Mamos gali manyti, jog tėčiai iš vaikų per daug reikalauja, o vyrai dažnai priekaištauja, kad mažieji pernelyg globojami… Vaikų auklėjimas – jautri tema daugelyje šeimų ir yra viena pagrindinių šeimos konfliktų priežasčių. Anot vaikų ir paauglių psichologo Aleksandro Segal, derėtų akcentuoti ne mamų ir tėčių auklėjimo skirtumus, o partnerių sutarimo dėl pagrindinių atžalų auklėjimo principų svarbą.

 

vaiku auklejimas

Paprastai mama greičiau ir adekvačiau reaguoja kūdikiui pravirkus. Ar tėčiams stinga jautrumo mažųjų poreikiams?

 

 

Į šį klausimą galima atsakyti remiantis „instinkto“ sąvoka. Yra net anekdotas: kai vaikas naktį verkia, pagrindinis tėčio instinktas yra laiku pažadinti mamos instinktą. Mamos instinktyviai greičiau reaguoja į kūdikių poreikius. Tėčių instinktas yra kūdikį ir mamą aprūpinti visais reikiamais dalykais. Vyrai ir moterys natūraliai suvokia atsakomybių pasidalijimo svarbą, todėl jiems nesunku pasiskirstyti, kas už ką yra labiau atsakingas. Tačiau, nepaisant atsakomybių pasidalijimo, už savo vaiko priežiūrą yra vienodai atsakingi abu.

 

Mažyliai mokosi žaisdami. Tačiau tėčiai ir mamos su vaikais žaidžia skirtingai. Mamos daugiau skaito, kalbasi, dainuoja, o tėčiai linkę su mažaisiais žaisti aktyvius žaidimus. Kokią reikšmę tokia skirtinga veikla turi vaikams?

 

Kuo daugiau įvairių veiklų vaikai patiria, tuo geriau. Taip išbando savo jėgas skirtingose srityse, turi galimybę pasirinkti sau labiausiai patinkančias veiklas ir į jas gilintis. Skirtingos veiklos lavina įvairias asmenybės sritis: kalbą, mąstymą, kūrybiškumą, fizinę būklę. Vaiko pasaulėžiūra būna platesnė. Augdamas jis yra imlesnis naujovėms, greičiau geba prisitaikyti prie įvairių situacijų ir gauti maksimalių rezultatų. Su vaiku reikia žaisti kuo daugiau, ir tai turi daryti abu tėvai, skirdami vienodai laiko.

 

Auklėjant vaikus reikia begalinės kantrybės. Tiesa, kad mamos dažniausiai būna kantresnės negu tėčiai?

 

Svarbu, kad abu tėvai būtų gana kantrūs, nes tai lemia, kiek bus kantrus vaikas. Matydamos kantrių tėvų pavyzdį atžalos žino, kad tam tikrose situacijose, norint gauti kokį nors daiktą, reikia išlaukti arba pirmiausia įdėti pastangų. Svarbu ugdyti kantrybę, nes taip ugdoma ir vaiko valia. Nekantriam mažyliui sunku siekti savo tikslų.

 

Kurie, tėčiai ar mamos, yra kantresni, sunku atsakyti, nes iš tiesų visi esame labai skirtingi. Be to, asmens kantrybės ribos priklauso ir nuo situacijų intensyvumo, įvykių gausos bei kitų aplinkybių.

 

Mamos, netekusios vilties priversti mažuosius paklusti, neretai grasina: „Pasakysiu tėčiui!“ Ar vyrai dažniausiai būna griežtesni?

 

Vėlgi sunku pasakyti, kurie būna griežtesni. Tai priklauso nuo tėvų, vaikų ir skirtingų situacijų. Bet kuriuo atveju nėra gerai grasinti tėčiu arba mama. Daug veiksmingiau kalbėti su vaiku ir aiškinti, kokių pasekmių gali sulaukti, jeigu neklausys. Svarbu išugdyti atžalos supratimą, kad kiekvienas veiksmas turi tam tikrų pasekmių.

