„Žmonės, kurie balsuoja už nevykėlius, vagis, išdavikus ir sukčius, nėra jų aukos. Jie – bendrininkai.“ Tai tik viena garsaus britų rašytojo, žinomo George‘o Orwello slapyvardžiu, citata. Ji šiandien net labai aktuali tiek Lietuvoje, tiek ir kitose demokratinėse šalyse. Ironiškų utopinių pasaulių kūrėjas tarsi numatė, kas visuomenės laukia ateityje. Tad neturėtų stebinti, kad būtent šio rašytojo mintys vis dažniau skamba šiuolaikinės politikos kontekste.

 
George,Orwell,Mit,Facepalm

Georg Orwell, DI sukurta iliustracija.

Šiurpūs siužeto atspindžiai šiuolaikiniame pasaulyje

 

Vargu ar rašydamas antiutopijas epochos pranašu vadinamas G. Orwellas pretendavo į tokį neoficialų titulą. Veikiausiai net nepagalvojo, kad praėjus ilgiems dešimtmečiams po prieštaringai vertintų knygų išleidimo naujos kartos atstovai atras jose tiek daug sąsajų su moderniu pasauliu. Unikalu tai, kad G. Orwello knygose esantys posakiai tapo sparnuotomis frazėmis. Jas vartoja visi, nesvarbu, kokios materialinės padėties ir kokių politinių pažiūrų būtų, pasiskolina net tie, kurie mažai ką girdėję apie patį G. Orwellą. Rašytojo darbai kaip niekada aktualūs ir mūsų dienų kaimynystėje. Tik dabar Stalino Sovietų Sąjungos vietą užima diktatoriaus Putino valdoma Rusija. Garsus Rusijos žurnalistas ir opozicionierius Vladimiras Kara-Murza, 2022 m. viešėjęs Vilniuje, kalbėjo, kad G. Orwello kūriniai materializavosi šiandienos Rusijoje, kur karo negalima vadinti karu, o „laisvė – tai vergija“. V. Kara-Murza nuteistas 25 m. nelaisvės už „valstybės išdavystę“, „prieš Rusijos kariuomenę nukreiptą šmeižtą“ ir bendradarbiavimą su „priešiškomis organizacijomis“. Tad tikras įrodymas, kad tai, ką taip sumaniai 1944 m. pasirodžiusioje apysakoje „Gyvulių ūkis“ aprašė G. Orwellas, įvyko dabar ir visai šalia. „Gyvulių ūkis“ – tai bolševikų revoliucijos ir Stalino įsitvirtinimo valdžioje parodija. Gyvuliai sukyla prieš juos išnaudojusį ūkininką, jį išvaro ir įveda savo tvarką. Iš pradžių vadovaujasi septyniais priesakais, aiškiai nurodančiais, kas yra draugai, kas priešai ir kad visų ūkio gyventojų gerovė vienodai svarbi. Tačiau vėliau, kai kiaulės galutinai užgrobia valdžią, tie šūkiai iš esmės transformuojami. Svarbiausiu priesaku tampa: „Visi gyvūnai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus.“ Būtent vadovaudamiesi tokia logika Putinas ir jo oligarchai vertina rusų tautą, o didžioji dalis etninių rusų, deja, taip galvoja apie ukrainiečius.

 

Akis atveriančios idėjos

 

