Nesu iš tų keliautojų, kurie keliauja dėl skaičiaus

LRT laidos „(Ne)emigrantai“ vedėjas ir DELFI laidos „Orijaus kelionės“ kūrėjas Orijus Gasanovas per mėnesį net dvi savaites praleidžia keliaudamas po užsienį, o grįžęs dar bent penkias dienas važinėja po Lietuvą. Orijaus tikslas – atskleisti žiūrovams ne tik gražiąją turistinę, bet ir kitokią lankomų šalių pusę bei paskatinti geriau pažinti Lietuvą. Su prisiekusiu keliautoju kalbamės ne apie ką kita, o keliones.

Orijus Gasanovas Balyje, asmeninio archyvo nuotrauka.

KOKIA buvo pirmoji savarankiška kelionė į užsienį?

Su kolege vykome į Kiprą. Pirkome pigią kelionę, todėl apsistojome 2 žvaigždučių viešbutyje, kuris tikrai buvo negražus, taip pat prastas aptarnavimas: mūsų balkonas buvo tiesiai į gatvę, kur stovi visi viešbučio konteineriai, negana to, valytoja chloru aptaškė ir sugadino keletą drabužių. Ir vis tiek buvo smagu, juk pirmoji kelionė (šypsosi).

KĄ naujo išbandėte per tą kelionę?

Neturėjome daug pinigų, o kokakola kainavo 2 eurus – mums tikrai buvo per brangu. Nusipirkome butelį bananų sirupo, kurį skiesdavome vandeniu – buvo labai neskanu (juokiasi). Tuo metu neturėjau patirties su kitų šalių kulinarija, tad tikėjausi prabangiai už 6 eurus suvalgyti skanios pomidorų sriubos. Lietuvoje ji būdavo ir su ryžiais, ir su mėsos gabaliukais, o man atnešė pašildytą pomidorų padažą. Baisiai pasipiktinau, atsisakiau mokėti, juk negalima valgyti tokio siaubo! Vėliau supratau, kad tai buvo visiškai normali trinta pomidorų sriuba (šypsosi).

KOKIUS blogiausius patiekalus esate ragavęs kelionėse?

Neskanaus maisto esu valgęs tikrai nemažai. Ragauju iš smalsumo, įspūdžių, dėl turinio, nenorėdamas įžeisti vietinių. Vieni baisiausių patiekalų – tuno sperma Italijoje, kraujinė dešra Pietų Korėjoje (nesižaviu ir lietuviškais kraujiniais vėdarais bei dešra). Esu valgęs pūdytų kiaušinių (dviejų savaičių, mėnesio, kelių mėnesių), taip pat jaučių akių sriubos. Jei nežinotum, iš ko pagaminta, valgytum kaip paprastą sultinį, bet kai žinai – tikrai nemalonu. Pasišlykštėjimas kyla dėl psichologinio nusiteikimo, nieko negali padaryti.

Į KOKIAS vietas esate sugrįžęs daug kartų?

Daugiausia kartų buvau Londone – apie 40. Sugrįžtu po kelis kartus per metus, nes ruošiu laidas apie ten gyvenančius lietuvius. Netrukus vėl ten keliausiu.

Kai filmuoju laidą apie kokį nors kraštą, dažnai jau ten būnu paatostogavęs, o tada sugrįžtu filmuoti. Nesu iš tų keliautojų, kurie keliauja dėl skaičiaus, kurie stengiasi nuvykti vis į kitą šalį, kad galėtų pasigirti. Keliauju labai daug, bet dažnai grįžtu į tą pačią šalį.

KOKIĄ pavojingiausią atrakciją išbandėte?

Ėjau pavojingiausiu pasaulyje pėsčiųjų taku – daugiau nei 110 metų senumo „El Camino Del Rey“ Andalūzijoje, Ispanijoje. Tačiau kai vieta laikoma pavojingiausia turistams, realus pavojus dažniausiai negresia. Bent aš nejaučiau pavojaus. Tikrą grėsmę sveikatai ir galbūt gyvybei patyriau Rumunijoje, nuklydęs į pavojingiausią Bukarešto rajoną. Mus apsupo romų tautybės žmonės, spjaudė, grasino peiliais. Jie buvo pasipiktinę, kad filmuojame, juk verčiasi narkotikų prekyba. Aplinkui gulėjo ir svirduliavo narkomanai – vaizdas kaip iš filmo apie zombius. Paprašė pinigų iš manęs ir, jų davus, geranoriškai pakvietė į namus pažiūrėti, kaip gyvena. Žinoma, nerizikavome. Grįžęs perskaičiau ne vieną istoriją, kaip ten patekę turistai gyvi nebeištrūko.

