Letargija – liguista miego, iš kurio neįmanoma pažadinti, būsena. Deja, mokslininkams iki šiol nepavyksta paaiškinti, dėl kokių priežasčių žmogaus organizmo funkcijos sulėtėja taip smarkiai, kad jis atrodo tarsi miręs. Tad ši būsena vis dar išlieka vienu paslaptingiausių pasaulio reiškinių. Ypač ji gąsdina tuos, kurie bijo būti palaidoti gyvi…

 

letargas

Kas tai?

 

Kartais letargo miegas dar vadinamas tariamąja mirtimi. Tai toks organizmo veiklos sutrikimas, dėl kurio žmogus atrodo tarsi giliai miegantis arba net miręs.

 

Skiriamos 2 letargijos formos. Jeigu ji sunki, asmuo gali būti lengvai palaikytas mirusiu. Jo veidas pabąla, pastarojo bruožai išsikreipia, kvėpavimas būna labai silpnas (beveik nepastebimas), širdies plakimas sumažėja vos iki 2–3 dūžių per minutę (normalus suaugusiojo pulsas yra 50–100 dūžių per minutę). Organizmas nereaguoja į išorinius dirgiklius (prisilietimus, kvapus, skausmą, garsus, šviesą), žmogui krinta svoris, organizmas dehidratuoja, kūnas sustingsta. Jeigu letargijos forma lengva, pulsas nesunkiai užčiuopiamas, kvėpavimas taip pat būna akivaizdus. Be to, asmuo reaguoja į išorinius dirgiklius, jo oda nepabąla. Toks žmogus atrodo kaip ką tik užmigęs.

 

Letargo būsena primena komą. Tiek vienu, tiek kitu atveju nereaguojama į išorinius dirgiklius, be to, žmogus iš šių būsenų dažniausiai pabunda pats. Tiesa komos būsenoje esantys asmenys gauna tam tikrą gydymą, kad greičiau pabustų. Šios dvi būsenos skiriasi tuo, jog komą sukelia fizinės traumos, o letargo miegą, kaip spėjama, ir fizinės, ir psichinės. Be to, komos būsenoje asmens gyvybė palaikoma dirbtinai, o nugrimzdus į letargo miegą nėra reikalo palaikyti jo gyvybės medicininiais aparatais ir vaistais, nes žmogaus organizmas tai daro pats.

 

Didžiausias tapofobų siaubas

 

Tapofobija – tai laidotuvių bei visko, kas su jomis susiję, baimė, taip pat ir baimė būti palaidotam gyvam. Teigiama, kad tai – viena dažniausių žmonių baimių. Tiesa, dar prieš kelis šimtmečius pastaroji buvo visai racionali, nes mirtis buvo diagnozuojama prie šnervių pridedant plunksnelę arba po nagais kišant adatas. Žinoma nemažai atvejų, kai vaizdas atidarius seną karstą priversdavo sudrebėti, nes jo vidus būdavo išdraskytas nagais. Manoma, kad neretai gyvi būdavo laidojami būtent letargo miegu užmigę žmonės. Tiesa, šiais laikais, kai medicina labai pažengusi, gydytojai tvirtina puikiai žinantys, kaip atskirti, ar asmuo yra letargo būsenos, ar jau paliko šį pasaulį. Teigiama, kad tai akivaizdžiai parodo elektrokardiograma ir elektroencefalograma. Pastarosios atskleidžia reikiamą informaciją apie asmens širdies ir smegenų veiklą, net jeigu jis nereaguoja į išorinius veiksnius.

