Naujausiame režisieriaus T. Vidmanto filme „Milijonieriaus palikimas“ vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Ineta Stasiulytė. Aktorė pasakoja, kad jai tekusį moters narcizės vaidmenį nebuvo paprasta atlikti. „Moterų gebėjimas manipuliuoti ir net įbauginti vyrus iš esmės nėra juokingas dalykas, nors, žvelgiant iš šalies, gali atrodyti kitaip“, – sako pašnekovė.

 
Ineta Stasiulytė, Akvilės Ražauskienės nuotrauka

Ineta Stasiulytė, Akvilės Ražauskienės nuotrauka

 

AR realybėje teko susidurti su narcizais?

 

Taip, ir gana artimoje aplinkoje. Tai sudėtingi dalykai. Matau ir kaip aplinkiniai su tuo susiduria, taip pat kai apie tai kalbėjau instagrame, irgi daug kas reagavo, dalinosi patirtimi. Kas susidūrę su tokiais žmonėmis, supranta, kaip sunku išeiti iš narcizų įtakos.

 

KAIP sekėsi kurti tokį vaidmenį?

 

Šiuo atveju personažo kūrimas man nebuvo chi chi cha cha. Reikėjo laviruoti tarp tikrų dalykų, kurie tik iš šono atrodo juokingi. Kai pagalvoji, kaip stipriai moteris gali manipuliuoti vyru ir kaip jį įbauginti, kad jis iš tikrųjų pradėtų jos bijoti, tai juoko čia maža. Su Tadu sutarėme, kad viską darysiu rimtai, o tame ir bus dviprasmiška reakcija – juokas ir nejaukumas kartu. Nenorėjau, kad vaidmuo būtų paviršinis spalvingos moters portretas.

 

AR pati esate valdinga, ar kaip tik nuolankesnė?

 

Esu kažkur per vidurį, nes skirtingas savybes pasiėmiau iš tėvų. Tėtis vaikystėje buvo griežtas ir teisingas – tą dabar jau suprantu, o vaikystėje buvau pasipiktinusi (šypsosi). Iš jo išmokau griežtumo, kartais kategoriškumo, o iš mamos perėmiau lankstumą, gebėjimą prisitaikyti, nuolankumą. Taigi, esu sudaryta iš gana priešingų savybių.

 

SU kokiomis emocijomis siejasi milijonas? Norėtumėte jį laimėti ar paveldėti?

 

Niekada nedalyvauju loterijose. Man atrodo, kad tokie pinigai kaip ateina, taip ir išeina. Tai nėra materialus atlygis už tai, ką darai gyvenime, už tai, ką sukuri – kaip nukrito, taip ir iškrito per kažkur kitur. Neskiriu savo energijos tikėjimui, kad galiu pinigus tiesiog gauti. Juos gaunu už tai, kad skleidžiu gerą emociją: mano darbas susijęs su emocijomis, žmonės iš manęs perka gerą emociją, ir man tai patinka.

 

AR pinigai keičia žmones?

 

Narpliojant filmų siužetus dažnai paaiškėja, kad dėl pinigų žmonės išprotėja, gali išduoti artimuosius, pavirsti nebe žmonėmis, o iš esmės niekas nepraturtėja. Ir šiame filme gražiai atsiskleidžia mintis, kad vertybės yra svarbiausia, ir kai jas išsiugdai, gali būti turtingas be pinigų.

 

KAM išleistumėte didelę sumą pinigų?

 

Man svarbios kelionės, be galo mėgstu keliauti. Kelionės mane itin džiugina, jaučiu inspiraciją dirbti ir uždirbti, kad galėčiau skirti laiko pamatyti pasaulį. Pati viena, su draugais ir su vaikais. Tai jau reikia trijų kelionių (šypsosi), todėl reikia nemažai pinigų. Kitą dalį, žinoma, investuočiau, nes pinigai turi kvėpuoti, augti, o ne stovėti vietoje. Man pinigai nekelia įtampos, man jie patinka. Kaifas derinti piniginius klausimus, derėtis.

 

AR esate taupi, kam niekada negaila pinigų?

 

Jei žiūrėtume, kokia esu pirkėja, tai gana impulsyvi. Nemėgstu eiti apsipirkti suplanuotai. Tiesiog einu pro šalį visiškai be plano kažką pirkti ir pamatau kažką, kas yra mano. Kaip galiu tai palikti parduotuvėje? (šypsosi). Imu ir nusiperku tą daiktą. Taip vyksta su paltais, striukėmis, batais, visais kitais rūbais, daiktais ar papuošalais. Sekundės sprendimas. Negaliu susiplanuoti „dabar apsipirksiu“, būtų nuobodu.

 

AR mėgstate daryti daiktų revizijas, išmesti nebereikalingus daiktus?

 

Man patinka dalintis, tačiau su dukryte Frėja šiuo klausimu turiu būti atsargi, kad ji nepamatytų. Visai neseniai buvo situacija, kai slapta išmečiau per mažus triusikėlius. Tačiau ji atidarė šiukšlių dėžę, pamatė savo rūbą ir neša atgal į spintelę (juokiasi). Nieko nenori išmesti, jai brangūs visi dalykai, kuriuos nešioja. Mano, kaip mamos, misija išmokyti ją padėkoti tam daiktui, atsisveikinti ir, kurie geresnės kokybės, perleisti mažesniems draugams.

 

KAIP manote, ar reikalinga ir minčių, emocijų revizija?