KĄ manote apie keliones po „instagramines vietas“, kur po kelias valandas laukiama nusifotografuoti?

Mane baisiai erzina tas stovėjimas ir laukimas. Tačiau, turiu pripažinti, pats neretai sulaukiu pylos, kad išreklamuoju kažkokią vietą ir joje susidaro eilės (šypsosi). Tai neišvengiama šiais laikais, kai žmonės nori šlovės socialiniuose tinkluose: daugelis ieško madingiausių vietų ir keliauja į jas įsiamžinti. Linkėčiau visiems aplenkti populiariausias lokacijas ir susikurti savo „instagramines vietas“, juk jei kažkas gražiai nufotografavo ar nufilmavo, ta vieta ir išpopuliarėja instagrame. Būkime originalūs.

KUR patyrėte didžiausią kultūrinį šoką?

Jau kurį laiką nepatiriu kultūrinio šoko, nes esu pripratęs prie visokių dalykų. Kai pirmą kartą atvyksti į naują žemyną, būna lengvas šokas, bet paskui keliaujant po skirtingas jo vietas to nebejauti. Kaip šokiruojančią patirtį įvardinčiau apsilankymą Maroko odos perdirbimo rajone. Ten pajutau didžiausią smarvę savo gyvenime, o ją skleidė vandens ir balandžių išmatų mirkale rūgstančios gyvūnų odos. Nenusakomo siaubingumo smarvė.

Grįžtant prie kultūrinio šoko, manau, jį stipriau jaučia mažiau keliaujantis statistinis lietuvis – jį net londonietis su šlepetėmis ir apatiniais gatvėje šokiruotų (šypteli). Jei turite netolerantišką dėdę ar tetą, pasiimkite į kelias keliones – prasiplės pasaulėžiūra ir padidės tolerancija. Pasaulyje yra įvairiausių, kitaip nei mūsų mažuose miesteliuose gyvenančių žmonių, – kuo daugiau jų pamatys, tuo mažiau stebėsis ir piktinsis, pavyzdžiui, rožine plaukų spalva.

BE KO neįsivaizduojate atostogų?

Be žmonių. Daug kas mėgsta leistis į solo keliones, o aš visada keliauju su kompanija: šeimos nariais, draugais, kolegomis. Man kelionės ir atostogos asocijuojasi ne tik su gerai leidžiamu laiku, bet ir įspūdžiais, kuriais norisi dalintis stebint saulėlydį, vakarieniaujant restorane. Norisi, kad būtų su kuo pakalbėti, pajuokauti.

Kelionėse visada stengiuosi nueiti į koncertą arba sporto varžybas. Stebėjau futbolą, NBA lygos varžybas, „Yankies“ beisbolo varžybas, įvairius kovinius sportus, kuriuos supranta tik vietiniai ir t. t. Na, o jei tuo metu nevyksta jokių koncertų ir varžybų, einu į kino teatrus.

KIEK laiko galite išbūti be kelionės?

Ilgai, bet man patinka žinoti, kad netolimoje ateityje keliausiu, kad turiu bilietus į kažkur. Tikrai daug keliauju ir didelių pertraukų nebūna, išskyrus karantiną. Kai keliauti buvo uždrausta, jaudinausi ne dėl paties fakto, o dėl to, kad neturėsiu darbo ir pinigų – kaip ir visi kiti žmonės. Juk mano darbas keliauti.

Žiūrint televizorių, atrodo, kad keliauju kiekvieną savaitę, iš tiesų per mėnesį dvi savaites praleidžiu užsienyje, dar penkias dienas keliauju po Lietuvą.

KOKIAS vietas rekomenduotumėte aplankyti Lietuvoje?

Visą vasarą keliauju po mažiau turistines vietas, ieškau naujų lankytinų objektų. Visgi iš atostogų miestų labiausiai vertinu Palangą, kurioje prabuvau visą liepą. Šią vasarą didelį įspūdį paliko plaukimas aplink Platelių ežerą, kelionė į Birštoną – nuostabus miestas. Džiugina, kaip į gerąją pusę keičiasi Druskininkai, tai ypač jaučiasi nesilankius keletą metų. Visiems rekomenduočiau nuvykti į Visaginą, kur patenki tarsi į kitą šalį, kitą laikmetį. Tiesa, prieš nusikeliant 20 metų atgal, reikėtų pasimokyti bent kelias frazes rusiškai, nes net pardavėjos neaptarnauja lietuvių kalba. Gana egzotiška patirtis.