„Gyvulių ūkis“ parašytas tuo metu, kai Stalinas britams ir amerikiečiams buvo sąjungininkas. Todėl daugelis britų leidyklų atsisakė išleisti apysaką. 1944 m. birželį vienintelis autoriaus turimas rankraščio egzempliorius vos nepražuvo per Londono bombardavimą. Per stebuklą rankraštis, nors ir gerokai apgadintas, atrastas griuvėsiuose. Galiausiai atsidūrė spaustuvėje, o patekęs į knygynus tapo sensacija. Visgi leidimai užsienio kalbomis buvo vilkinami dėl politinių priežasčių. Taip jau nutiko, kad pirmoji užsienio kalba, kuria G. Orwellas sutiko leisti be honoraro, buvo ukrainiečių. Negana to, pats iš dalies apmokėjo knygos išleidimą. Vertėjas skyrė knygą tiems ukrainiečiams, kuriems pavyko išgyventi Holodomorą ir Stalino valymus. 1947 m. Vakarų Vokietijoje, amerikiečių kontroliuojamoje zonoje, pasirodęs „Gyvulių ūkio“ ukrainietiškas vertimas sukėlė tikrą skandalą. Sovietai pareikalavo konfiskuoti tiražą, tačiau dalį pavyko išsaugoti. Išgelbėtos knygelės keliavo iš rankų į rankas. Tačiau tikrojo triumfo „Gyvulių ūkis“ sulaukė po 1948-ųjų, vis labiau įsibėgėjant šaltajam karui. Pasakojama, kad 1952-aisiais ką tik karaliene tapusios Elžbietos II rūmų kurjeris knygyne ketino įsigyti „Gyvulių ūkio“ egzempliorių. Deja, jam su apgailestavimu pranešta, kad knyga išparduota. Tik po kurio laiko jau gerokai suskaityta knygelė rasta ir nugabenta naujajai valdovei. „Gyvulių ūkis“ – ne vienintelis G. Orwello kūrinys, kurį skaitė tiek karalienė, tiek eiliniai žmonės. 1949 m. pasirodžiusiame romane „1984“ tęsiama niūri totalitarizmo tema. Pagrindiniai herojai gyvena nuolat sekami ir stebimi „Didžiojo Brolio“. Čia, pasitelkus iškraipytą kalbą, melas vadinamas tiesa, o neapykanta – meile. Pralaimėjimai paskelbiami neregėtais laimėjimais, o piliečių vergovė – didžiausia laisve. Šioje sistemoje žmonės „apdorojami“, perauklėjami ir galiausiai patys įtiki diegiamu melu.

 

Viską stebinti „Didžiojo Brolio“ akis

 

Knygoje „1984“ aprašyta sistema kuria nieko nesuvokiančius pavaldinius. Šioje sistemoje įstatymų nėra. Visgi žinodami, kad yra nuolat stebimi, žmonės elgiasi būtent taip, kaip iš jų tikimasi, net vadina tai tikrąja laisve. Ilgai toks siužetas daugiausia sietas su nedemokratinių šalių sistemomis, kuriose informacija ir žmogaus laisvės ribojamos iki tokio lygio, kai beveik nelieka savarankiškai sprendimus galinčių priimti žmonių. Deja, naujausi įvykiai JAV atskleidė, kad iškraipyta kalba ir suvaržyta žodžio laisvė tokiais nei proto balso, nei moralės nebepaisančiais asmenimis gali paversti ir tuos, kurie užaugo ir ilgai gyveno tikrosios laisvės sąlygomis. G. Orwellas stebėtinai gerai suprato, kad slaptuose sąmonės užkaboriuose galbūt glūdi toks instinktas, kurio egzistavimo visai nenorime pripažinti – noras paklusti kažkam stipresniam arba bent tokiu apsimetančiam ir gebančiam įtaigiai kalbėti. Beje, „Didžiojo Brolio“ sąvoką pasiskolino vieno populiariausių istorijoje realybės šou prodiuseriai. Jo dalyviai izoliuojami nuo išorinio pasaulio ir nuolat stebimi vaizdo kamerų. Totalus sekimas sukėlė tiek daug problemų dalyviams ir nepalankių žiūrovų reakcijų, kad formatas greitai pakeistas ir pradėta akcentuoti ne tikrąsias ir bauginančias suvaržytų dalyvių reakcijas, tačiau jų tarpusavio santykius. Visgi tikrasis visuotinio stebėjimo eksperimentas vyksta ne televizijos studijoje, bet šiuolaikiniuose soc. tinkluose. Būtent čia savanoriai viešam stebėjimui pateikia intymiausias gyvenimo detales. Vieni tai daro tam, kad sulauktų dėmesio, kiti – kad užsidirbti pinigų ar įgyti privilegijų. Šiuolaikiniai žmonės noriai parduoda savo laisvę „Didžiajam Broliui“, kuriuo gali tapti kone kiekvienas sekėjas, sutikęs atseikėti pinigų. Literatūros kritikai dažnai sako, kad G. Orwello kūriniai pirmiausia yra komunizmo kritika. Tačiau vertinant gerokai pasikeitusį modernaus pasaulio kontekstą tampa akivaizdu, kad jis rašė apie žmogiškąsias ydas, kurios stebėtai gerai tarpsta politiniuose režimuose, o dabar ir internetinėje realybėje.