 

Žinoma. Nuo to priklauso, kaip gyvename. Jei esame patenkinti savo aplinka, sveikata, pinigine situacija, vadinasi, keliaujame tinkamu keliu. Jei situacija netenkina, galime tai keisti. Savo mintimis pritraukiame įvairių nelaimių, tai identiškai galime ir sukurti sėkmę savo gyvenime.

 

KAIP ugdote vidinį pasaulį?

 

Stebiu save, savo mintis, aplinką. Viską, kas apima sąmoningumą, pastabumą, intuiciją, nuolat treniruoju. Užsiimu tuo paraleliai prie visų savo darbų. Negaliu nueiti miegoti nesužinojusi kažko nauja.

 

KĄ naujo paskutiniu laiku supratote, atradote apie save arba gyvenimą?

 

Kad viską mes darome patys ir kai neprisiimame atsakomybės ir kaltiname kitus žmones, būna ne kažką (šypteli). Labai faina prisiimti atsakomybę ir susikurti gyvenimą, kaip pačiai norisi.

 

AR savo gyvenimą planuojate toli į ateitį?

 

Man faina turėti svajonių į priekį, bet ne toliau nei dveji metai – stengiuosi neišeiti iš dabarties momento. Dabar su Aisčiu Mickevičiumi gyvename pasiruošimu vasarą Italijoje filmuoti filmą apie Vaigauskų keliones. Apie tai, kokie įvykiai nutinka, kokie susitikimai įvyksta dėl šio projekto, galima knygą parašyti arba sukurti atskirą filmą apie tai, kaip gimsta svajonė. Tik po kažkiek laiko supranti, kad visi nutikę dalykai mokė, kaip toliau nedaryti klaidų, kaip nepritraukti dalykų, kurių nenori.

 

KOKIAIS žmonėmis stengiatės save apsupti?

 

Tais, kurie palaiko ir įkvepia.

 

AR lengvai paleidžiate tuos, su kuriais ne pakeliui?

 

Aš tiesiai šviesiai galiu pasakyti, jei nesupranta (šypsosi). Nėra problemų. Turėjau priešinsultinę būklę ir puikiai supratau, kad reikia pasiųsti tuos, kuriuos reikia pasiųsti, ir apkabinti tuos, kuriuos nori apkabinti.

 

AR lengva atsiprašyti, pripažinti klydus?

 

Aišku, lengva. O kas čia tokio sunkaus? Nepripažinti klydus – kvailystė.

 

KO negalėtumėte atleisti?

 

Atleisti galima viską, tik neaišku, kaip bus toliau (šypsosi). Nesureikšminu, neužlaikau ir nesustoju ties neigiamomis emocijomis. Man nereikia šitų šiukšlių.

 

KAIP bėga jūsų laisvalaikis?

 

Mano laisvalaikis yra Frėja. Daugiau jo neturiu. Kartu kepame sausainiukus, pyragus, gaminame įvairius patiekalus ir daug šnekamės. Frėja turi įvairių žaislių ir žaidimų, bet jos pagrindinė veikla yra „nu, mama, pasikalbam“ (šypsosi). Tai sėdime ir šnekamės, kaip aš jaučiuosi, kaip man darbe sekėsi. Kai pasipasakoju, klausiu, kaip ji jaučiasi, kaip jos diena. Labai patinka tokie pašnekesiai. Taip pat eiti pasivaikščioti, irgi šnekantis.

 

AR pasitaiko klausimų, kurie suglumina, kuriuos reikia labiau apgalvoti?

 

Visada reikia pagalvoti. Kai duodi interviu, taip pat visada reikia daryti mikrosekundines pauzes, kad, visų pirma, išgirstum save – kokį tikrą atsakymą nori duoti, ir kad suprastum klausimą, ko tavęs IŠ TIKRŲJŲ klausia.

 

KOKIĄ gerą knygą paskutiniu metu skaitėte?

 

Paskutiniu metu tam neturiu laiko, bet Valerijaus Sinelnikovo knygų turi būti kiekvienuose namuose. Jos kaip enciklopedija, į kurią bet kada gali atsiremti, pasisemti žinių. Šioje knygoje yra visas žinių koncentratas žmonėms, kurie domisi vidiniu ir aplinkiniu pasauliu, psichologija, ezoteriniais dalykais. Viena iš trijų knygų yra „Pamilk savo ligą“, kurioje aprašytos visos ligos ir surašyta, su kokiais emociniais dalykais tos ligos susijusios. Be galo įdomu. Pasiskaitai, supranti ir pradedi sveikti. Nežinau, kelintą V. Sinelnikovo knygų rinkinį jau perku, nes vis padovanoju kažkam, kam reikia. Tai tobula dovana kitam žmogui, o ypač sau.

 

KAD jau prakalbome apie dovanas, kaip jus veikia didžiosios metų šventės?

 

Per daug nesureikšminu, bet man patinka atmosfera – žmonės pagerėja. Galėtume pastoviai gyventi kalėdinės būsenos. Nekalbu apie psichozę, kai paskutinėmis dienomis žmonės laksto po parduotuves, bet apie bendrą atmosferą, jaukumą namuose. Man faina.

 

KO sau linkite?

 

Linkiu būti sveikai. Sveikata – vienintelis dalykas, ką galiu prarasti, ir tada nebeturėsiu visko, ką noriu turėti. Svarbiausia man sveikata, dėl to kartais galiu pasidaryti ne itin maloni, nes labai pradėjau saugoti save.

 

Autorius Laima Samulė