 

Tikros istorijos

 

Miegojo 20 metų

 

Teigiama, jog ukrainietės Nadezhdos Lebedinos gyvenimo istorija įrodo, kad letargija yra žmogaus organizmo gynybos mechanizmas kovojant su stresu. Teigiama, kad į letargo miegą moteris nugrimzdo po barnio su alkoholiku sutuoktiniu ir miegojo net 20 m. (1954–1974 m.). Jai pabudus gydytojai tvirtino, kad moteris visiškai sveika. Teigiama, kad pati Nadezhda negalėjo patikėti, jog tiek laiko miegojo, nes jai atrodė, kad užmigo tik vakar. Įdomu tai, kad N. Lebedina atsibudo visiškai nepasikeitusi, t. y. per 20 m. nė kiek nepaseno. Tačiau pasakojama, kad moters plaukai itin greitai žilo, o ant veido atsirado vis naujų raukšlių… Savo biologinį 54 m. amžių moteris pasiekė vos per 6 mėn. Jos atvejis įrašytas į Gineso rekordų knygą.

 

Palaidotas gyvas?

 

Teigiama, kad rusų dramaturgas ir novelistas Nicolai Gogolis (1809–1852 m.) galėjo užmigti letargo miegu ir būti palaidotas gyvas. Manoma, kad garsų vyrą kankino depresija, o tai buvo priežastis, kodėl sudegino antrosios romano „Mirusios sielos“ dalies rankraštį. Oficialiai priimta manyti, kad praėjus keletui dienų po šio įvykio rašytojas mirė. Tačiau yra teigiančių, jog ekshumacijos dalyviams, perlaidojant N. Gogolio palaikus, teko stebėti kraupų vaizdą: nelaimėlis gulėjo ant pilvo, o karsto apmušalai neva buvo sudraskyti nagais.

 

Stebuklingas prisikėlimas ar dar vienas letargijos atvejis?

 

 

Luz Milagros Verón kartais vadinama Argentinos stebuklingu kūdikiu. 2012 m. balandį paskelbta mirusia po priešlaikinio gimdymo mergaitė apie pusę paros išbuvo ligoninės morgo šaldytuve, kol paaiškėjo, jog yra gyva. Kaip vėliau pasakojo ligoninės direktorius, mergytė gimė net 3 mėn. anksčiau ir nerodė jokių gyvybės ženklų. Jų neaptiko nei ginekologai, nei naujagimių gydytojas. Be to, mažylė paskelbta mirusia esą tik atlikus visus reikiamus tyrimus. Du lavoninės darbuotojai, taip pat nematę jokių gyvybės ženklų, mergaitės kūną įdėjo į mažą karstą ir įkišo į šaldytuvą. Tačiau tą lemtingą naktį jos motina Analia Boutet ėmė reikalauti galimybės pamatyti „mirusiosios“ kūnelį. Nors prireikė nemažai pakovoti, galiausiai ligoninės valdžia leido tėvams apsilankyti morge apie 22 val. Nuo mergaitės paskelbimo mirusia jau buvo praėję apie 12 val. Pasakojama, kad motinai palietus šaltą kaip ledas mergytės rankytę ji pravirko.

 

Įdomu

 

  • Žodis „letargija“ kilo iš graikiško žodžio „lethargia“, kuris reiškia „gilus miegas, užmarštis“.
  • Egzistuoja hipotezė, kad letargo miegą gali sukelti mokslui dar nežinomas virusas.
  • Teigiama, kad neįmanoma numatyti, kada žmogus užmigs letargo miegu. Lygiai taip pat neįmanoma nuspėti, kada pabus. Letargo būsena gali tęstis nuo kelių dienų iki keliasdešimties metų.
  • Šio liguisto miego būsenoje nesikeičia asmens išvaizda. Manoma, kad taip yra dėl to, jog visi procesai organizme sulėtėja iki minimumo, tarp jų ir senėjimas. Vis dėlto po pabudimo senstama itin greitai.
  • Teigiama, kad letargo būsenoje nesivysto ir asmens intelektas, t. y. protas lieka toks pats, koks buvo iki užmiegant. Tikinama, kad taip nutiko keturmetei mergaitei iš Prancūzijos, pramiegojusiai 18 m. Pasakojama, kad pabudusi ji visų pirma pasiteiravo, kur jos lėlės.
  • Teigiama, kad 1964 m. viename Niujorko morgų nuo šoko mirė gydytojas patologas. Taip nutiko po to, kai pastarajam padarius pirmą pjūvį tiriamas „mirusysis“ pabudo ir griebė gydytoją už gerklės.
  • Sakoma, kad Kalachi kaimelyje (Kazachstanas) siaučia miego epidemija. Teigiama, kad jo gyventojai staiga užmiega ir pabunda tik po 2–6 d. Yra žmonių, taip užmigusių ne 1–2, o, pavyzdžiui, 7 kartus. Įdomu tai, kad apie 15 % kaimelio gyventojų nuolatos jaučiasi mieguisti. Anksčiau manyta, kad dėl šios būklės gali būti kalta prastos kokybės degtinė, tačiau tokia hipotezė nepasitvirtino. Vietos gyventojai mano, kad tokį staigų užmigimą lemia nuodingi garai, sklindantys iš apleistų sovietinių laikų urano rūdos kasyklų. Tačiau šis klausimas vis dar lieka neišspręstas, mat tvirtinama, jog kasykloje dirbę vyrai tokiu negalavimu nesiskundė.