 

Nevengė žiūrėti į tai, ko kiti matyti nenori

 

Beje, ydos nebuvo svetimos ir pačiam G. Orwellui. Jis išvengė tik tos, kurią laikė didžiausia, – valdžios troškimo. Tikrasis rašytojo vardas – Ericas Arthuras Blairas. Jis gimė 1903 m. birželio 25-ąją Britų imperijai priklausiusioje Bengalijoje. Jaunas vyras iš arti galėjo stebėti, ką pavergtoms tautoms daro imperializmas. Ir tai pažadino gilų pasišlykštėjimą. Iš to gimė savotiško maišto idėja. Nors pasiturinčių tėvų dėka gavo galimybę studijuoti prestižiniuose koledžuose Anglijoje, baigęs mokslus čia nepasiliko. Susikrovęs kuprinę patraukė į Birmą (dabartinis Mianmaras), įsidarbino Didžiosios Britanijos kolonijinėje policijoje ir dar kartą įsitikino, kaip lengva paklusti tam, kuris demonstruoja tikrą arba apsimestinį pranašumą. Manoma, kad iš dalies darbas policijoje ir žiaurus vietinių birmiečių tramdymas pasitelkus jėgą įkvėpė knygos „1984“ idėją. G. Orwellas pradėjo save vadinti anarchistu, tad stengėsi atsiriboti ne tik nuo valdžios, bet ir nuo visuomenės. Iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui spėjo pagyventi Anglijoje, išvykti į Prancūzijos sostinę Paryžių ir dar kartą sugrįžti į Angliją. Savo noru gyveno landynėse, valkatavo ir daugiausia laiko praleisdavo su benamiais. Europa stovėjo ant karo slenksčio, o G. Orwellas pajuto privalantis pasirinkti naują kelią. Jis tapo socialistu ir ryžosi prisidėti prie kariuomenės. 1936 m. Ispanijos pilietiniame kare kovėsi respublikonų gretose, tačiau supratęs, kad vis daugiau įtakos įgauna Maskvos šalininkai komunistai, pasitraukė. Grįžęs į Angliją nusivilko svetimą karinę uniformą, nusiprausė ir prisiminė, kad gali pasigirti puikiu išsilavinimu. Tuomet įsidarbino BBC radijuje, vėliau redagavo socialistų laikraštį „Tribune“, dirbo laikraščio „The Observer“ karo korespondentu.

 

Trumpai

 
  • G. Orwello plunksnai priklauso keletas romanų, autobiografinių esė, eilėraščių rinktinė, keturi tomai publicistikos ir laiškų.
  • Rašytojas buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona Eileen O‘Shaughnessy – poetė ir akademikė, padarė milžinišką įtaką jo kūrybai. Pora vaikų nesusilaukė, tačiau įsivaikino berniuką. Jie kartu praleido tik 9 metus. Moteris mirė atliekant operaciją 1945 m.
  • Antroji žmona Sonia Brownell buvo žmogaus teisių aktyvistė ir literatūros redaktorė. Už rašytojo ištekėjo 1949 m. Tuomet jis jau smarkiai sirgo.
  • 1950 m. sausio 21 d. G. Orwellas mirė nuo tuberkuliozės.
 

Autorė Eglė Stratkauskaitė