Kodėl verčiame kitus jaustis kaltus?

Kaltė – slegiantis, nemalonus jausmas, kuris ilgai gali graužti ir kenkti gyvenimo kokybei. Jei kalti jaučiamės dėl savų veiksmų, kaltės atsikratyti galime ištaisę klaidas, atsiprašę įskaudintų žmonių. Tačiau jei kaltę primeta kiti, susitvarkyti daug sunkiau. Kodėl kai kurie linkę sąmoningai kaltinti?

Nenori prisiimti atsakomybės

Neretai kaltė sąmoningai primetama kitam vengiant prisiimti asmeninę atsakomybę. Vėluodami į darbą kaltiname prastą orą, kelininkus, duobėtas gatves, per lėtai važiavusį kitą eismo dalyvį, nes nenorime prisiimti atsakomybės, kad vėlokai atsikėlėme ar nepakankamai greitai išsiruošėme iš namų. Dažnai asmeniniuose santykiuose siekiama kaltę priskirti partneriui: aš nelaiminga, nes man trūksta dėmesio, pokalbių, veiklos drauge – dėl to kaltas kitas žmogus. Tačiau juk pakviesti kur nors drauge išeiti gali kiekvienas iš partnerių, jei norisi šilumos, apsikabinti irgi gali abu. Įdomu tai, kad toks atsakomybės vengimas ilgainiui gali tapti asmenybės bruožu – dėl visko, kas nutinka, kalti kiti, nepalankios aplinkybės, klimatas, visas pasaulis. Tai leidžia dėl nieko nesistengti, nieko nesiekti, netobulėti, būti piktam ant visų ir už tai išvengti atsakomybės.

Siekiame būti viršesni

Kai kitą žmogų verčiame jaustis kaltą, pasijuntame galingesni, nes jis jaučiasi prastai, nori atsiprašyti, išspręsti nemalonią situaciją. Jei kitą privertėme jausti kaltą, sugėdinome dėl tam tikro elgesio ar žodžių, tai leidžia pajusti, kad esame teisesni, protingesni, turintys aukštesnę moralę, viršesni. Vėlgi toks elgesys gali pasireikšti tiek profesinėje srityje, tiek asmeniniame gyvenime. Psichologai pastebi, kad sąmoningas vertimas jausti kaltę yra narcisistinės asmenybės bruožas. Tokiam asmeniui būdingas savo reikšmės pervertinimas ir didelis noras, kad juo būtų žavimasi. Jei natūraliai to pasiekti nepavyksta, kaltė tampa vienu galimų įrankiu.

Žinoma, lengviausia priversti kitą jaustis kaltą, kai užimame galios poziciją – esame tvirtesnio charakterio, vyresni, einame aukštesnes pareigas. Tokiu atveju reikėtų itin atsargiai pasverti žodžius, kad jie neskambėtų kaip kaltinimas, jei kaltinti nesiekiame.

Manipuliuojame kitais

Priversti jausti kaltę – manipuliatyvus elgesys. Taip siekiame kitą priversti daryti tai, ko jis nenori ar nėra pasiruošęs, arba tai, kas jam nepriklauso. Neretai toks elgesio modelis pastebimas tėvų ir vaikų santykiuose. Vaikai gėdinami, verčiami jaustis kalti, kad atliktų namų ruošos darbus, geriau mokytųsi ir pan. Kaltė sukeliama tėvams akcentuojant savo darbus, nuovargį, pastangas, įpinant prisiminimus iš vaikystės, kaip jie sunkiai dirbo, o dabartinei kartai viskas padėta ant lėkštutės ir pan. Vaikai savo ruožtu tėvus taip pat moka priversti jaustis kaltus pasakodami, kiek daug visko turi draugai, kaip dažnai atstogauja užsienyje. Suprantama, toks elgesys tiek iš tėvų, tiek ir vaikų pusės yra negarbingas ir manipuliatyvus, siekiant asmeninės naudos. Panašių situacijų pasitaiko ir darbe, kai kolegos permeta vieni kitiems savo darbus, privertę juos pasijusti kaltus, kad per greitai dirba, neturi vaikų, vis tiek neina pietauti ir pan.

Vengiame konflikto

Kai kuriais atvejais kaltę sąmoningai verčiame kitam žmogui, nes nenorime gilintis į problemos priežastis, siekiame išvengti tiesioginio konflikto. Jei priverčiame kitą jaustis kaltą, jis nepuls įrodinėti, ką padarėme blogo, nes pirmiausia norės nebejausti kaltės. Be to, jei jau pavyko primesti kaltę, veikiausiai būtent jis sieks pagerinti situaciją, užglaistyti nesutarimus, atsiprašyti. Moterų krizių centruose dirbantys specialistai pastebi, kad smurtavimo atveju kaltė perkeliama aukai, kad smurtautojui nereikėtų keisti savo elgesio, spręsti pykčio problemų. Moterys įtikinamos, kad išprovokavo smurtą netinkamu elgesiu, žvilgsniu, žodžiu, todėl bando vengti konfliktinių situacijų, o smurtautojui nereikia dėti jokių pastangų. Šis kaltės perkėlimas itin pavojingas, nes žlugdoma moters moralė, savivertė, ji įbauginama ir gyvena su smurtautoju rizikuodama savo sveikata bei gyvybe.

