Mada dažnai suvokiama kaip estetikos ir saviraiškos forma, tačiau istorijoje ji ne kartą tapo galingu politinio protesto įrankiu. Skirtingais laikotarpiais drabužiai padėjo išreikšti nepritarimą nusistovėjusioms normoms, kovoti už teises ir kurti naują visuomenės tapatybę.

 

Revoliuciją palaikiusios kelnėsEv1812,-,Suffragettes,In,San,Francisco,,1915.

 

XVIII a. pabaigoje, artėjant Prancūzijos revoliucijai, mada tapo ne tik stiliaus, bet ir politinės pozicijos išraiška. To meto visuomenė buvo suskirstyta į luomus, o trečiasis luomas – darbininkai, amatininkai ir smulkieji prekybininkai gyveno gerokai prasčiau nei privilegijuoti dvasininkai ir bajorai. Augantis nepasitenkinimas socialine nelygybe ir ekonominiais sunkumais skatino ieškoti būdų išreikšti protestą. Vienu jų tapo apranga. Revoliucijos metu išpopuliarėjo terminas „sans-culottes“. Taip buvo vadinami radikalesni trečiojo luomo atstovai. Pavadinimas kilo iš jų pasirinkimo nedėvėti kelius siekiančių kelnių – kiulotų, kurias mūvėjo aristokratai kartu su kojinėmis. Vietoj jų revoliucionieriai rinkosi ilgas paprastas kelnes, būdingas darbininkams. Šis aprangos skirtumas tapo aiškiu politiniu pareiškimu: atsisakydami aristokratų mados, jie demonstravo nepritarimą senajai santvarkai ir pabrėžė savo tapatybę kaip liaudies atstovų. „Sans-culottes“ apranga ilgainiui įgavo simbolinę reikšmę. Be ilgų kelnių, jie dažnai dėvėjo trumpą švarką, avėjo medines klumpes ir nešiojo raudoną frygų kepurę – laisvės simbolį, kilusį dar iš Antikos laikų. Tokia paprasta apranga ne tik vienijo bendraminčius, bet ir aiškiai rodė jų politinę poziciją. Mada tapo matomu ženklu, leidusiu atpažinti, kas palaiko revoliucines idėjas: laisvę, lygybę ir brolybę.

 

Sufražisčių mada

 

XX a. pradžioje JAV ir Didžiojoje Britanijoje prasidėjo moterų judėjimas dėl rinkimų teisės, tapęs viena svarbiausių pirmosios feminizmo bangos dalių. 1913 m. Vašingtone įvyko įspūdingos eitynės – jose dalyvavo apie 5000 moterų, reikalavusių politinės lygybės. Šis renginys, žinomas kaip „Woman Suffrage Procession“, vyko JAV prezidento inauguracijos išvakarėse ir sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio. Sufražistės suprato, kad jų išvaizda gali tapti politine žinute. Tuo metu tai buvo novatoriška idėja – pasitelkti drabužius kaip kampanijos priemonę. Drąsuolės sąmoningai rinkosi tvarkingą, elegantišką, bet praktišką aprangą, siekdamos paneigti stereotipą, kad politikoje dalyvaujančios moterys yra nemoteriškos ar radikalios. Jos demonstravo, kad gali būti ir orios, ir politiškai aktyvios. Judėjimas sutapo su platesniais aprangos pokyčiais. Sunkias, varžančias Viktorijos laikų sukneles ir itin aptemptus korsetus pamažu keitė patogesni, judėjimo laisvę suteikiantys rūbai. Laisvesni siluetai, kostiumėliai su prigludusiu švarku, palaidine ir platesniu sijonu tapo aktyvios moters simboliu. Tokia apranga perteikė praktiškumą, pasitikėjimą savimi ir savigarbą. Svarbią reikšmę turėjo ir spalvos. JAV sufražistės naudojo violetinę spalvą orumui ir ištikimybei, baltą – tyrumui, auksinę arba geltoną – dorybei ir šviesai. Narės ragintos šiomis spalvomis atspindėti pareigą ir privilegiją, taip kuriant bendrą, lengvai atpažįstamą vizualinį tapatumą. Atsisakydamos itin varžančių drabužių, simboliškai atsisakė ir patriarchalinių normų, kurios ilgą laiką reguliavo jų kūną bei vaidmenį visuomenėje. Galiausiai moterų judėjimas iškovojo politines teises – JAV tai įtvirtino 1920 m. priimta 19-oji Konstitucijos pataisa, o Didžiojoje Britanijoje balsavimo teisė moterims suteikta 1918-aisiais.