KUO pavaišintumėte užsienio svečius Lietuvoje?

Tradiciškai pavaišinu „pink soup“. Šaltibarščiai visiems atrodo įspūdingai, smagiai. Tik visada perspėju, kad skonis gali būti keistas. Jei pats užsienyje gaučiau rekomendaciją valgyti rūgusį pieną su marinuotais burokėliais, kiaušiniais, svogūnais ir kt., tikrai nesidžiaugčiau (šypteli). Tiesą sakant, dažnam užsieniečiui šaltibarščiai nepalieka gero įspūdžio. Priešingai nei visiems – skanus šakotis. Jo stengiuosi vežti lauktuvių ir į užsienį, tik visada prasikeikiu, nes sunku nugabenti sveiką. Šiaip svečiai iš užsienio maloniai nustemba, kad Lietuvoje už draugišką kainą restoranuose galima pavalgyti itin kokybiško įvairių šalių maisto.

KAS visada yra jūsų lagamine?

Maudymosi kelnaitės. Bet kuriuo metų laiku, nes, pavyzdžiui, Šveicarijos slidinėjimo kurorte gali pasitaikyti šildomas baseinas ant stogo. Daug vaistų: viena vaistinėlė keliauja rankiniame bagaže, o kita lagamine, jei šis pasimestų arba vaistus iš rankinio bagažo konfiskuotų oro uosto darbuotojai (kai kuriose šalyse pasitaiko). Lagamine tai pat turiu atsarginę banko kortelę, daug kepurių. Jei vykstu atstogauti – būtinai popierinę knygą.

KĄ pirmiausia darote sugrįžęs iš kelionės?

Važiuoju aplankyti šeimos. Taip pat iškart išsikraunu lagaminą, įdedu drabužius skalbti. Lagamine lieka tik atsarginė vaistinėlė, patogūs kelioniniai batai, kelios kepurės ir maišelis marškinėlių, kurių nevilkiu Lietuvoje, tik keliaudamas.

KĄ vežatės lauktuvių?

Lietuvių emigrantams vežu senovinių lietuviškų saldumynų: sausainių „Gaidelis“, saldainių „Ananasiniai“, „Raudonoji aguona“, riestainių, džiūvėsėlių. Na, o labiausiai juos pradžiugina varškės sūreliai. Šie jau seniai nukonkuravo juodą duoną, kurios anksčiau lietuviai prašydavo. Užsieniečiams vežu lietuviško alkoholio ir sūrių. Pats iš užsienio mėgstu parsivežti maisto. Mano aistra ilgai vaikščioti po prekybos centrus ir atidžiai dairytis po lentynas ieškant kažko skanaus.

KOKIE geriausi būdai pažinti kitos šalies kultūrą?

Patinka nueiti į turgų, bet ne turistinį. Ieškau internete vietinių mėgstamo turgaus. Taip pat vykstu į mikrorajonus, pasivaikštau, pažiūriu, kaip gyvena vietiniai. Beje, ten dažnai viskas pigiau. Naudinga susidraugauti su vietiniais ar tame krašte gyvenančiais lietuviais. Yra daugybė feisbuko grupių, pavyzdžiui, „Sicilijos lietuviai“, kur galima kreiptis patarimų, rekomendacijų ar net sulaukti siūlymo pavakarieniauti, jei keliaujate į Siciliją. Užsienyje daug vienišų emigrantų, kurie mielai tampa nemokamais gidais savo tautiečiams.

KAS geriau – skrupulingai suplanuota kelionė ar spontaniški atradimai nuklydus?

Man įdomu spontaniški atradimai, bet rekomenduoju ir pasiplanuoti. Neužtenka pažiūrėti vienos laidos ar perskaityti kažkieno aprašytos kelionės, nes lankant tas pačias vietas galima nusivilti. Svarbu keliauti pagal savo skonį. Jei sesė keliavo į Paryžių ir lankėsi muziejuose, o jūs nekenčiate muziejų, tai tikrai nepatariu eiti į muziejų – ir be jų yra ką veikti Paryžiuje. Niekam nesame skolingi ir niekas negali kažko blogo pasakyti, jei neapsilankysite Luvre. Pats jame nebuvau, nors Paryžiuje viešėjau dešimt kartų ir apžiūrėjau kitus muziejus (šypsosi).

Autorius Laima Samulė