 

Specialisto komentaras

 

Filosofas, okultinių mokslų daktaras Leopoldas Malinauskas

 

Greičiausiai letargas yra ne kas kita kaip organizmo perkrova. Pastaroji daug dažniau pasitaikydavo senovėje negu dabar. Šiandien žmonės tiek daug nedirba kaip mūsų protėviai. Anksčiau reikėdavo ne tik dvarininkui laukus nudirbti, bet ir sau spėti nusidirbti. Be to, dar ir sekmadienį bažnyčioje kelias valandas stovėti. Mergaitės turėdavo prisiverpti ir prisiausti sau kraičio. Nieko nuostabaus, kad nervų sistema tarsi „išjungdavo“ fizinį kūną, kad šis bent šiek tiek pailsėtų. Palikdavo tik silpną kvėpavimą ir minimalų širdies darbą. Ne paslaptis, kad pastarasis reikalingas smegenis aprūpinti deguonimi. Tad letargas – tarsi apsauginė būsena, gynybinis mechanizmas, padedantis nervų sistemai apsisaugoti nuo žūties. Mat pastaroji puikiai „suvokia“, kad jei mirs fizinis kūnas, žus ir ji.

Be abejo, letargo būsenoje žmogus tikrai atrodo tarsi miręs. Mirtį XIX a. ir net XX a. pradžioje gydytojai vis dar konstatuodavo prie šnervių pridėdami veidrodėlį (žiūrėdavo, ar jis nerasoja) ir kitais į šį panašiais metodais, todėl tikrai daug žmonių būdavo palaidojami gyvi ir atsibusdavo karstuose. Pasakojama, kad daug įžymių žmonių bijojo, jog taip nenutiktų ir jiems. Pavyzdžiui, A. Nobelis jam mirus prašė jį sudeginti arba sukapoti į gabalus, kad tik netektų atsibusti karste. Tiesą sakant, visuomenė staigiai reagavo į susiklosčiusią situaciją. Įsigalėjo tradicija prie velionio rankos pririšti virvelę, kuri per žemėse įkastą vamzdį buvo sujungiama su paviršiuje esančiu varpeliu. Jeigu numirėlis pajudėdavo, varpelis suskambėdavo. Kapinių sargas privalėdavo net naktimis budėti ir klausytis, ar koks varpelis neskambėdavo. Beje, gali būti, kad žmogus iš letargo miego pabunda tik tada, kai kyla reali grėsmė jo gyvybei, pavyzdžiui, uždusti karste po žemėmis arba mirtinai sušalti morgo šaldytuve. Tuomet nervų sistema jau bando žmogų staigiai „įjungti“. Tačiau kas iš to, kad „įjungia“, kai jis jau pakastas po žemėmis arba guli ant operacinio stalo, kur atliekamas skrodimas? Dar daugiau – gali būti, kad šiais laikais skrodimą privaloma daryti būtent dėl rizikos palaidoti žmones gyvus. Dabar tokių dalykų nepasitaiko, nes visi be išimties skrodžiami lavoninėse.