 

Mini sijonai – modernios moters atspindys

 

7-ajame dešimtmetyje mada tapo viena ryškiausių moterų emancipacijos išraiškų. Mat išpopuliarėjęs mini sijonas daugeliui tapo ne tik stiliaus detale, bet ir politinio maišto simboliu. Antrosios feminizmo bangos kontekste moterys vis garsiau kalbėjo apie nelygybę darbo rinkoje, diskriminaciją, reprodukcines teises ir kūno autonomiją. Trumpėjantis sijono ilgis suvoktas kaip sąmoningas iššūkis patriarchalinėms normoms. Mini sijono išpopuliarėjimas dažniausiai siejamas su britų dizainere Mary Quant, kuri 7-ajame dešimtmetyje Londone pristatė trumputį, jaunatvišką siluetą. Nors trumpesni sijonai atsirado ir kitų kūrėjų kolekcijose, būtent ji padėjo paversti mini sijoną masiniu reiškiniu. 1966 m. netgi apdovanota Britų imperijos ordinu už nuopelnus madai. Mini sijonas atspindėjo laikmečio dvasią – jaunimo kultūros augimą, seksualinę revoliuciją, didėjantį moterų savarankiškumą. Trumpi sijonų ir suknelių modeliai formavo naują įvaizdį: modernios, savimi pasitikinčios, nepriklausomos moters. Mini sijonas tapo ne tik mados tendencija, bet ir simboliniu pareiškimu, kad moters kūnas priklauso jai pačiai.

 

„Juodųjų panterų“ galia

 

Tuo pat metu JAV mada buvo svarbi kovojant su rasine diskriminacija. 1966 m. Bobby Seale‘as ir Huey P. Newtonas įkūrė „Black Panther Party“ – politinę organizaciją, siekusią ginti afroamerikiečių teises ir kovoti su policijos smurtu. Ši organizacija sąmoningai kūrė vizualinį tapatumą. „Juodųjų panterų“ nariai vilkėjo juodas odines striukes, juodas kelnes, nešiojo saulės akinius ir juodas beretes. Ši apranga tapo galingu „Black is beautiful“ (juoda yra gražu) idėjos simboliu, perteikusiu discipliną, solidarumą ir pasididžiavimą savo tapatybe. Taip pat veikė kaip apsaugos ir galios ženklas. Iki 8-ojo dešimtmečio pradžios moterys sudarė didelę dalį „Juodųjų panterų“ narių – kai kuriais duomenimis, net apie du trečdalius. Jos prisidėjo ne tik prie politinės veiklos, bet ir prie naujo grožio standarto formavimo. Atsisakydamos tiesintų plaukų ir europietiškų grožio normų, daugelis pasirinko natūralią šukuoseną. Toks sąmoningas kultūrinis pareiškimas pabrėžė afrikietišką paveldą ir atmetantis primestus standartus.