 

Sakoma, mamos vaikus myli besąlygiškai, o tėčiai – už pasiekimus. Ar pritariate?

 

Abu tėvai turėtų mylėti savo vaikus besąlygiškai. Abu yra vienodai atsakingi už vaikų pasiekimus, o mažieji vienų dalykų išmoksta iš mamos, kitų – iš tėčio. Jeigu vienas iš tėvų myli savo vaiką už pasiekimus, didesnė tikimybė, kad jis turės psichologinių problemų. Tarkime, mažylis stengiasi įtikti tėvui. Tačiau nepavykus pasiekti užsibrėžtų tikslų gali pasiduoti, nuleisti rankas, susitaikyti su mintimi, kad tėvo lūkesčių nepatenkino, ir nematyti prasmės daugiau stengtis. Panašioje situacijoje gali nutikti ir kitaip – atžala, motyvuojama tėvo ir motinos meile, labai daug pasiekia. Tačiau bet kuriuo atveju nėra gerai manyti, kad tėvų meilę privalai nusipelnyti.

 

Pastebima, kad tėčiai labiau linkę lepinti dukras. Kodėl?

 

Negalima su tuo sutikti, nes vėlgi priklauso nuo situacijos. Bet kokiu atveju lepinti vaikus reikia iki tam tikro lygio. Mažieji turėtų jaustis mylimi ir žinoti, kad tėvai dėl jų stengiasi. Tačiau taip pat turėtų gebėti tam tikrų dalykų užsitarnauti. Nuolatos vieno arba abiejų tėvų lepinama atžala gali manyti, kad nebūtina dėl nieko stengtis, nes, nepriklausomai nuo elgesio, tėvai vis tiek įgyvendins jos troškimus, tarkime, nupirks žaislą arba leis kur nors vykti. Be to, labai išlepusius mažylius prireikus itin sunku suvaldyti.

 

Vaikai greitai pajunta, kad mamos ir tėčio reikalavimai skiriasi, todėl gali pradėti manipuliuoti. Kaip to išvengti?

 

Iš pradžių tėvams derėtų susitarti dėl pagrindinių vaikų auklėjimo principų ir taisyklių bei laikytis vienos strategijos. Jeigu mama vaikui sako ne, tėtis negali sakyti taip, ir atvirkščiai. Žinoma, auklėjant atžalas susiklosto nenumatytų situacijų. Šiuo atveju gimdytojai turėtų atidėti sprendimus ir susitarti, kaip elgtis. Taip pat svarbu, kad vaikas negirdėtų tėvų diskusijų auklėjimo klausimais, nes mažieji mąsto labai logiškai ir greitai pajaučia gimdytojų sutarimo spragas. Tarkime, mama sako, kad tam tikri žaidimai yra pavojingi, o tėtis išreiškia nuomonę, jog jie – labai linksmi. Vaikas sudeda šiuos apibūdinimus ir padaro loginę išvadą – pavojinga, bet linksma. Tad jei atsargiai, vadinasi, galima! Tėčio nuomonė šiuo atveju bus priimta kaip leidimas tokius žaidimus žaisti. Kuo mažiau kyla nesutarimų tarp tėvų, tuo mažiau vaikams neaiškumų ir galimybių manipuliuoti.

 

Ne paslaptis, kad vaikų auklėjimas – viena dažniausių šeimos konfliktų priežasčių. Kaip sutarti ir išmokti nepiršti vienas kitam savo auklėjimo stiliaus?

 

Auklėjimo klausimais reikia rasti kompromisus tarp savo ir partnerio norų bei skirtingų auklėjimo stilių. Siekiant kompromiso būtina bendrauti, būti pasiruošusiam iš dalies nusileisti ir priimti kitos šalies pasiūlytas sąlygas. Abu tėvai turėtų atminti, kad svarbiausias tikslas, dėl kurio jie stengiasi, – vaiko gerovė. Bendraudami ir diskutuodami partneriai gali atskleisti vienas kito silpnąsias vietas, paskatinti sąmoningai dėti daugiau pastangų tam tikrose auklėjimo srityse ir taip kartu tobulėti.

