverti, nes ateiname tik su tikslu padėti žmogui.

 

Sociologai tvirtina, kad kitų problemos padeda geriau pasijusti dėl savo gyvenimo. Ar tai viena priežasčių, kodėl „TV Pagalba“ tokia žiūrima?

 

Galbūt, bet, kaip minėjau, jeigu kiekvienas pasikapstytų po savo gyvenimą, po artimųjų, giminių gyvenimus, rastų „TV Pagalbos“ istorijų. Manau, žmonės žiūri, nes randa panašių istorijų, gali pasisemti patarimų, kuriais pasinaudoję padėtų artimiesiems. Į mus kartais kreipiasi žmonės, kurie nenori filmuotis, prašo tik patarti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

 

Ar jums pačiai lengva paprašyti pagalbos?

 

Tikrai nelengva tai padaryti. Aš labiau linkusi save dalinti, nei kažką imti iš kitų. Stengiuosi viską pasidaryti pati, niekada nesinaudoju privilegijomis. Jei kada susidursiu su sunkumais ir reikės pagalbos – paprašysiu. Manau, kad tai neturėtų būti gėda.

 

Ar kaip visuomenė esame linkę padėti kitam žmogui?

 

Šiemet sužinojau, kad lietuviai pagal aukojimą ir socialinę atsakomybę atsiduria sąrašo gale. Nežinau, kaip buvo atliekamas šis tyrimas, bet norėčiau jam paprieštarauti. Mano praktika rodo, kad lietuviai – labai geri, neabejingi žmonės. Žinoma, yra ta nedidelė krūvelė, kuri tik komentuoja ir smerkia, bet daug daugiau beprotiškai gerų žmonių, kurie aukoja, padeda ir nelaimės atveju esi tikrai ne vienas. Mums yra tekę rinkti gana dideles sumas ir beveik visus kartus pavyko. Tad, pasinaudodama proga, norėčiau tiems geriems žmonėms dar kartą padėkoti, kad jie tokie nuostabūs.

 

Smalsu, kaip atrodo jūsų darbo diena?

 

Aš mėgstu atlikti namų darbus: iš vakaro pasiskambinu žmonėms, kurie mane kviečiasi, pabendrauju, išgirstu istoriją ir mintyse planuoju, kaip galėsiu jiems padėti. Kartais sugalvoju visą planą. Ryte, apie 10 val., su operatoriumi keliaujame į kurį nors miestą arba Vilniuje vykstame pas žmones. Jeigu pavyksta padėti per vieną dieną, tai būna dieninės istorijos. Pavyzdžiui, žmogui trūksta maisto. Nuvažiuoji, apiperki, taip pat susitari su socialiniais darbuotojais, kad jį lankytų. Bet dažniausiai reikia daugiau resursų ir laiko, istoriją filmuojame per 3–4 kartus, yra tekę vieną istoriją filmuoti ir pusę metų.

 

Ar pasitaiko, kad nuvykusi padėti patenkate į pavojų?

 

Anksčiau pasitaikė tokių istorijų, bet pastaraisiais metais nebebūna. Dažniausiai agresija būna nukreipta į operatorių, į kamerą, į mane – gerokai rečiau, tačiau pavojingų situacijų tikrai buvę. Tokiais atvejais išnaudoji visas taktikas: pradedant nuo gražaus kalbėjimo, baigiant grasinimu, kad iškviesi policiją. Teko ir iš tikrųjų kviesti pareigūnus, kurie įsikišę užtikrina ir mūsų, ir agresyviai nusiteikusių asmenų saugumą.

 

Kaip ilsitės po darbų? Kaip atrodo jūsų laikas sau?

 

Aš turiu labdaros fondą „Gėrio trupinėlis“, tad laisvalaikį skiriu fondo veiklai: susitinku su socialiniais darbuotojais, jie atvyksta į mano sandėlį, sukraunu lauknešėlius (daliname drabužius, batus). Kai nesu užsiėmusi fondo reikalais, labai mėgstu grybauti, skaityti, nueiti į kiną, teatrą, leisti laiką su geriausiomis draugėmis. Kartais puikiai jaučiuosi tiesiog tvarkydama namus, nes tai laikas namuose, kai man neturi rūpėti, kaip atrodau. Tiesiog laikas man, mano šeimai.

 

Rudenį prasideda naujas televizijos sezonas. Kokių tikslų, svajonių turite naujam etapui?

   

Tikiuosi, kad šie metai atneš įdomių istorijų, kurias sukurti ir parodyti žiūrovui bus iššūkis. Labai mėgstu tokias istorijas ir visada galvoju, kad tik jų per metus būtų kuo daugiau, kad su pasididžiavimu galėčiau žiūrėti pati ir rodyti žiūrovams. Tokius tikslus užsibrėžiu kiekvienais metais – kad būtų kuo daugiau pozityvių, gražių istorijų.

 

Autorė Laima Samulė