 

Hipiai Vietnamo kare

 

7-ajame dešimtmetyje JAV kilo vienas ryškiausių XX a. socialinių judėjimų – pasipriešinimas Vietnamo karui. Augant jaunų šauktinių skaičiui, visuomenėje stiprėjo nepasitenkinimas. Ypač aktyvi buvo jaunoji karta – ėmė organizuoti protestus, demonstracijas ir taikias akcijas. Šūkis „Make love, not war“ (Mylėk, ne kariauk) tapo hipių judėjimo filosofijos simboliu. Hipiai ne tik kritikavo karą, bet ir priešinosi tradicinėms visuomenės normoms: vartotojiškumui, autoritetui, griežtoms socialinėms taisyklėms. Nors JAV tuo metu komunizmą laikė pagrindiniu ideologiniu priešu, dalis hipių propagavo bendruomeninį gyvenimą, dalijimąsi ir alternatyvius socialinius modelius. Tokia laikysena buvo suvokiama kaip maištas prieš dominuojančią politinę ir kultūrinę sistemą. Mada tapo viena svarbiausių šio judėjimo saviraiškos formų. Hipių apranga aiškiai skyrėsi nuo konservatyvaus vidurinio sluoksnio stiliaus. Jie vilkėjo spalvingus, laisvus drabužius, dažnai margintus batikos (tie-dye) ar Peislio raštais, dėvėjo platėjančias kelnes, liemenes su kutais, ilgus sijonus. Natūralūs audiniai ir rankų darbo elementai pabrėžė atsiribojimą nuo masinės gamybos. Ilgi plaukai, tiek vyrų, tiek moterų, tapo pasipriešinimo simboliu – jie reiškė laisvę ir atsisakymą paklusti tradiciniams grožio standartams. Plaukus dažnai puošdavo gėlėmis, kurios simbolizavo taiką ir meilę. Tam tikri aprangos elementai turėjo tiesioginę politinę reikšmę. Juodi raiščiai buvo ryšimi gedint žuvusiųjų kare. Karinių uniformų detalės, dėvimos kartu su taiką simbolizuojančiais ženklais, išreiškė ironiją ir kritiką militarizmui. Laisvi rūbų siluetai liudijo atsisakymą prisitaikyti prie griežtų visuomenės normų. Antikarinis judėjimas ypač sustiprėjo po 1968 m. masinių protestų universitetuose. Nors karas baigėsi tik 1975 m., visuomenės spaudimas turėjo didelę įtaką politiniam klimatui ir viešajai nuomonei.

 

Įtaigūs marškinėliai

   

9-ajame dešimtmetyje mada ir politika vėl susikirto – šį kartą branduolinio nusiginklavimo kontekste. 1984 m. britų dizainerė Katharine Hamnett buvo pakviesta į susitikimą su Jungtinės Karalystės ministre pirmininke Margaret Thatcher. Nors dizainerė kritikavo tuometinę politiką, nusprendė pasinaudoti proga viešai išreikšti poziciją. Į renginį ji atvyko vilkėdama specialiai pasiūtus baltus marškinėlius su didžiuliu užrašu „58 % DON’T WANT PERSHING“ (58 % nenori Peršingo). Šis šūkis buvo nukreiptas prieš JAV branduolinių raketų „Pershing II“ dislokavimą Jungtinėje Karalystėje šaltojo karo metu. Apklausos rodė, kad nemaža visuomenės dalis nepritarė tokiam sprendimui, tačiau vyriausybė jį palaikė. Iš pradžių dizainerė marškinėlius slėpė po švarku, tačiau paspaudusi premjerei ranką jį atsegė ir atidengė protesto žinutę. Nuotrauka akimirksniu apskriejo žiniasklaidą ir tapo vienu garsiausių politinės mados momentų XX a. Šis veiksmas parodė, kad drabužis gali tapti tiesiogine politine tribūna. Užrašas ant marškinėlių veikė kaip aiški, lengvai suprantama ir vizualiai stipri pozicija. Tai buvo ne tik asmeninis protestas, bet ir bandymas atkreipti visuomenės dėmesį bei paskatinti diskusiją apie branduolinio ginklavimosi pavojus.

 

Autorė Monika Budnikienė