 

Esminiai mamos ir tėčio auklėjimo skirtumai

 

Globėjiškumas

 

 

Mamos auklėjimo būdas yra globėjiškas. Motinos pirmos reaguoja į kūdikių verksmą, priglaudusios šluosto ašaras pargriuvusiems mažyliams, nepaisydamos atžalų amžiaus rūpinasi, kad būtų sočios ir laimingos. Mamos visada siejasi su saugia aplinka, kurioje patenkinti visi vaikų fiziniai ir dvasiniai poreikiai.

 

Tėčiai auklėdami vaikus daugiau reikalauja. Jie mažiau rūpinasi, kad atžalos jaustųsi saugiai ir patogiai, o labiau moko prisitaikyti prie aplinkybių. Tėvai padeda vaikams atsiskirti nuo mamų ir pažinti išorinį pasaulį, drąsina, supažindina su skirtingomis situacijomis ir moko išgyventi.

 

Kalba

 

Mamos daugiau kalba su savo vaikais, plačiau apibūdina, užduoda daugiau klausimų. Jos dažniau stengiasi savo kalbą supaprastinti, t. y. nusileisti iki vaikų lygio, taip skatindamos kuo suprantamiau bendrauti. Motinų kalba – asmeniškesnė ir labiau palaikanti.

 

Tėčiai kalba trumpiau, tiesmukiškiau ir įsakmiau, be to, dažniau pasitelkia kūno kalbą. Jų bendravimo stilius griežtesnis. Tėvai nelinkę keisti savo kalbos tam, kad vaikai lengviau ją suprastų, o tai padeda plėsti mažųjų žodyną.

 

Žaidimai

 

Mamos dažniau bendrauja su atžalomis rimtai. Su kūdikiais žaidžia daugiau dėmesio atkreipimo žaidimų, rodydamos jiems įvairius žaislus arba daiktus, dažniau skaito. Žaisdamos su vyresniais vaikais akcentuoja verbalinį bendravimą. Be to, mamoms kur kas svarbiau, kad atžalų žaidimai būtų lavinantys ir pamokomieji. Aktyviai žaisdamos jos akcentuoja saugumą, dažniau leidžia vaikams laimėti arba skatina lygiąsias.

 

Tėčiai žaisdami su atžalomis tarsi grįžta į vaikystę ir patys mėgaujasi žaidimais. Jie dažnai sukuria atžaloms papildomų dirgiklių, taip suteikdami platesnį jutimų spektrą. Tėčių žaidimuose daugiau fizinio kontakto, jie labiau audrina ir gąsdina. Tėvai skatina vaikus varžytis ir ragina siekti daugiau. Jie retai leidžia atžaloms laimėti.

 

Disciplina

 

Mamos auklėdamos vaikus akcentuoja užuojautą, rūpestingumą ir pagalbą. Jos yra labiau empatiškos ir atlaidesnės, dažniau suteikia galimybę pasitaisyti. Taip pat yra emocingesnės ir dažniau kliaujasi intuicija. Jos supranta visus vaikų jausmus ir geba pateisinti visus jų poelgius. Mamoms galima išlieti susikaupusias neigiamas emocijas – zyzti, spyriotis, verkšlenti arba rėkti.

 

Tėčiai auklėdami atžalas labiau pabrėžia taisykles, teisingumą bei pareigas, moko gero ir blogo elgesio pasekmių. Jie kelia reikalavimus, kuria iššūkius ir padeda vaikams pasirengti įvairiems gyvenimo išbandymams. Santykiai su tėčiais skatina atžalas labiau stengtis ir pasitempti. Tėčiai dažniau pirmiausia nubaudžia, o vėliau aiškinasi.