Norime užuojautos sau

Gana kontrastinga kita kaltės perkėlimo priežastis – norėjimas atsidurti aukos pozicijoje: kai sąmoningai kitam perkeliame kaltę ir tai darome prie kitų žmonių, tikėdamiesi sulaukti jų užuojautos bei pagalbos. Jei kuris nors iš draugų ar kolegų nepaliauja skųstis, kad visi jį išduoda ir nuolat verčia jaustis auka, reikėtų suklusti. Vieną gražią dieną, kai atsibos klausytis skundų apie kitų kaltes, patys galime būti priskirti gausiam „išdavikų“ ir „beširdžių“ būriui.

Dažnai kaltės permetimas pasireiškia vaikystėje ir paauglystėje, kai vaikams sunkiai sekasi prisiimti atsakomybę, o štai užuojautos ir palaikymo iš tėvų žino visada gausiantys. Dėl to dažnai namuose girdimi kaltinimai mokytojams, treneriams, bendraklasiams. Jaunimas naudojasi padėtimi, kad tėvai nepuls išklausyti kitos pusės, todėl vaikas savaime tampa auka, o visi kiti – blogiukais. Tai pavojinga situacija, nes vaikams būtina ugdyti atsakomybę už savo veiksmus, pareigingumą. Pasakykite, kad pasikalbėsite su mokytoja ar bendraklasiu, kodėl jį taip skriaudžia. To gali ir pakakti, kad aukos vaidmuo būtų pamirštas. Beje, situaciją būtina išsiaiškinti – gal su vaiku iš tiesų neteisingai elgiamasi.

Kaltės pasekmės

Kaltė ne visuomet blogai, nes padeda gerinti netinkamą elgesį, išmokti mandagaus bendravimo, paisyti moralės normų ir t. t. Tačiau jei žmogus kaltinamas nepagrįstai, kaltės pasekmės būna neigiamos.

Kenkia santykiams. Jei bendraudamas su kažkuo nuolat jautiesi kaltas dėl įvairiausių „nuodėmių“, ilgainiui nebesinorės bendrauti. Klaidingai manoma, kad kalte galima priversti partnerį rodyti daugiau dėmesio, sakyti komplimentus. Iš tiesų tik sukuriamas priešiškumas.

Keičia elgesį į blogąją pusę. Jei žmogus nuolat kaltinamas nepagrįstai, galiausiai gali pradėti taip elgtis iš pagiežos, kurią ima jausti kaltintojui. Jei kaltiname darbuotoją, kad jis niekada laiku neatlieka užduoties, nors pavėlavo kelis kartus, daugiau laiku galime nieko negauti.

Blogina savijautą. Nuolatinę kaltę medikai sieja su keliomis sunkiomis psichologinėmis būsenomis – nerimu, depresija, obsesiniu kompulsiniu sutrikimu, nemiga. Gali pasireikšti ir įvairios įtampos bei skausmas.

Daro žalą socialiniam gyvenimui. Nuolatinė kaltė artimai susijusi su gėda. Ši kenkia savivertei, o ilgainiui gali lemti savanorišką atsitraukimą iš socialinio gyvenimo.

Kenksmingiausia vaikams. Nepagrįsta kaltė vaikams, pavyzdžiui, jei jaučiasi kalti dėl tėvų skyrybų ar ginčų, smurto, gali lemti rimtus negalavimus ateityje. Vienas dažniausių – įvairios priklausomybės (nuo maisto, alkoholio, narkotinių medžiagų).

Kaip išsivaduoti iš primestos kaltės?

Jei kaltę pavyko primesti, jaučiamės kalti, nors galime būti ir nieko nepadarę. Pirmas žingsnis, norint atsikratyti šio slegiančio jausmo, yra sau pačiam įrodyti, kad nieko blogo nepadariau. Tai padaryti padės atviri atsakymai į kelis klausimus:

•  Ką padariau ar ko nepadariau? Kiek procentų mano kaltės yra tame įvykyje?

•  Kaip stipriai jaučiu kaltę? Įvertink jausmo stiprumą procentais.

•  Kada nutiko tas įvykis, dėl kurio jaučiuosi kaltas? Jeigu seniai, tai rodo, kad kaltė neadekvati.

•  Ar tiesiogiai esu atsakingas už tą įvykį?

•  Kokios konkrečių veiksmų pasekmės?

•  Ar mano elgesys buvo tikslingas? Ar tai darydamas žinojau galimas pasekmes?

Atsakymai į šiuos klausimus padės sąmoningai suvokti, kiek kaltės būta ir kiek jos bandoma primesti. Tai leis imtis priemonių ir ištaisyti klaidas, keisti savo elgesį arba nurimti ir nebejausti kaltės.

Ženklai, kad kitas siekia primesti kaltę:

•  Sako, kad nedarome tiek pat, kiek jis (profesinėje srityje, santykiuose, namų ruošoje ir kt.).

•  Primena praeities klaidas.

•  Akcentuoja, ką atliko daugiau / geriau / sėkmingiau.

•  Pyksta, tačiau paklausus, ar kažkas negerai, apsimeta, kad viskas puiku.

•  Atsisako kalbėtis apie problemas arba apskritai tyli.

•  Kūno kalba, mimika, balso tembru aiškiai parodo, kad nepritaria mūsų veiksmams.

•  Sudaro pojūtį, kad esame kažką skolingi.

•  Elgiasi pasyviai agresyviai.

•  Pastangas vertina sarkastiškai.

Autorius Laima Samulė