Populiarios gyvenimo būdo laidos vedėja lengvu žingsneliu kyla į vieną iš žymiųjų raudonų kalvų Arizonos dykumose, aplink vien nesuskaičiuojami horizonto toliai, šviečia vaiski saulė, ore tiesiog tvyro optimizmas ir artėjančio televizijos sezono nuotykiai. Giedrė Talmantienė smagiai pristato žiūrovams naująjį „Nuo… Iki…“ sezoną. Tačiau toks planas sklandus atrodė tik scenarijuje. Laidų vedėjai filmuojant teko susidurti su nenumatytomis aplinkybėmis – tvoskė 45 laipsnių karštis. Ir tai dar toli gražu ne rekordas, užfiksuotas šioje valstijoje. „Kai orų prognozių pranešėjai šaukia apie karščio bangą, termometrų stulpeliai kyla beveik iki 50 karščio. Vietiniai gyventojai tuomet linksminasi kurdami trumpus filmukus apie tai, kaip galima ant įkaitusio asfalto iškepti kiaušinį, mes to nebandėm, nes patys jautėmės taip kaip tie čirškantys kiaušiniai ant kelio“ – sako Giedrė.

 

dav_vivid dav_vivid

 

„Prakeikiau aš tą sumanymą. Maniau, kad mirsim“, – pasakojo jau į Lietuvą grįžusi Giedrės kolegė R. Mikelkevičiūtė. Jiedvi su Giedre tris savaites keliavo po JAV, aplankė Las Vegasą, Čikagą, San Franciską, Jutos ir Arizonos valstijose esančius nacionalinius parkus, filmavo naujas istorijas „Nuo.. Iki…“ laidai, o netoli Sedonos, raudonų kalnų fone, nusprendė nufilmuoti naują laidos anonsą.

 

cof_vivid cof_vivid

 

„Prieš kelionę į Ameriką Rūtos idėja atrodė labai patraukli ir nuostabiai lengvai įgyvendinama. Juk vis tiek vaikštinėsim po kanjonus. Argi sunku pasiimti kamerą? Vaizdai bus gražūs ir grimo nereikia, žodžiu, nevargdami ir pasišvilpaudami viską padarysim“, – istoriją pradeda pasakoti Giedrė Talmantienė.

 

dav_vivid received_448191959243515

 

„Ir prasidėjo… Čia filmuoti negalima, reikia važiuoti toliau dar bent 20 kilometrų, čia į tą patį kalną nori įlipti pulkas turistų, čia bepozuojant ir į žemę nežiūrint galima greitai nusiridenti žemyn. Saulė dingo. Saulė atsirado. Pakilo vėjas toks, kad dronas dreba.

 

received_2378067129096480 (2) received_2871655596184124

 

Kai jau galų gale radom fotogenišką kalną, saulė kaitino taip, kad net per apsauginį kremą jutau, kaip oda dega tiesiog „ant akių“. Kol su komanda tarėmės, kaip viską reikės padaryti, kur man nueiti, kur sustoti, su kepure ir marškiniais jaučiausi dar visai nieko, bet paskui teko nusiimti kepurę ir marškinius ilgomis rankovėmis. Tepiau vieną saulės kremo sluoksnį po kito. Nepadėjo. Ten SPF 50, mūsų akimis stipri apsauga nuo saulės nereiškia nieko, parduotuvėse neveltui išdėliotos SPF 100. Karštis toks, kad sunku kvėpuoti, o eiti reikia linksmai, lengvai, gėrėtis vaizdais, į žemę nežiūrėti, kamerai šypsotis… Spėkit kiek reikėjo kartų pakartot? Po to vaistinėje pamatę kraujo spaudimo aparatą, puolėm matuotis pulsą.

 

Bet dabar visai smagu žiūrėti. Laukiu naujo televizijos sezono. Po daugiau nei 20 metų „Nuo… Iki…“ gyvavimo eteryje pakartočiau tą pačią anonso frazę, kuri greičiausiai ir yra tokio ilgaamžiškumo paslaptis: kiekvienas yra unikalus, o jo istorija ypatinga“.